Suprastėjusią lietuviškos duonos kokybę išduoda pasikeitęs skonis

Lietuvos gyventojai pastebi suprastėjusį duonos skonį

Duona – vienas iš pagrindinių maisto produktų, be kurio sunkiai įsivaizduojamas kasdienis lietuvių stalas. Ilgą laiką Lietuvoje kepama duona garsėjo ne tik savo skoniu, bet ir kokybe. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau vartotojų pastebi, jog šis produktas nebeatitinka anksčiau turėtos reputacijos.

Daugelis vartotojų jaučia, kad duona, kurią jie perka prekybos centruose, nebėra tokia skani kaip anksčiau. Dažnai socialiniuose tinkluose galima rasti nusiskundimų, jog duona valgoma tik „iš reikalo“, nes ji nebetenkina skonio receptorių. Žmonės pastebi, kad anksčiau mėgti duonos gaminiai prarado savo unikalų skonį ir tapo tiesiog paprastais gaminiais be ypatingų savybių.

Vartotojai dažnai ieško alternatyvų mažosiose kepyklėlėse arba net pradeda kepti duoną namuose, kad galėtų mėgautis natūraliu ir sodriu skoniu. Tai rodo, jog rinka nebeatitinka žmonių lūkesčių, o tai gali būti susiję ne tik su skoniu, bet ir su maistinėmis savybėmis, kurios taip pat atrodo suprastėjusios.

Pasirodo, jog viena iš problemų – duonos gamintojų naudojamos žaliavos ir pastebimi ženklinimo trūkumai, kurie apsunkina galimybę suprasti, iš kokių miltų ar grūdų buvo pagaminta duona.

Miltų kilmė ir kokybė smarkiai atsiliepia produktų skoniui ir maistinėms savybėms

Lietuvoje ilgą laiką buvo naudojami vietinės kilmės kvietiniai ir ruginiai miltai, kurie garsėjo savo kokybe. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau pastebima, kad duonos gamybai naudojami miltai, importuojami iš kitų šalių.

Kodėl gamintojai renkasi importuotus miltus, kai Lietuvoje galima gauti aukštos kokybės vietinių miltų? Atsakymas dažniausiai slypi kainoje. Importuoti miltai yra pigesni, tačiau jų kokybė dažnai būna prastesnė, o kai kuriais atvejais išvis tinkamai neprižiūrima.

Dar viena problema – ženklinimo stoka. Daugelis gamintojų nurodo tik bendrą informaciją apie miltus, pavyzdžiui, „kvietiniai miltai“, nepateikdami detalesnių duomenų apie jų rūšį ar kokybę. Vartotojams tampa neįmanoma sužinoti, ar jų naudojami miltai pagaminti iš maistinių, pašarinių ar net techninių grūdų.

O Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas pastebi, kad į Lietuvą importuojami grūdai dažnai nėra tinkamai kontroliuojami. Pasak jo, 2023 metais į Lietuvą buvo įvežta mažiausiai 170 tūkst. tonų grūdų iš Rusijos, kurių kokybė dažnai kelia abejonių. Be to, pastebima ir Ukrainos prastos kokybės grūdų problema. Tai dar labiau apsunkina situaciją, nes vartotojai negali būti tikri, kad jų perkama duona pagaminta iš kokybiškų žaliavų.

Žmonėms skirtuose maisto produktuose – nekokybiški, pašarui ar deginimui skirti grūdai iš Ukrainos?

Didelė problema slypi Ukrainos ir Rusijos grūdų tranzite per Lenkiją. Prasidėjus karui ir dėl Rusijos veiksmų pasikeitus Ukrainos grūdų eksporto keliui, Lenkija susidūrė su didžiuliais ukrainietiškų grūdų kiekiais. Tačiau problema slypi ne tik tame – daug techninių ir pašarinių grūdų iš Ukrainos, kurie buvo skirti ne žmonių maistui, o pramonei ar deginimui, buvo Lenkijoje sumaišomi su maistiniais grūdais. Po šio proceso grūdai tapo „ES produktais“ ir plito po kitas šalis, įskaitant Lietuvą. Visuomenininkas Linas Karpavičius teigia^[1]:

„Grūdai plūdo be jokios kontrolės, tačiau turėjo didžiulį pranašumą prieš lenkiškus grūdus – jie buvo daug pigesni. Todėl šimtai Lenkijos įmonių ėmė juos masiškai pirkti.

2022 metais Lietuva prikūlė milijonu tonų daugiau grūdų nei 2021 metais, nors trąšų sunaudojo trečdaliu mažiau. Tokie paradoksai verčia galvoti kaip galimai dalis lenkiškai ukrainietiškų grūdų (formaliai maistinių), virsta lietuviškais.“

Deja, oficialių duomenų, kiek tokių itin prastos kokybės grūdų pateko į Lietuvą nėra. Netgi atvirkščiai, oficialiai yra kartojama, jog Ukrainos grūdų problema tėra Lenkijos, o ne Lietuvos ar kitų ES valstybių problema.

Tačiau šimtai Lenkijoje iškeltų bylų dėl grūdų falsifikavimo rodo, jog visa tai – reali problema, dėl kurios į maisto pramonę įsimaišė daugybė žmonių vartojimui netinkamų grūdų^[2]. O tikėtis, jog šie grūdai vėliau nepateko į kitų šalių rinkas, būtų gan naivu.

Ukrainietiški grūdai dažnai neatitinka ES reglamentų, o taip pat kelia pavojų sveikatai, nes Ukrainoje naudojama daug pesticidų ir kitų medžiagų, kurios jau dešimtmečius yra uždraustos ES^[3]. Jau nekalbant apie tai, kad Ukrainoje laisvai leidžiamas genetiškai modifikuotų augalų auginimas.

