Karas Ukrainoje atskleidė pasaulinės žiniasklaidos silpnybes
Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ne tik iššaukė tarptautinį Kremliaus režimo demonstruojamos agresijos pasmerkimą ir visuotinę Vakarų pasaulio paramą Ukrainoje.
Nuo invazijos į Ukrainą pradžios, ženkliai išaugo ir nepatvirtinamos informacijos, „melagienų“, dezinformacijos, propagandos mastai.
Žiniasklaidoje – tiek didžiuosiuose naujienų kanaluose, tiek socialiniuose tinkluose – ėmė masiškai plisti vaizdai tiesiai iš mūšio lauko, kraupios istorijos apie vienos ar kitos kovojančios pusės padarytus nusikaltimus bei brutalumą.
Tokiame karo informacijos burbule atsidūrusi žiniasklaida susiduria su rimtu iššūkiu. Žurnalistai nebėra pajėgūs tikslingai atskirti propagandinių istorijų nuo tikrovės.
Švedijos žurnalistai nebežino, kas yra tiesa
Kaip Švedijos žiniasklaida gali žinoti, kas yra tiesa, o kas melas apie karą Ukrainoje? Tai vienas iš klausimų, kuriuos Švedijos Žiniasklaidos studijų institutas nagrinėjo naujoje ataskaitoje.
Tyrimas parodė, kad šaltinių atrinkimo ir patikrinimo kritika kelia vis didesnių problemų ženkliai daliai švedų žurnalistų.
Siodertorno universiteto žurnalistikos profesorius ir vienas iš ataskaitos autorių Gunnaras Nygrenas aiškina, kad ataskaita buvo parengta remiantis pagrindinių Švedijos žiniasklaidos priemonių pranešimais apie karą Ukrainoje per pirmąsias šešias konflikto savaites.
Pasak G. Nygreno ir jo kolegos Andreaso Widholmo, Stokholmo universiteto žurnalistikos docento, tyrimo metu nustatyta, kad Švedijos žiniasklaidai buvo sunku patikrinti, ar pranešamas faktas iš tiesų įvyko.
„Tai, kad sunku nušviesti karus, kuriuose pateikiama prieštaringa informacija, nėra naujiena. Faktų tikrinimas dažnai paliekamas užsienio naujienų žiniasklaidai. Daugiau nei 90 proc. reportažų rengiama iš Švedijos, o ne iš Ukrainos. Tai reiškia, kad esate priklausomi nuo tarptautinių naujienų agentūrų ir žiniasklaidos“, – teigia G. Nygrenas[1].
Profesoriaus manymu, kol naujienos pasiekia Švedijos auditoriją, jos yra filtruojamos keliais etapais, o tai daro įtaką naujienų kokybei.
Patys ataskaitos autoriai aiškiai pažymi, kad Švedijos žiniasklaida Rusiją pirmiausia laiko dezinformacijos ir propagandos kūrėja, todėl žiniasklaidos kanalai yra linkę daugiau remtis Ukrainos šaltiniais ir ukrainietiškais socialinių tinklų įrašais.
Karo laikotarpio dezinformacija nėra naujiena
Karo ir konfliktų metu informacija iš okupuotų teritorijų ar tiesiog mūšio lauko, plinta ypač greitai. Dėl riboto ryšio ir komunikacijos galimybių tokia informacija tampa sunkiai patvirtinama, todėl tiek žiniasklaida, tiek piliečiai turi likti budrūs ir kritiškai atrinkti faktus, kuriais dalijasi ir kuriais formuoja savo įsitikinimus.
Tiriamosios žurnalistikos kolektyvas „Bellingcat“ jau daugelį metų kruopščiai tikrina medžiagą iš karo zonų ir kitų į konfliktus įtrauktų vietovių. Prasidėjus karui Ukrainoje, „Bellingcat“ pradėjo sudarinėti galimų dezinformacijos atvejų sąrašą, kuris sparčiai pildosi.
