Skrydžiai į Mėnulį: nuo „Apollo 11“ iki „Artemis“ ir kam priklauso Mėnulis

Pirmasis žmogus Mėnulyje išsilaipino 1969 m. liepos 20 d. – tai buvo „Apollo 11“ vadas Neilas Armstrongas, netrukus prie jo prisijungė Buzzas Aldrinas. Iš viso 1969–1972 m. įvyko šeši pilotuojami nusileidimai, Mėnulio paviršiumi vaikščiojo 12 žmonių, visi – JAV astronautai. Po daugiau nei 50 metų pertraukos 2026 m. balandį žmonės vėl apskriejo Mėnulį per misiją „Artemis II“, o kitą nusileidimą NASA planuoja 2028 m.

Kas pirmas nusileido Mėnulyje: zondai iki žmonių

Pirmieji Mėnulį pasiekė ne žmonės, o sovietų automatiniai aparatai. NASA kosmoso duomenų archyvo (NSSDCA) duomenimis, svarbiausi žingsniai buvo tokie:

• „Luna 2“ – 1959 m. rugsėjo 14 d. trenkėsi į Mėnulio paviršių – tai pirmasis zondas, pasiekęs Mėnulį.
• „Luna 3“ – 1959 m. spalį pirmą kartą nufotografavo nematomąją Mėnulio pusę, kurios iš Žemės niekada nematome.
• „Luna 9“ – 1966 m. vasario 3 d. pirmą kartą švelniai nusileido Audrų vandenyne ir perdavė paviršiaus nuotraukas iš arti. Jos buvo reikalingos ir vertinant, ar Mėnulyje galės leistis žmonės.
• „Luna 16“ ir „Luna 17“ – 1970 m. pirmoji automatiškai parvežė grunto mėginių, antroji atgabeno mėnuleigį „Lunochod 1“.

Pirmieji žmonės prie Mėnulio nuskrido 1968 m. gruodį: „Apollo 8“ įgula – Frankas Bormanas, Jamesas Lovellas ir Williamas Andersas – apie 20 valandų skriejo aplink Mėnulį ir Kūčių dieną padarė garsiąją nuotrauką „Žemės patekėjimas“. Kodėl viena Mėnulio pusė visada nusukta nuo mūsų, paaiškinta dalyje apie Mėnulio atstumą, dydį ir kilmę.

Kada žmogus išsilaipino Mėnulyje: „Apollo 11“

„Apollo 11“ pakilo 1969 m. liepos 16 d. Nusileidimo modulis „Eagle“ su N. Armstrongu ir B. Aldrinu Ramybės jūroje nutūpė liepos 20 d. 20.17 val. pasauliniu laiku, o trečiasis įgulos narys Michaelas Collinsas liko orbitoje. N. Armstrongas ant paviršiaus žengė liepos 21 d. 02.56 val. pasauliniu laiku (JAV tuo metu dar buvo liepos 20-osios vakaras) ir ištarė žodžius apie mažą žingsnį žmogui ir milžinišką šuolį žmonijai. B. Aldrinas išlipo po 19 minučių.

Pirmasis pasivaikščiojimas buvo trumpas: apie pustrečios valandos, ne toliau kaip 100 metrų nuo modulio. Astronautai pastatė JAV vėliavą, išdėstė prietaisus, surinko 21,55 kg uolienų ir grunto, o Mėnulyje iš viso praleido apie 22 valandas. Ant modulio kojos liko lentelė su užrašu, kad žmonės iš Žemės planetos čia atvyko su taika visos žmonijos vardu.

Kiek žmonių buvo Mėnulyje: visi šeši nusileidimai

Nusileisti pavyko šešioms misijoms – „Apollo 11“, 12, 14, 15, 16 ir 17. „Apollo 13“ 1970 m. dėl gedimo nusileidimo atsisakė, apskriejo Mėnulį ir grįžo. Kiekvieną kartą paviršiuje dirbo du astronautai, trečiasis laukdavo orbitoje, todėl Mėnulio paviršiumi vaikščiojo lygiai 12 žmonių.

