Ar Lietuva jau galėtų „pakelti“ didesnes senatvės pensijas?
Ar gali būti, kad tam, jog būtų pakeltos pensijos, Lietuva jau turi tam pakankamai finansinių resursų? Atsakymas paprastas: taip, gali. Jau dabar neslepiama, kad iš tiesų „Sodra“ kasmet iš gyventojų surenka šimtais milijonų eurų daugiau, nei jiems duoda išmokų pavidalu. Taigi, kur tos lėšos „nueina“?
Skelbiama, kad kasmet į „Sodrą“ „suplaukia“ šimtai milijardų eurų – kaip prognozuojama, šiemet vien jos biudžeto perviršis sudarys beveik 740 mln. eurų. O bendrai nepanaudotų pinigų rezervas „Sodroje“ esą sudaro daugiau nei 3,6 mlrd. eurų[1].
O štai, matydami, kokia situacija, prezidentas ir valdantieji jau teikia siūlymus, kaip pensijoms išleisti daugiau surenkamų lėšų, mat rodikliais Lietuva pasigirti negali – mūsų šalyje mokama pensija iš tiesų yra viena mažiausių visoje ES.
Savo ruožtu dienraštis tv3.lt atliko šiokį tokį tyrimą, kodėl valdžios institucijos nesuinteresuotos likusia finansinio pyrago dalimi pasidalinti su Lietuvos senjorais. Atsakymais buvo pasidalinta viešai.
Finansų ministerijos atsakyme esą buvo minima, jog jei visas „Sodros“ finansinis rezervas būtų panaudotas pensijoms mokėti, esą pablogėtų pačios „Sodros“ ir valdžios sektoriaus finansų tvarumas, mat rezerve – jau sukauptas finansų dydis, o pensijos – ilgalaikis įsipareigojimas, ko pasekoje, ateitų diena, kai atsarginių lėšų nebeliktų, tad valstybei tektų skolintis.
Tačiau nepaisant to, kad rezervas neturėtų būti „judinamas“ tokiems dalykams, valstybės skolos vis tiek skaičiuojamos. Ministerijos pateiktame atsakyme teigiama, kad valstybės skola 2025 m. I ketv. pabaigoje sudarė 40,6 proc. BVP arba 32,4 mlrd. eurų, kas dar pernai metų pabaigoje atitinkamai sudarė 38,2 proc. nuo BVP arba 29,9 mlrd. eurų).
Ne tik valstybė sprendžia, kur leisti iš mokesčių surenkamus pinigus
Tuo tarpu, net ir valstybei nusprendus drastiškai didinti pensijas ar imtis kitų finansinių sprendimų, ją ribotų ne tik politiniai sprendimai, bet ir galiojančios drausmės taisyklės, mat nuo 2024-ųjų ES pradėjo stebėti grynąsias šalių valdžios sektorių išlaidas ir nustatė drausmės taisykles.
Šiose taisyklėse nurodyta, kad valdžios sektoriaus grynųjų išlaidų augimo ribos 2025 m. negali viršyti 6,1 proc., 2026-aisiais – 5,2 proc., 2027 m. – 4,8 proc., 2028 m. – 4,5 proc. ir 2029 m. – 4,3 proc.
Tad net ir esant „Sodros“ perviršiui, jo esą negalima skirti kur panorėjus, mat bendras valdžios sektorius esą turi tilpti į nustatytas augimo ribas.
O štai pagal galiojantį Mastrichto kriterijų, valdžios sektoriaus deficitas esą negali viršyti 3 proc. BVP. Remiantis šiuo kriterijumi, valdžia gali išleisti šiek tiek daugiau pajamų nei jų surenka – bet tik tiek, kiek leidžia deficito limitas ir nustatytos grynųjų išlaidų augimo ribos.
Tuo tarpu remiantis viešai pateiktu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atsakymu, šis rezervas esą gali būti naudojamas ne tik pensijoms kelti, bet ir kitoms įstatymuose reglamentuotoms išmokoms.
