XVI a. veikė itališkas sodas, dabar – lauko kavinė
Vilniaus miesto savivaldybės taryba vakarykščiame posėdyje pritarė pasiūlymui bevardį skverą tarp Valdovų rūmų ir Gedimino kalno pavadinti Bonos Sforcos vardu. Šį vardą pasiūlė Vilniaus istorinės atminties komisija, o vardo rašyba buvo suderinta su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Manoma, kad B. Sforca būtent šioje vietoje XVI a. buvo įkūrusi itališką sodą.
Skveras yra apie 12 arų pločio ir priklauso Vilniaus pilių valstybiniam kultūros rezervatui. Lankytojams jis atvertas nuo 2018 m., tačiau iki šiol buvo bevardis. Šiltuoju metų laiku čia veikia lauko kavinė.
B. Sforca (1494-1557) – Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina.
Kilusi iš Italijos, garsios Milano Sforcų giminės, Bona Sforca išsiskyrė iš ankstesnių Lenkijos ir Lietuvos valdovų sutuoktinių tiek savo asmeninėmis savybėmis, tiek ir didelėmis politinėmis bei ekonominėmis ambicijomis.
Mirus tėvui, šeima turėjo kraustytis į Barį, kurį valdė Bonos motina. Bona liko vienintelis vaikas, sulaukęs brandos, jos seserys ir broliai anksti mirė. Ji buvo auklėjama kaip kilminga, karališkojo kraujo asmenybė, būsima valdovė. Didžiulę įtaką Bonai turėjo jos motina – išsilavinusi, intelektuali moteris, savo rezidencijoje priiminėjusi menininkus, intelektualus, puikiai tvarkiusi savo dvarus, įtvirtindama juos pagal to meto naujausius artilerijos reikalavimus, mokiusi savo dukrą racionaliai tvarkyti namų ūkį. Didelę įtaką Bonai turėjo ir jos mokytojas Chrizostomas Colonna, garsus to meto poetas ir rašytojas, išmokęs Boną laisvai kalbėti ir rašyti lotyniškai bei graikiškai, išsamiai supažindinęs su senąja ir to meto literatūra, paskatinęs jos meilę poezijai. Jis t.p. mokė Boną valdymo pagrindų, teisės, ekonomikos, geografijos.
B. Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 m. balandžio 18 d., kai ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Iškart pareiškusi, kad nesitenkins žmonos ir motinos vaidmeniu, Bona pradėjo rūpintis Jogailaičių dinastijos tęstinumu ir stiprinimu. 1520 m. pagimdė sūnų Žygimantą Augustą (1527 m. pagimdytas antrasis sūnus neišgyveno), vėliau – 4 dukras. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo aktyvaus Bonos veikimo erdve. Šiose žemėse Bona vykdė ir reikšmingas ūkio reformas, ilgalaikėje perspektyvoje tapusias vienomis reikšmingiausių ūkio pertvarkų Lietuvos istorijoje. Bona tiek tiesiogiai, tiek per savo sutuoktinį Žygimantą Senąjį veikė ir LDK politinį gyvenimą.
Į Lietuvą atvežė agurkų, pomidorų ir kitų ligtol nežinomų daržovių bei vaisių
Ji turėjo dinastinių ambicijų – jos troškimas buvo matyti savo sūnų Žygimantą Augustą Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdovą rinko didikai. Goštautai ir Radvilos buvo galingiausi to meto LDK valdovai. Bonai pasisekė juos palenkti savo pusėn – jie suprato, kad, paskelbus Žygimantą Augustą didžiuoju kunigaikščiu, pirmu smuiku būtų groję jie, o ne lenkai. 1522 m. buvo sutarta, kad Žygimantas Augustas taps didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o 1529 m. jis tapo oficialus LDK valdovas.
Už paramą Bona savo šalininkams atsilygino: 1522 m. Albertui Goštautui buvo suteikta Vilniaus vaivados pareigybė, o Jurgis Radvila tais pačiais metais tapo Trakų vaivada. Visgi Radvilos liko Bonos konkurentais, su jais ji nuolat kovojo. Bona priešinosi Žygimanto Augusto santuokai su Barbora Radvilaite, tačiau tuo metu jos įtaka ėmė silpti, o netrukus Žygimantas Augustas nuo jos atitolo – ypač po Barboros mirties.