Misija	Nusileidimo data	Įgula ant paviršiaus	Vieta	Parvežta mėginių
„Apollo 11“	1969-07-20	Neil Armstrong, Buzz Aldrin	Ramybės jūra	21,55 kg
„Apollo 12“	1969-11-19	Charles Conrad, Alan Bean	Audrų vandenynas	34,35 kg
„Apollo 14“	1971-02-05	Alan Shepard, Edgar Mitchell	Fra Mauro aukštumos	42,28 kg
„Apollo 15“	1971-07-30	David Scott, James Irwin	Hadley vaga	77,31 kg
„Apollo 16“	1972-04-20	John Young, Charles Duke	Descartes’o aukštumos	95,71 kg
„Apollo 17“	1972-12-11	Eugene Cernan, Harrison Schmitt	Tauro–Litrovo slėnis	110,52 kg

Iš viso astronautai parvežė 382 kg uolienų, grunto ir gręžinių kernų – 2200 atskirų mėginių iš šešių vietų. Paskutinės trys įgulos turėjo mėnuleigį ir įveikdavo po 27–35 km, o „Apollo 17“ narys Harrisonas Schmittas buvo pirmasis mokslininkas Mėnulyje. Nusileidimo vietas galima susirasti ir pro mėgėjišką teleskopą, nors pačios technikos nepamatysite – apie tai dalyje ką matyti Mėnulyje.

Kodėl po 1972 m. žmonės į Mėnulį nebeskrido

Trumpas atsakymas – pinigai, o ne technika. Pradiniame plane buvo dar trys skrydžiai, tačiau „Apollo 20“ atšauktas 1970 m. sausį, dar dvi misijos – tų pačių metų rugsėjį. NSSDCA priežastį įvardija tiesiai: biudžeto apribojimai. Dalis astronautų, turėjusių skristi į Mėnulį, vėliau dirbo orbitinėje stotyje „Skylab“ ir bendrame skrydyje „Sojuz–Apollo“.

Sovietų automatai dar parvežė mėginių (trys zondai kartu – apie 300 gramų), paskutinis, „Luna 24“, skrido 1976 m. Po to Mėnulis beveik pamirštas iki 1990 m., kai tyrimus atnaujino orbitiniai zondai.

Robotų era: Kinija, Indija, Japonija ir privačios bendrovės

XXI a. Mėnulis nebėra dviejų valstybių reikalas. NASA duomenimis, iki 2024 m. pradžios švelniai nusileisti buvo pavykę keturioms šalims – SSRS, JAV, Kinijai ir Indijai; 2024 m. sausį prie jų prisidėjo Japonija. Tais pačiais metais pirmą kartą nusileido ir privačios bendrovės aparatas.

Misija	Šalis ar bendrovė	Data	Kuo svarbi
„Chang’e 4“	Kinija	2019-01-03	Pirmasis švelnus nusileidimas nematomojoje Mėnulio pusėje
„Chang’e 5“	Kinija	2020 m.	Parvežta apie 1731 g mėginių – pirmieji nuo 1976 m.
„Artemis I“	JAV (NASA)	2022-11-16–12-11	25,5 paros bandomasis laivo „Orion“ skrydis be įgulos
„Chandrayaan-3“	Indija	2023-08-23	Nusileidimas netoli pietų ašigalio
SLIM	Japonija	2024-01-20	Tikslus nusileidimas – apie 55 m nuo taikinio
IM-1 „Odysseus“	„Intuitive Machines“ (JAV)	2024-02-22	Pirmasis JAV nusileidimas nuo „Apollo 17“, atliktas privačios bendrovės
„Chang’e 6“	Kinija	2024 m. birželis	1935,3 g mėginių – pirmieji iš nematomosios pusės
„Blue Ghost 1“	„Firefly Aerospace“ (JAV)	2025-03-02	Nusileidimas Krizių jūroje su dešimčia mokslo ir technologijų prietaisų
„Artemis II“	JAV (NASA), Kanada	2026-04-01–04-10	Keturi astronautai apskriejo Mėnulį

Ne viskas sekasi: japonų SLIM nutūpė pasviręs ir iš pradžių negalėjo gaminti elektros, o Kinija 2026 m. rugpjūtį paskutinę akimirką atidėjo „Chang’e 7“ misiją, turėjusią ieškoti vandens ledo pietų ašigalyje. Kinija viešai deklaruoja tikslą išlaipinti savo astronautus Mėnulyje iki 2030 m.

„Artemis“ programa: nuo „Artemis II“ iki nusileidimo

„Artemis“ – NASA programa, kuria siekiama sugrąžinti žmones į Mėnulį ir ten įsikurti ilgam. Jos skrydžiams naudojama raketa SLS ir laivas „Orion“, kurio aptarnavimo modulį tiekia Europos kosmoso agentūra.