Anot SADM, nuostatose įtvirtinta, kad rezervinio fondo tikslas yra užtikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžeto stabilumą ir kaupti piniginius išteklius, reikalingus Socialinio draudimo pensijų įstatyme, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Nedarbo socialinio draudimo įstatyme nurodytoms valstybinio socialinio draudimo išmokoms finansuoti, kai nepakanka pajamų iš VSDF biudžeto.
Kur mažiausios ir didžiausios pensijos Europoje?
Europoje senjorų pensijos smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies. Vidutinė ES pensija 2022 m. siekė apie 16 138 eurus per metus, tačiau skirtumai yra milžiniški – nuo vos 3 611 eurų Bulgarijoje iki 31 385 eurų Liuksemburge[2].
Šiaurės šalys, tokios kaip Norvegija, Danija, Švedija ir Suomija, pasižymi aukščiausiomis pensijomis Europoje, dažnai viršijančiomis 20 000–35 000 eurų per metus, tuo tarpu Balkanų regiono ir ES kandidatų šalyse pensijos išlieka mažiausios.
Net perkamosios galios standartais (PPS) skirtumai išlieka, nors šiek tiek susilpnėja: nuo 3 019 PPS Albanijoje iki 21 162 PPS Austrijoje. Tai reiškia, kad senjorų pajamos Šiaurės ir Vakarų Europoje leidžia gyventi kur kas patogiau nei Rytų ir Pietų Europoje, kur pensijos dažnai vos leidžia išgyventi.
Tuo tarpu Lietuva su savo 5 323 eurų per metus, skiriamų pensijoms, šioje švieslentėje rikiavosi pabaigoje – po Latvijos (5 684 Eur per metus) ir aukščiau Rumunijos (5 094 Eur per metus).
Problema auga ne tik geografiškai, bet ir socialiai: moterys ES pensijas gauna vidutiniškai 26 % mažesnes nei vyrai, o daugiau nei vienas iš penkių vyresnių nei 65 metų žmonių Europoje yra rizikos grupėje patirti skurdą ar socialinę atskirtį. Net augant pensijoms kai kuriose šalyse, daugeliui senjorų išlaikyti praeities gyvenimo standartą po išėjimo į pensiją vis dar labai sunku.
Skurdas auga: šimtai tūkstančių lietuvių negali nusipirkti maisto
Tuo tarpu Lietuvoje skurdas išlieka vienu didžiausių socialinių iššūkių: maisto nebeišgali įpirkti šimtai tūkstančių žmonių. „Maisto bankas“ Vilniuje per dieną aptarnauja daugiau nei 200 žmonių, o visoje šalyje maisto pagalbos prireikia daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, o realus skaičius, pasak organizacijos vadovo Simono Gurevičiaus, gali siekti net pusę milijono.
Nepaisant didėjančio poreikio, padėti visiems neįmanoma – tiesiog trūksta produktų. Ekspertai ragina valstybę ieškoti sisteminių sprendimų, pavyzdžiui, skatinti prekybininkus atiduoti neparduotą maistą labdarai, suteikiant jiems PVM lengvatas, nes vien išmokos nepakanka efektyviai kovoti su skurdu.
Augančios maisto kainos ypač skaudžiai paveikia vaikus, senolius ir neįgaliuosius – grupes, kurios patiria didžiausią skurdo riziką. Ekspertai įspėja, kad be koordinuotų socialinių priemonių ir nuoseklaus finansavimo, problema tik didės.
Naujos Skurstančiųjų įtraukties tarybos steigimas siekia įtraukti gyventojus, patiriančius skurdą, į sprendimų priėmimą, kad valstybės pagalba būtų labiau pritaikyta realioms žmonių poreikiams ir padėtų efektyviau mažinti maisto nepriteklių visoje šalyje.