Vieni atvejai siejami su tiesiogine politine ir karine propaganda, kiti yra skirti šokiruoti ir įbauginti informacijos vartotojus. Pavyzdžiui, „Telegram“ tinkle buvo patalpintas vaizdo įrašas, kuriame rodoma, kaip vyrui per ukrainiečių išpuolį Donbase nupjaunama koja; tačiau įsižiūrėjus matoma, kaip blizga jau esama vyro kojos protezo dalis. Nepaisant to, teiginį, kad vyrui buvo nupjauta koja, vėliau išplatino pati Rusijos valstybinė naujienų agentūra „Ria Novosti“[2].
Kitu atveju „Telegram“ buvo paskelbtas įrašas, kuriame užfiksuoti neva lenkiškai kalbantys diversantai Rytų Ukrainoje. Tačiau paaiškėjo, kad vaizdo įrašas nufilmuotas žymiai anksčiau, nei teigiama ir kad garsas buvo suklastotas pridedant sprogimų iš jutubo kanale patalpinto Suomijos karinių pratybų įrašo.
Svarbių naujienų įvykių kontekste visada yra rizika, kad pranešant naujienas bus padaryta klaidų. Netikslumai gali būti skleidžiami ir pagrindinėje žiniasklaidoje, ne tik socialiniuose tinkluose.
Pavyzdžiui, 2016 m. kovo mėnesį SVT pranešė apie teroristinius išpuolius Briuselyje ir tiesioginės transliacijos metu buvo pradėtas rodyti įrašas, kuriame buvo teigiama, kad jis nufilmuotas iš tikro sprogimo, tačiau iš tikrųjų tai buvo 2011 m. Domodedovo oro uoste Maskvoje įvykusio sprogimo vaizdo įrašas.
Melagingas turinys yra galingas įrankis
Nuo šių metų vasario 24 d., kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, pasaulinėje žiniasklaidoje suklestėjo netikros naujienos. Socialinės žiniasklaidos platformose pasirodė melagingi vaizdo įrašai, pranešimai ir tviterio žinutės; jais neretai patiki ir didieji naujienų kanalai.
Tokių klaidingų faktų tikslas nėra tik propagandinis siekis skleisti melagingus teiginius. Nemažiau svarbiau yra ir diskredituoti žiniasklaidos priemones[3].
Rusijos karas Ukrainoje internete yra tiesiogiai sekamas kaip joks kitas karas istorijoje. Informacija realiuoju laiku pateikiama iškart, išplinta per keletą minučių, bet jos padariniai gali būti jaučiami ilguoju laikotarpiu. Taip iš esmės sukuriama skaitmeninė karo migla[4].
Vis dėlto, Vašingtono universiteto Henrio M. Džeksono tarptautinių studijų mokyklos Rusijos ir Eurazijos studijų docentas Skotas Radnicas teigia, kad sunku pasakyti, ar tokio pobūdžio netikras turinys yra pakankamas, kad iš esmės paveiktų masių nuomonę karo klausimu:
„Atsižvelgiant į tai, kad dauguma žmonių jau turi tvirtą vienokį ar kitokį požiūrį į karą, labiau tikėtina, kad jie pritaikys savo požiūrį į atitinkančias naujienas ir instinktyviai abejos prieštaringais teiginiais bei vaizdais. Todėl informacinį karą galima geriau suprasti kaip pasirodymus konkrečioms auditorijoms, kurios gali būti jautrios tokiam požiūriui.“
Kita vertus, dezinformacijos ekspertai teigia, kad karas Ukrainoje ir kiti dezinformacijos atvejai skiriasi, todėl melagingi teiginiai apie šį konfliktą yra ypač klastingi ir sunkiai atremiami. Be to, šiuos vaizdinius „įrodymus“ sunkiau įvertinti ir paneigti tiek automatinėms sistemoms, tiek žmogiškiesiems faktų tikrintojams, jau nekalbant apie paprastus socialinės žiniasklaidos vartotojus.
Nors didžiosios socialinės žiniasklaidos platformos ėmėsi priemonių, kad vartotojams būtų pateiktas su Ukraina susijusio turinio, kurį jie mato, kontekstas, klaidų vis dar pasitaiko.