„Artemis II“: rekordinis skrydis aplink Mėnulį

2026 m. balandžio 1 d. (Lietuvos laiku – balandžio 2-osios naktį) iš Kennedy kosmoso centro pakilo Reidas Wisemanas, Victoras Gloveris, Christina Koch ir kanadietis Jeremy Hansenas. Tai buvo pirmas pilotuojamas skrydis prie Mėnulio nuo 1972 m. Įgula nenusileido: laivas apskriejo Mėnulį, priartėjęs prie jo iki maždaug 6500 km, ir grįžo. Skrydis truko 9 paras 1 valandą ir 32 minutes, kapsulė balandžio 10 d. nusileido Ramiajame vandenyne prie San Diego.

Balandžio 6 d. įgula nutolo nuo Žemės 406 771 km ir pagerino „Apollo 13“ rekordą, laikytą nuo 1970 m. Už Mėnulio ryšys su Žeme buvo nutrūkęs apie 40 minučių, o astronautai iš Mėnulio šešėlio stebėjo visišką Saulės užtemimą – iš Žemės matomų užtemimų datos skelbiamos užtemimų kalendoriuje.

„Artemis III“, IV ir V: kas planuojama

2026 m. vasarį NASA pakeitė programos eiliškumą, todėl senesniuose tekstuose minimos datos nebegalioja. Dabartinis planas toks:

• „Artemis III“ – planuojama 2027 m. Keturių astronautų bandomasis skrydis žemoje Žemės orbitoje: „Orion“ turi susijungti su vienu arba abiem komerciniais nusileidimo aparatais, kuriuos kuria „SpaceX“ ir „Blue Origin“. Ant Mėnulio ši įgula nesileis.
• „Artemis IV“ – planuojama 2028 m. pradžioje. Pirmasis nusileidimas: du astronautai apie savaitę dirbtų prie pietų ašigalio, kiti lauktų orbitoje.
• „Artemis V“ – planuojama iki 2028 m. pabaigos. Su šia misija NASA ketina pradėti statyti Mėnulio bazę, o vėliau skraidyti maždaug kartą per metus.

Visos šios datos – tikslai, ne pažadai: „Artemis“ terminai jau ne kartą kelti, o nusileidimas priklauso nuo to, kada bus paruošti nusileidimo aparatai. Viena jų kūrėjų „SpaceX“ 2026 m. paskelbė pirmenybę teikianti Mėnuliui, o ne Marsui. Europos astronautų eilė ateis vėliau – apie tai rašėme tekste, kas bus pirmasis europietis Mėnulyje.

Mėnulio bazė ir stotis „Gateway“

2026 m. kovo 24 d. NASA paskelbė nuolatinės bazės prie Mėnulio pietų ašigalio planą. Ši vieta pasirinkta dėl galimų išteklių – pirmiausia vandens ledo amžinai šešėlyje esančiuose krateriuose. Bazė būtų statoma trimis etapais: iki 2029 m. – robotų žvalgyba ir technologijų bandymai, vėliau – energijos, ryšio ir krovinių infrastruktūra, o nuo 2032 m. planuojamas nuolatinis forpostas, kuriame astronautai gyventų ilgesnį laiką. Nuo 2027 m. numatoma iki 30 robotinių nusileidimų. Plačiau – straipsnyje apie NASA Mėnulio bazės planą.

Orbitinės stoties „Gateway“ likimas mažiau aiškus. Ji kurta kaip nedidelė tarptautinė stotis labai ištęstoje orbitoje aplink Mėnulį, tačiau tą patį kovą NASA pranešė ketinanti dabartinį projektą pristabdyti, dėmesį perkelti į paviršiaus infrastruktūrą, o tinkamą įrangą panaudoti kitaip. Inžinieriai vis dėlto jau skaičiuoja, kaip prie Mėnulio reguliuoti erdvėlaivių eismą. Privatūs sumanymai dar drąsesni – vienas startuolis jau priima rezervacijas į viešbutį Mėnulyje, nors nei viešbučio, nei transporto į jį dar nėra.

Kam priklauso Mėnulis ir ar galima nusipirkti sklypą

Mėnulis nepriklauso niekam. Tai nustato 1967 m. Kosminės erdvės sutartis – pagrindinis kosmoso teisės dokumentas, kurį Jungtinių Tautų duomenimis yra ratifikavusios 118 valstybių, tarp jų JAV, Rusija, Kinija ir Lietuva. Svarbiausios jos nuostatos:

• kosminės erdvės ir dangaus kūnų negalima pasisavinti nei skelbiant suverenitetą, nei naudojant ar užimant, nei jokiu kitu būdu;
• Mėnulis naudojamas tik taikiems tikslams, jame draudžiama laikyti branduolinius ginklus;
• valstybė atsako už visą savo šalies veiklą kosmose – ir valstybinę, ir privačią.

