Po smegenų mirties moterų kūnai būtų naudojami kaip inkubatoriai
Prestižinio JAV Kolumbijos universiteto medicinos mokykla neseniai paskelbė straipsnį, aptariantį šokiruojantį ir kontraversiškai sutiktą Norvegijos filosofijos profesorės Annos Smajdor siūlymą, išdėstytą ekspertės moksliniame darbe.
Jame ekspertė teigia, kad tų moterų, kurios prieš savo mirtį buvo davusios sutikimą organų donorystei, gimdos galėtų būti naudojamos surogacijai. Tai nutiktų tuo atveju, jeigu moteris yra ištikta smegenų mirties.
Tokiu scenarijumi, mediciniškai ir teisiškai paskelbus apie smegenų mirtį, moteris nebūtų atjungiama nuo gyvybę palaikančių aparatų. Jos gyvybė būtų pratęsiama vien dėl surogacinių tikslų[1].
Pati profesorė A. Snajdor sako, kad viso kūno gestacinė donorystė arba surogatinė motinystė turėtų būti ypač tinkama galimybė toms moterims, kurios nenori pastoti pačios ir baiminasi, jog nėštumas pakenks jų kūnui, sveikatai ar net gyvybei.
Kadangi nėštumas ir gimdymas iš tiesų gali sukelti rimtų sveikatos rizikų, A. Smajdor sako, kad šios numanomos rizikos perkėlimas tiems, kurių ji nepaveiks, turėtų būti visiems priimtina galimybė.
„Šis procesas gali būti nepatogus, tačiau dauguma etinių problemų, kurios gali būti su juo susijusios, vienodai taikomos ir kitose medicinos ir (arba) reprodukcinės praktikos srityse. Viso kūno gestacinė donorystė siūlo alternatyvų nėštumo būdą būsimiems tėvams, kurie nori susilaukti vaikų, bet negali arba nenori nėštumo. Atrodo tikėtina, kad kai kurie žmonės būtų pasirengę apsvarstyti galimybę paaukoti visą savo kūną nėštumo tikslais, kaip kai kurie žmonės aukoja savo kūno dalis organų donorystei“, – sako A. Smajdor.
Filosofijos profesorė pažymi, kad ši idėja kol kas yra tik jos minčių eksperimentas, tačiau pabrėžia, kad ateityje gali tekti atsakyti į daugiau panašių, su sveikata bei etika susijusių klausimų.
A. Smajdor manymu, tokią surogaciją galima laikyti normalia priemone, padedančia užtikrinti saugesnę reprodukciją ir išvengti surogatinės motinystės moralinių problemų.
Smegenų mirtis yra tik teisinė
Kalbant apie smegenų mirties ištiktų moterų pasitelkimą surogacijai, būtina įvardinti, kada smegenų mirtis yra diagnozuojama.
Ekspertai pažymi, kad kartais, kai pacientui yra paskelbiama smegenų mirtis, žmogaus širdis vis dar gali plakti, krūtinė gali kilnotis, oda gali būti šilta. Kitaip tariant, asmuo atrodys miegantis ar paniręs į komą.
Tačiau medicinos srityje smegenų mirtis oficialiai pripažįstama tada, kai kvalifikuotas gydytojas, paprastai neurologas, atlieka ypač išsamią fizinę paciento apžiūrą ir užfiksuoja smegenų mirties kriterijus.
Smegenų mirties kriterijai yra šie:
- reakcijos stoka;
- žmogaus refleksų nebuvimas;
- apnėja arba negalėjimas kvėpuoti be dirbtinio kvėpavimo aparato[2].
Kai konstatuojama smegenų mirtis, tai reiškia, kad asmuo teisiškai yra miręs. Mirties liudijime įprastai yra nurodoma smegenų mirties konstatavimo data, o ne vėlesnis širdies sustojimas, kai asmuo yra galutinai atjungiamas nuo gyvybę palaikančių aparatų.
Čia svarbu tampa paminėti etines bei moralines dilemas. Teisinis mirties konstatavimas kai kuriais atvejais gali kirstis su žmogaus religiniais įsitikinimais bei pažiūromis. Kitaip tariant, smegenų mirties diagnozė daliai asmenų nėra galutinis mirties verdiktas. Tačiau pagal filosofės pasiūlymą, moteris, kurios smegenys yra mirusios, iš karto tampa tinkama tokiai netipinei surogacijos procedūrai.
Kita vertus, šis pasiūlymas negali atrodyti toks absurdiškas. JAV ir daugelyje kitų šalių, jei asmuo paskelbiamas mirusiu ir atitinka tam tikrus medicininius kriterijus, jo artimiesiems gali būti siūloma organų donorystė. Daugeliu atvejų asmuo pats jau gali būti priėmęs sprendimą dėl donorystės[3].
Vis dėlto, svarbu pažymėti, kad organų donorystė po mirties yra kitoks procesas nei surogacija. Organų prireikia dėl gyvybei pavojingų sveikatos problemų, tačiau ekspertės siūlymas yra susijęs ne tik su nevaisingų porų problemomis, bet ir su asmens pasirinkimu pačiam neplanuoti nėštumo ir rinktis surogatinę motiną.
Po filosofės pasiūlymų – pašiurpusių ekspertų reakcija
Ekspertai, nuo medicinos profesionalų, iki bioetikos specialistų, neigiamai vertina tokios surogacijos pasiūlymą. Fiziologų draugijos endokrinologijos skyriaus vadovas, daktaras Garethas Nye kritiškai vertina surogacijos sugretinimą su organų donoryste.
„Man, kaip motinos ir vaisiaus sveikatos specialistui, ši koncepcija yra visiškai gėdinga. Niekada negalima svarstyti galimybės visą žmogaus gyvenimą iš esmės paversti tik tam, kad jį būtų galima panaudoti kaip įrankį kitiems“, – teigia profesionalas[4].
Jis pabrėžia, kad medicina šiandien yra tokioje stadijoje, kai dar nežinome, ar fiziologiškai įmanoma palaikyti gyvybę tokį ilgą laiką, kiek trunka nėštumas. Negana to, neaišku, ar žmogus, kuriam palaikoma gyvybė, galėtų palaikyti ir gyvybingą, sveiką nėštumą.
Ekspertai pažymi ir tai, kad toks siūlymas yra emocinis, medicininis ir etinis iššūkis visiems. Kolumbijos universiteto bendruomenės Jennifer Pedraza teigia, kad vertinant šį siūlymą būtina suvokti, kad „moterys nėra įrankiai, kuriuos panaudojus reikia išmesti, moterys turi žmogaus teises, net jei kai kurie žmonės tai pamiršta“.
Kadangi visuomenė ypač pasipiktino tokiu filosofės siūlymu, Kolumbijos medikų asociacija net atsiprašė už šio straipsnio viešinimą – universitetas sulaukė kaltinimų, jog pritaria tokiai barbariškai idėjai.
Medikų asociacija vėliau patikslino, kad straipsniu pasidalino vien dėl medicinos intereso ir žmonijos pažangos klausimo aptarimo, tačiau pabrėžė, kad visokeriopai laikosi bioetikos standartų tiek praktikoje, tiek požiūryje.
