Priešpilnis ir delčia: Mėnulio fazių pavadinimai ir kaip atskirti augantį Mėnulį

Priešpilnis – tai augančio Mėnulio fazė prieš pilnatį, kai šiaurės pusrutulyje šviečia dešinioji jo disko pusė; delčia – dylančio Mėnulio fazė po pilnaties, kai šviečia kairioji pusė. Astronomai šias fazes vadina pirmuoju ir paskutiniuoju ketvirčiu. Kartu su jaunatimi ir pilnatimi jos sudaro keturias pagrindines Mėnulio fazes, kurios pasikartoja vidutiniškai kas 29,53 paros. Kuri fazė yra šiandien, rodo Mėnulio kalendorius, o čia – ką reiškia pavadinimai ir kaip fazę atpažinti pačiam pažvelgus į dangų.

Mėnulio fazių pavadinimai: lietuviški ir astronominiai

Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE) Mėnulio fazę apibrėžia kaip Saulės apšviestos Mėnulio dalies vaizdą, matomą iš Žemės. Pagrindinės fazės yra keturios, o tarp jų įsiterpia keturios tarpinės, todėl dažniausiai kalbama apie aštuonias. Pagrindinės fazės – tai tikslios akimirkos, o tarpinės – kelias dienas trunkantys tarpsniai.

Fazė lietuviškai	Astronominis pavadinimas	Apšviesta disko dalis	Teka (apytiksliai)	Leidžiasi (apytiksliai)	Kada matoma
Jaunatis	jaunatis (angl. new moon)	0 %	6 val.	18 val.	nematoma – danguje yra šalia Saulės
Jaunas Mėnulis	augantis pjautuvas (waxing crescent)	1–49 %, dešinėje	9 val.	21 val.	vakare po saulėlydžio
Priešpilnis	pirmas ketvirtis (first quarter)	50 %, dešinė pusė	12 val.	24 val.	popiet ir pirmoje nakties pusėje
Pilnėjantis Mėnulis	augantis, daugiau nei pusė (waxing gibbous)	51–99 %, dešinėje	15 val.	3 val.	pavakare ir didžiąją nakties dalį
Pilnatis	pilnatis (full moon)	100 %	18 val.	6 val.	visą naktį
Dylantis Mėnulis	dylantis, daugiau nei pusė (waning gibbous)	99–51 %, kairėje	21 val.	9 val.	didžiąją nakties dalį ir rytą
Delčia	paskutinis ketvirtis (last quarter)	50 %, kairė pusė	24 val.	12 val.	antroje nakties pusėje ir rytą
Senas Mėnulis	dylantis pjautuvas (waning crescent)	49–1 %, kairėje	3 val.	15 val.	paryčiais prieš saulėtekį

Lentelės laikai – vidutiniai, vietos Saulės laiku: kaip ir saulėtekio bei saulėlydžio, Mėnulio tekėjimo ir laidos laikas kinta su metų laiku. Pusės („dešinėje“, „kairėje“) nurodytos stebėtojui šiaurės pusrutulyje, taigi ir Lietuvoje.

Kasdienėje kalboje „priešpilniu“ dažnai vadinamas visas augančio Mėnulio laikas iki pilnaties, o „delčia“ – visas dylančio Mėnulio laikas. VLE delčią taip ir aprašo – kaip fazę, trunkančią nuo pilnaties pabaigos iki jaunaties pradžios, tačiau tiksli jos akimirka yra ta, kai Mėnulis nuo Saulės nutolęs 90° į vakarus ir matyti lygiai pusė disko. Vieno lietuviško žodžio tarpinei fazei, kai apšviesta daugiau nei pusė disko, nėra; angliškas gibbous kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio „kuprotas“.

Ką reiškia žodžiai „priešpilnis“ ir „delčia“

„Priešpilnis“ – skaidrios darybos žodis: tai Mėnulis prieš pilnatį. VLE jį apibrėžia kaip fazę, kai iš Žemės matyti lygiai pusė Saulės apšviesto Mėnulio – dešinysis, vakarinis, pusskritulis.

„Delčia“ siejama su veiksmažodžiu „dilti“ – juk ir sakome, kad Mėnulis dyla. Kalbininkas Aurelijus Vijūnas žurnale „Baltistica“ (2011 m., 46 tomas, 2 sąsiuvinis) paskelbtame straipsnyje primena, kad šią giminystę nurodė dar Ernsto Fraenkelio etimologinis lietuvių kalbos žodynas, o latvių kalba turi giminišką veiksmažodį dilt. Tarmėse užrašyta ir kitokių šio žodžio lyčių: deltis, diltis, delčius, taip pat pusdilis ir pusdylis. Vijūno išvada – senesnės formos veikiausiai buvo „diltis“ ir „deltis“, o bendrinės kalbos „delčia“ iš jų išsirutuliojo vėliau.