Todėl vėliava Mėnulyje nuosavybės nesukuria – ji reiškia tik tai, kad ten buvo atvykta. Dėl tos pačios priežasties sklypo Mėnulyje „pirkimas“ teisinės galios neturi: jokia valstybė negali suteikti nuosavybės į tai, kas jai nepriklauso, tad pažymėjimas apie sklypą tėra suvenyras.

1979 m. Mėnulio susitarimas žengė toliau – Mėnulį ir jo išteklius paskelbė bendru žmonijos paveldu. Tačiau jį ratifikavo vos 17 valstybių, ir tarp jų nėra nei JAV, nei Rusijos, nei Kinijos, todėl praktinė jo reikšmė menka.

Naujausias dokumentas – 2020 m. NASA ir JAV valstybės departamento inicijuoti „Artemis“ susitarimai. Tai ne sutartis, o principų rinkinys: taiki veikla, skaidrumas, pagalba nelaimės atveju, mokslinių duomenų viešinimas, istorinių vietų, pavyzdžiui, „Apollo“ nusileidimo aikštelių, saugojimas. Jie leidžia išgauti ir naudoti išteklius laikantis Kosminės erdvės sutarties ir numato laikinas „saugos zonas“ aplink veikiančią techniką. 2026 m. rugsėjį susitarimus buvo pasirašiusios 76 šalys. Lietuva juos pasirašė 2024 m. gegužės 15 d. Vilniuje ir tapo 40-ąja dalyve. Rusijos ir Kinijos tarp pasirašiusiųjų nėra. Atviras lieka klausimas, kur baigiasi leidžiamas išteklių naudojimas ir kur prasideda draudžiamas pasisavinimas.

Ką žmonės paliko Mėnulyje

Kiekvienoje nusileidimo vietoje liko apatinė nusileidimo modulio dalis ir moksliniai prietaisai, prie paskutinių trijų – ir mėnuleigiai, o „Apollo 11“ vietoje – dar ir vėliava bei atminimo lentelė. Astronautų išminti takai tebėra įžiūrimi po kelių dešimtmečių iš orbitos darytose nuotraukose.

Ilgiausiai veikiantis „Apollo“ eksperimentas – lazeriniai atšvaitai. Juos paliko „Apollo 11“, 14 ir 15 įgulos, dar du atgabeno sovietų mėnuleigiai „Lunochod“. Iš Žemės į juos siunčiamas lazerio impulsas grįžta maždaug per 2,5 sekundės, todėl atstumą iki Mėnulio galima išmatuoti kelių milimetrų tikslumu. Taip nustatyta, kad Mėnulis kasmet tolsta nuo Žemės apie 3,8 cm.

Mėnulyje gausėja ir šiukšlių: nuo sudužusių zondų iki raketų pakopų. Naujausias atvejis – 2026 m. rugpjūtį į Mėnulį veikiausiai rėžėsi keturių tonų „Falcon 9“ pakopa.

Ar amerikiečiai tikrai buvo Mėnulyje

Taip. Teiginių, esą nusileidimai suvaidinti filmavimo aikštelėje, nepatvirtina nė vienas patikrinamas faktas, o priešingų įrodymų yra daug ir dalį jų gali patikrinti ne tik NASA:

• Mėginiai. 382 kg Mėnulio uolienų iki šiol tiria viso pasaulio laboratorijos – NASA kasmet mokslininkams ir pedagogams išsiunčia beveik 400 mėginių. Iš jų nustatyta, kad Mėnulio pluta susidarė prieš 4,4 mlrd. metų.
• Atšvaitai. Į „Apollo“ atšvaitus lazeriu iki šiol taiko ne tik JAV observatorijos – atspindėtą signalą yra užfiksavusi ir Kinijos stotis Džuhajuje.
• Nuotraukos iš orbitos. Nuo 2009 m. aplink Mėnulį skriejantis NASA zondas LRO nufotografavo nusileidimo vietas: matyti modulių dalys, prietaisai ir astronautų išminti takai.

Kaip sekti artimiausius skrydžius

Būsimų misijų datos keičiasi dažnai, todėl verta žiūrėti ne į metus antraštėje, o į tai, kas jau padaryta: ar išbandytas nusileidimo aparatas, ar raketa atgabenta į kosmodromą, ar NASA paskelbė starto langą. Patikimiausias šaltinis – oficialūs NASA misijų puslapiai, kuriuose data atnaujinama po kiekvieno sprendimo.

Kol žmonės ten negrįžo, Mėnulį galima tyrinėti iš savo kiemo: kokia fazė šiandien, rodo Mėnulio kalendorius, o kaip atskirti augantį Mėnulį nuo dylančio, paaiškinta dalyje apie priešpilnį ir delčią.