Medikamentinis nėštumo nutraukimas – tik paskutinis lašas perpildytoje skubotų valdžios sprendimų taurėje
Nuo sausio 1 d. Lietuvoje nutraukti nėštumą jau galima ne tik chirurginiu būdu, bet ir įsigijus gydytojo paskirtus medikamentus. Šis pokytis įteisintas sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio pasirašytu įsakymu, kuris skubotai priimtas prieš pat metų pabaigą. Toks sprendimas sulaukė nemenkos kritikos bangos.
Aršias diskusijas sukėlė ne tik tai, kad daliai visuomenės nėštumo nutraukimo klausimas dėl skirtingų priežasčių yra jautrus, bet ir tai, kad tokį svarbų pokytį garantuojantis įsakymas buvo pasirašytas be didesnių diskusijų ir įsiklausymo į ekspertų išvadas, slaptai ir, kaip jau tampa įprasta šiai vyriausybei, ypač skubotai.
Tiek medikų bendruomenė, tiek pacientus vienijančios organizacijos atkreipia dėmesį, kaip Lietuvoje skubotai priimami visuomenės sveikatą liečiantys įstatymai. Akcentuojama, kad tokia tvarka kenkia tiek patiems medikams, kiek piliečiams, kurie yra priversti skubiai prisitaikyti prie permainų, su kuriomis supažindinti net nebuvo.
Ministras įsakymą pasirašė be diskusijų su specialistais ir visuomene
Pagal nuo šių metų sausio 1 d. įsigaliojusią tvarką, nėštumą medikamentiniu būdu norinti nutraukti moteris tai galės padaryti iki devintos nėštumo savaitės, tik su gydytojo ginekologo priežiūra ir atlikus būtinuosius tyrimus[1].
Nors ši paslauga yra įteisinta 45-iose pasaulio valstybėse, Lietuvos krizinio nėštumo centro atstovai atkreipia dėmesį į tam tikras rizikas ir akcentuoja, kad atsiradus medikamentinio aborto galimybei spaudimas moterims priimti sprendimą dėl nėštumo gali tik didėti.
Šiuo atveju kritikuojamas ne pats sprendimas, bet tai, kaip mažai ekspertai ir visuomenė diskutavo šiuo klausimu. Sveikatos apsaugos ministerija, regis, specialiai vengė viešos diskusijos, o ministras skubiai patvirtino permainas. Todėl psichologinis ir socialinis medikamentinio nėštumo nutraukimo klausimas liko visiškai neaptartas.
Be to, kaip pažymi krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė, medikamentinis nėštumo nutraukimas ne visada praeina sklandžiai, gali pasitaikyti ir šalutinių poveikių.
„Moteris patiria didelius, skausmingus sąrėmius, kraujavimą stiprų. Nėra čia paprastas ir lengvas abortas, kaip kai kurios įsivaizduoja, kad išgeria tabletę ir neskausmingai nutraukia nėštumą. Tai yra ilgas ir skausmingas procesas. Tiesiog jeigu priemonė būtų legalizuota, medikai išrašytų preparatą, kurį būtų galima nusipirkti vaistinėse su garantija, kad vaistas nėra padirbtas. Su medikų priežiūra moteriai saugiau atlikti nėštumo nutraukimą“, – komentavo Z. Tomilinienė[2].
Įvertinus ekspertų žodžius, galima pasigesti ir konkrečios informacinės kampanijos, kurios metu moterys būtų buvusios supažindintos su tam tikromis rizikomis ir pavojais, kurie yra neatsiejami nuo medikamentinio nėštumo nutraukimo. To stoka dalį moterų tiesiogiai stumia į pavojų, kai jos, pasiryžusios nutraukti nėštumą vaistais, stokos žinių, kaip procedūrą atlikti saugiai.