Skaičiuojama, kad dėl didesnio sėjos ploto Ukrainos grūdų derlius šiais metais gali padidėti iki 25 mln. metrinių tonų, palyginus su 22 mln. tonomis 2024 metais^[4]. Bet tikėtis, jog tai bus aukštos kokybės grūdai, vargu ar verta. Juk didžioji dalis grūdų būna netinkami maistui. Pavyzdžiui, 2024 metais maistui tinkamų, 1-3 klasės grūdų buvo 27 proc., o 2023 metais – dar mažiau^[5].

Grūdai iš Rusijos ir Ukrainos supirkėjus vilioja žema kaina

Tas pats pasakytina ir apie rusiškus grūdus, kurie į Lietuvą plūdo be normalios kontrolės ir jų kokybės tikrinimo net ir karo akivaizdoje. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas teigia^[6]:

„Kad į Lietuvą yra importuojami rusiški grūdai visiškai laisvai, nekontroliuojami yra, nei jų kokybė tikrinama yra, niekas. Ir tie kiekiai yra žymiai didesni. Mūsų žiniomis, 2023 metais buvo įvežta mažiausiai 170 tūkst. tonų į Lietuvą grūdų iš Rusijos.“

Tokia situacija ne tik kelia riziką dėl maisto kokybės, bet ir mažina vartotojų pasitikėjimą duonos gamintojais. Vartotojai, nežinodami, iš kokių žaliavų gaminami produktai, pradeda rinktis kitus alternatyvius sprendimus – mažų kepyklėlių gaminius ar namų sąlygomis keptą duoną.

Be to, svarbu atkreipti dėmesį, kad toks procesas turi ir ekonominių pasekmių. Lietuva, turinti galimybes gaminti aukštos kokybės grūdus, vis dažniau tampa pigesnių ir žemesnės kokybės produktų rinka. Tai ne tik silpnina vietinę ekonomiką, bet ir menkina šalies maisto pramonės reputaciją.

Paradoksalu, tačiau kol Rusijos ir Ukrainos grūdai užpildė rinkas be pakankamai griežtos kontrolės, Lietuvos ūkininkams ir toliau teko susidurti su itin griežtu, dažnai net galimai nesąžiningu grūdų vertinimu. Pavyzdžiui, kalbant apie 2024 metus, ūkininkas Dainius Arlauskas sakė^[7]:

„Be to, iš kai kurių supirkimo įmonių vis dar pasigendame sąžiningesnio grūdų supirkimo ir atsiskaitymo. Neretai grūdų kokybė ar kiekybė įvertinama prasčiau, nei yra iš tikrųjų, todėl augalininkystės ūkiai negauna savo pajamų.“

Dėl šios problemos antrino ir Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Dainius Sabulis, sakydamas, kad jau seniai žinoma, jog Lietuvos rinka yra prigrūsta pigiais, neaiškios kokybės grūdais iš Ukrainos ir Rusijos, o kokybiški lietuviški grūdai lieka nebereikalingi^[8]:

„Tai jau yra užfiksuotas faktas, kad tai vyksta ir toliau turėtų būti imamasi politinių veiksmų, pavyzdžiui, uždraustas maisto produktų iš Rusijos importas ar pan. Mes dėl ukrainietiškų grūdų nepykstame, jeigu jie tvarkingai važiuoja tranzitu, viskas gerai. Mes juk ir turime padėti Ukrainai, bet kai pradeda važiuoti rusiški grūdai ir keisti mūsiškius arba kai Ukrainos situacija pradeda naudotis įmonės ir tuo pinigautis, dėl ko mes nebegalime normaliai parduoti kviečių ir už juos gauti geros kainos, tada jau nėra normalu.“

Kaip atkurti lietuviškos duonos kokybę?

Kaip pažymi problemą matantys ekspertai bei ūkininkai, susidariusią situaciją įmanoma pakeisti, tačiau tam reikalingi rimti žingsniai. Pirmasis žingsnis – griežtesnė žaliavų kontrolė. ES valstybės ir Europos parlamentas turėtų susitarti dėl griežtesnių apribojimų Ukrainos grūdų importui, drauge nepamirštant ir Rusijos. Tačiau svarbūs ne tik bendri ES sprendimai, bet ir pačios Lietuvos elgesys. Mūsų šalies institucijos turėtų atidžiau tikrinti į šalį importuojamų grūdų ir miltų kokybę. Reikėtų užtikrinti, kad tik aukštos kokybės žaliavos būtų naudojamos maisto gamybai.

Antra, būtina užtikrinti skaidrų produktų ženklinimą. Vartotojai turi teisę žinoti, iš kokių miltų ir grūdų gaminama jų perkama duona. Šis skaidrumas ne tik padėtų atkurti pasitikėjimą duonos gamintojais, bet ir skatintų sąžiningą konkurenciją rinkoje.

Trečia, reikėtų skatinti vietinių miltų ir grūdų naudojimą. Lietuvos ūkininkai gali pasiūlyti aukštos kokybės žaliavas, todėl gamintojai turėtų prioritetą teikti vietiniams produktams, užuot importavę pigesnes, tačiau prastesnės kokybės alternatyvas.

Galiausiai, svarbų vaidmenį turi ir patys vartotojai. Pirkdami duoną, jie gali rinktis produktus iš mažesnių kepyklėlių ar ekologiškus gaminius, taip parodydami, kad kokybė jiems vis dar labai svarbi. Be to, vartotojai gali skleisti informaciją apie produktų kokybę, dalindamiesi savo patirtimi ir nuomone.