Liaudies kalboje fazių vardų daugiau nei kalendoriuje. Rūta Kazlauskaitė, tyrusi Mėnulio vaizdinius lietuvių poezijoje („Baltistica“, 2009 m.), mini tarminius pavadinimus „jaunas mėnulis“ ir „pilnas mėnuo“, delčios sinonimą „senugalis mėnulis“, o pilną ir dylantį Mėnulį kartu žmonės vadino tiesiog senu. Nematomas Mėnulis apie jaunatį buvo „tuščias“ – šis tarpsnis vadintas tuštuma, tarpu, tarpijomis, dykuma. Plačiau apie tikėjimus – dalyje Mėnulis lietuvių mitologijoje ir tautosakoje.

Kodėl keičiasi Mėnulio fazės

Mėnulis pats nešviečia – jis tik atspindi Saulės šviesą. Saulė visada apšviečia lygiai pusę Mėnulio rutulio, kaip ir pusę Žemės. Mėnuliui skriejant aplink Žemę keičiasi tik tai, kokią tos apšviestos pusės dalį matome mes:

• per jaunatį Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, į mus atsukta neapšviesta jo pusė;
• per priešpilnį jis nutolęs nuo Saulės 90° į rytus – apšviestą pusę matome iš šono, todėl šviečia pusė disko;
• per pilnatį Mėnulis yra priešingoje dangaus pusėje nei Saulė ir visa apšviesta pusė atsukta į Žemę;
• per delčią jis nutolęs nuo Saulės 90° į vakarus – vėl matome pusę disko, tik kitą.

Dažna klaida – manyti, kad Mėnulio dalį uždengia Žemės šešėlis. Fazės su juo nesusijusios: tamsioji disko dalis – tai paties Mėnulio naktinė pusė. Žemės šešėlis ant Mėnulio krinta tik per Mėnulio užtemimą, o šis gali įvykti tik per pilnatį (žr. užtemimų kalendorių).

Iš čia ir painus pavadinimas „ketvirtis“: per pirmą ketvirtį matome pusę disko, bet Mėnulis būna įveikęs ketvirtadalį mėnesio ciklo. Be to, matoma disko pusė – tai tik ketvirtadalis viso Mėnulio rutulio paviršiaus.

Kaip atskirti augantį Mėnulį nuo dylančio

Lietuvoje, kaip ir visame šiaurės pusrutulyje, galioja paprasta taisyklė: jei šviečia dešinysis Mėnulio kraštas – Mėnulis auga, jei kairysis – dyla. Yra trys būdai tai įsiminti ir patikrinti.

1. Raidės. Augančio Mėnulio išgaubtas kraštas yra dešinėje, kaip raidės „D“ – ją lengva susieti su žodžiu „didėja“. Dylančio Mėnulio pjautuvas primena raidę „C“. Pilnėjant ir dylant tarp ketvirčio ir pilnaties raidės forma nebe tokia aiški, bet šviesusis kraštas lieka toje pačioje pusėje.
2. Paros laikas. Augantis Mėnulis matomas vakare: jaunas pjautuvas po saulėlydžio kabo vakarų pusėje, priešpilnis šviečia pirmoje nakties pusėje. Dylantis Mėnulis – ryto šviesulys: delčia pateka apie vidurnaktį, senas pjautuvas pasirodo rytuose tik paryčiais. Jei siaurą pjautuvą matote eidami miegoti – Mėnulis auga, jei anksti keldamiesi – dyla.
3. Kryptis į Saulę. Šviesioji Mėnulio pusė visada atsukta į Saulę. Vakare Saulė būna nusileidusi vakaruose, todėl šviečia dešinysis, vakarinis, kraštas; paryčiais ji kyla rytuose – šviečia kairysis.

Dieną Mėnulis danguje būna taip pat dažnai kaip naktį, tik blyškus ir mažiau krinta į akis. Popietiniame danguje matomas pusdiskis yra augantis Mėnulis, o rytiniame – dylantis.

Kodėl pusiaujyje pjautuvas „guli“, o pietų pusrutulyje viskas atvirkščiai

Taisyklė „dešinė – auga“ tinka tik vidutinėse ir aukštose šiaurės platumose. Pietų pusrutulio gyventojas į Mėnulį žiūri tarsi apsivertęs: visas vaizdas pasuktas 180°, todėl Australijoje ar Argentinoje augančio Mėnulio šviesusis kraštas yra kairėje, o dylančio – dešinėje. Raidžių taisyklė ten veikia priešingai: „C“ auga, „D“ dyla. Pati fazė visoje Žemėje tuo pat metu yra ta pati – skiriasi tik kampas, iš kurio į ją žiūrima.