Bonai pavyko Jogailaičių nuosavybe paversti ištisus valdų kompleksus Palenkėje, Gardino seniūnijoje, Kauno seniūnijoje, Perlojoje, Punioje, Alytuje, Nemunaityje, Dauguose ir Merkinėje, Žemaitijoje, Vitebske, Kremeneco seniūnijoje ir Kovelyje bei dar dalyje mažesnių valdų. Bona steigė naujus miestelius, vykdydama naujų teritorijų įsisavinimo politiką. Šie miesteliai būdavo steigiami geografiškai patogiose vietose – šalia upių, miškų. Miesteliai turėjo teisę turėti turgų ir prekyvietes. 1529 m. buvo išleistas Pirmasis Lietuvos statutas, kurį Bona Sforca puikiai išmanė.
Po 1530 m. Vilniaus katedros gaisro Bonos iniciatyva buvo imtasi atnaujinti Žemutinę pilį – Vilniuje buvo įkurta patogi valdovų rezidencija. Šalia pilies buvo užveistas itališko pavyzdžio sodas su alėjomis, nė kiek nenusileidęs vakarietiškų karališkų rūmų sodams. Su Bonos Sforcos atvykimu į Lenkiją ir Lietuvą plūstelėjo didelė Renesanso kultūros banga, kurią atnešė atvykdami jos pakviesti italai: menininkai, muzikai, gydytojai, teisininkai, padėję parengti Antrąjį Lietuvos statutą. Lietuvos didikų virtuves pasiekė Viduržemio jūros produktai: alyvų aliejus, muškato riešutai, razinos, egzotiniai vaisiai, agurkai, pomidorai, žiediniai kopūstai, brokoliai, šparaginės pupelės.
Istorinės atminties komisijos tikslas – įamžinti daugiau moterų
1544 m. Žygimantui Augustui tapus Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, karalienės Bonos įtaka ėmė mažėti. Konfliktas ypač sustiprėjo po antrųjų Žygimanto Augusto vedybų su LDK didike B. Radvilaite. Žygimantas Augustas visą gyvenimą neatleido motinai jos priešiškos pozicijos ir daugiau su ja nebesimatė. Bona, pagyvenusi su dukromis Mozūrijoje, 1556 m. išvyko į Italiją su visais savo turtais.
Apsigyvenusi Baryje netrukus sulaukė Ispanijos karaliaus Pilypo II prašymo parduoti jam Bario kunigaikštystę. Bonai atsisakius karalius paprašė milžiniškos tais laikais paskolos – 120 000 aukso dukatų. Sutikdama paskolinti šią sumą, Bona padarė lemtingą klaidą. Manoma, kad, nenorėdamas grąžinti paskolos, Pilypas II paprašė Bonos tarnų ją palaipsniui nunuodyti. Ji mirė 1557 m. lapkričio 19 d. visiškai vieniša ir savo tarnų apiplėšta. Ši iškili asmenybė buvo palaidota Šv. Mikalojaus bazilikoje Baryje, kurios rūsyje saugomi vieno garsiausių katalikų ir ortodoksų šventojo palaikai.
„Bonos Sforcos skvero pavadinimas tebus akstinas dabarčiai – prisiminti ir geriau pažinti, ieškoti įkvėpimo iškilioje, praeity mūsų miestą puoselėjusioje asmenybėje. Tenka konstatuoti, jog dėl susiklosčiusio sociokultūrinio konteksto, iki šiol moterys dažnai nepelnytai likdavo dėmesio šešėlyje, ir laikas tai pakeisti“, – paskelbdamas naujieną sakė Vilniaus istorinės atminties komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius. Pasak jo, komisija šiemet yra užsibrėžusi tikslą – sostinės erdvių pavadinimuose atsiras geresnis balansas, įamžinant iškilius vyrus ir moteris.