Skubama įteisinti pokyčius, kuriems poreikio gali ir nebūti
Tačiau medikamentinio nėštumo nutraukimo įstatymas toli gražu nėra vienintelis, kuris dabartinės valdžios yra priimtas skubiai ir be būtinų diskusijų su ekspertais bei visuomene.
Dar 2021 m. beveik 30 onkologinius pacientus vienijančių organizacijų ir bendruomenių kreipėsi į premjerę, Seimo pirmininkę, Seimo Sveikatos reikalų komitetą, ministeriją prašydami nepriimti skubotų sprendimų dėl Nacionalinio vėžio instituto (NVI) pertvarkos[3].
Tuomet organizacijų atstovai teigė, kad dėl skubotų permainų labiausiai nukentėtų onkologiniai pacientai, prastėtų jų gydymo kokybė.
Dabar, Sveikatos apsaugos ministerijai toliau vykdant didelio masto reformas, gydytoja, VšĮ „Inkocentras“ vadovė Jurga Misevičienė teigia, kad pacientus vienijančių organizacijų nepasitenkinimas tuo, ką daro Sveikatos apsaugos ministerija, yra akivaizdus.
„Skubos tvarka priimami Farmacijos įstatymo ir Sveikatos draudimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimai. Per metus laiko pacientų organizacijoms porą kartų buvo leista pasakyti savo poziciją dėl tų pakeitimų, buvo prašoma leisti dalyvauti svarbiose darbo grupėse – neleido ir net liko neaišku, ar tos darbo grupės išties veikė. Galiausiai, pateikus pacientų organizacijų ekspertines išvadas – jos visos buvo atmestos. Suinteresuoti socialiniai partneriai (pavyzdžiui, POLA, socialines paslaugas teikiančios įstaigos) nebuvo įtraukti į teisėkūros procesą, o vėliau jų pateiktai nuomonei nebuvo pritarta“, – teigia J. Misevičienė[4].
Reikšdama nepasitenkinimą valdančiųjų veiksmais J. Misevičienė prisimena ir ne tokį seną pavyzdį, kai prieš porą metų ankstesnė opozija piktinosi esama vaistų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo tvarka. Kai Konstitucinis teismas ėmė aiškintis, pamatė, kad šitie dalykai nėra reglamentuoti įstatymu – liepė priimti įstatymų pataisas, o buvusi opozicija, atsiradusi Seimo daugumoje, turėjo tą sutvarkyti.
„Turėjo tam nemažai laiko, tačiau panašu, kad kažką pradėjo daryti tik prieš kelis mėnesius – skubotai, neapmąsčius pasekmių, neatsižvelgiant nė į vienos organizacijos pasiūlymus. Tik todėl, kad Konstitucinis teismas nurodė priimti tuos įstatymų pakeitimus iki šių metų pabaigos“, – teigia J. Misevičienė.
VšĮ „Inkocentras“ vadovė teigia, kad yra akivaizdu, jog gyvename tariamos demokratijos sąlygomis, kur tik kuriama iliuzija, kad nevyriausybinės organizacijos, piliečiai turi teisę dalyvauti teisėkūros procese.
„Mums dabar tik belieka stebėti, kaip priiminėjami įstatymai, kurie pablogins mūsų, mūsų artimųjų, daugybės slaugomų, neįgaliųjų, onkologinių pacientų gyvenimo kokybę. Bejėgiškai stebim, tačiau netylim. Mes piktinamės ir prašome būti įtraukti į tolimesnes darbo grupes, kurias taip mėgsta kurti ministerijos“, – kalba J. Misevičienė.
Vis dėlto, tokios įvairių organizacijų atstovų kalbos mūsų valdžios atstovų dažniausiai lieka neišgirstos. Vyriausybės nariai ir toliau aktyviai rengia visuomenei svarbių įstatymų pakeitimų projektus, kurie jau tradiciškai yra priiminėjami darbo dienos pabaigoje, prieš pat savaitgalį ar išeigines.