Artėjant prie pusiaujo Mėnulio vaizdas palaipsniui pasisuka. Atogrąžose rytą ir vakarą šviesos ir šešėlio riba Mėnulyje atrodo beveik horizontali, todėl pjautuvas ten ne stovi, o „guli“ ragais į viršų – lyg valtelė ar šypsena. Taip yra todėl, kad Saulė ten leidžiasi stačiai žemyn ir tuo metu, kai pjautuvas geriausiai matomas, būna tiesiai po Mėnuliu. Lietuvoje jauno Mėnulio pjautuvas dažniausiai pasviręs, o ne gulsčias.

Terminatorius ir peleninė šviesa

Linija, skirianti apšviestąją Mėnulio disko dalį nuo tamsiosios, vadinama terminatoriumi. Tai vieta, kur Mėnulyje tuo metu teka arba leidžiasi Saulė. Geometriškai terminatorius yra pusė elipsės, o per priešpilnį ir delčią atrodo kaip tiesė. Palei jį krinta ilgi kalnų ir kraterių šešėliai, todėl pro žiūronus ar teleskopą reljefas čia matyti ryškiausiai – apie tai dalyje ką matyti Mėnulyje.

Kelias dienas prieš jaunatį (rytais) ir po jos (vakarais) šalia ryškaus pjautuvo galima įžiūrėti ir visą likusį, blausiai švytintį Mėnulio diską. Tai peleninė šviesa: Saulės šviesa atsispindi nuo Žemės, pasiekia tamsiąją Mėnulio pusę ir grįžta į mūsų akis. VLE duomenimis, Žemės „pilnatis“ Mėnulio paviršių apšviečia 78 kartus stipriau, negu Mėnulio pilnatis – Žemės paviršių. Peleninės šviesos matavimai padeda mokslininkams sekti, kaip kinta Žemės atspindimos šviesos dalis.

Kiek trunka kiekviena fazė ir visas ciklas

Nuo vienos pagrindinės fazės iki kitos praeina maždaug 7,5 paros – ketvirtadalis ciklo (vidutiniškai 7,38 paros). Dėl to priešpilnis būna maždaug po savaitės nuo jaunaties, pilnatis – po dviejų, delčia – po trijų. Tikslios pilnačių ir jaunačių datos kiekvieną mėnesį šiek tiek pasislenka.

Visas ciklas nuo jaunaties iki jaunaties vadinamas sinodiniu mėnesiu ir vidutiniškai trunka 29,53059 paros. Kadangi Mėnulio ir Žemės orbitos yra elipsės, tikroji jo trukmė svyruoja nuo 29,25 iki 29,83 paros, o laikas nuo jaunaties iki pilnaties – maždaug nuo 13 parų 22 valandų iki 15 parų 15 valandų.

Aplink Žemę Mėnulis apskrieja greičiau – per 27,32166 paros. Tai siderinis, arba žvaigždinis, mėnuo: laikas, per kurį Mėnulis grįžta į tą pačią vietą žvaigždžių fone. Fazėms to nepakanka, nes per tą laiką Žemė pati nukeliauja savo orbita aplink Saulę, o Saulė danguje pasislenka apie 27° į rytus. Kad Mėnulis vėl atsidurtų toje pačioje padėtyje Saulės atžvilgiu, jam reikia dar maždaug 2,2 paros. Kiti orbitos skaičiai – dalyje Mėnulis skaičiais.

Mėnulio fazės vaikams: bandymas su lempa ir kamuoliuku

Paprasčiausias būdas suprasti fazes – jas pasidaryti patiems. Reikia tamsaus kambario, stalinės lempos be gaubto („Saulė“) ir šviesaus kamuoliuko ant pagaliuko („Mėnulis“). Jūsų galva bus „Žemė“.

1. Atsistokite veidu į lempą ir laikykite kamuoliuką ištiestoje rankoje šiek tiek aukščiau galvos, tarp savęs ir lempos. Matote tik tamsiąją jo pusę – tai jaunatis.
2. Lėtai sukitės į kairę kartu su kamuoliuku. Dešiniajame jo krašte atsiras šviesus pjautuvas – jaunas Mėnulis.
3. Pasisukus ketvirtį rato šviečia lygiai dešinė kamuoliuko pusė – priešpilnis.
4. Atsukus lempai nugarą visas kamuoliukas šviesus – pilnatis. Jei jį nuleisite ir uždengsite savo galvos šešėliu, pamatysite, kaip atrodo Mėnulio užtemimas ir kuo jis skiriasi nuo fazės.
5. Sukantis toliau šviesi lieka kairė pusė – delčia, vėliau senas pjautuvas, ir ratas užsidaro.

Bandymas parodo svarbiausią dalyką: lempa visą laiką apšviečia pusę kamuoliuko, keičiasi tik tai, iš kurios pusės į jį žiūrime. Tada belieka išeiti į lauką, pažiūrėti, kuris Mėnulio kraštas šviečia, ir pasitikrinti atsakymą Mėnulio kalendoriuje.