Žmogaus augimo ciklas yra panašus į medžių
Manyčiau, kad jei dėmesingiau įsiklausytume į medžių kalbą, galėtume suvokti gyvybės esmę ir priartėti prie individualios gyvenimo perspektyvos. Žinoma, „įsiklausymą“ aš turiu omenyje perkeltine prasme, mat amžino išlikimo galimybės paskatinti medžiai atspindi ambicingą optimizmo gaidą, kuri tūno žmonėse, tikinčiuose, jog mes nemirtingi labiau nei pažeidžiami.
Kol žemę dengia nurimti, nusileisti ir tarpusavyje bendradarbiauti neleidžiantis padidinamasis stiklas, įvairiuose augaluose ir didingų medžių kamienuose vyksta procesai, dvelkiantys išmintimi. Tikras gyvasties disbalansas, tiesa? Kita vertus, antropologai šį sąskambį įvertintų objektyviau nei sistemos viršuje sėdinti žmogysta, kuri, rodosi, negeba suprasti nieko.
Žiūrint į medžius atrodo, jog jie yra tokie atkaklūs, kad joks žmogus nedrįstų nė pagalvoti apie tokią jėgą: mus, priešingai nei pastaruosius, verčia stabarėti ne galia, o visiškas abejingumas, nes gyva mediena niekada nepasiduos – ji vėl sugrįš, ataugs – ir tai nėra atsitiktinai iškeltas pirštas, spaudžiantis savaeigį mygtuką. Kitaip tariant, vertėtų labiau susikoncentruoti į gyvybę palaikantį instrumentą ir perkainoti laisvę – tai iš esmės vienintelis kelias į triumfą kaip visuomenei ir individui.
Mes statomės namą naudodami medieną, nes ji yra išties tvirta ir šios modifikacijos pasirodymas gali tęstis net kelis šimtus metų ar netgi ilgiau. Tačiau norint pažinti save bei visus aštrius elementus, reikia be poilsio brėžti aiškias laiko paraštes – ribas, kurias galime peržengti, bet jokiu būdu negali peržengti kiti.
Kad ir kur išdygtų, kiekvienas augalas atlieka savo melodiją bei turi savitą fazę, kuri jam būdinga ir mėginimas improvizuotai sugroti autentišką sonatą ir suderinti ją su daugeliu atsitiktinai pasirodančių aplinkybių, (jei reikia) pakoreguojant melodijos mastą, yra būtinas oriam gyvenimui. Žinoma, gamtoje, kaip ir buityje, kurią kas dieną konstruojame, apstu skaitmeninio kodavimo, pavyzdžiui, yra DNR kodas, naudojamas informacijos saugojimui ir redagavimui.
Be kita ko, medžius irgi galima vadinti skaitmeniniais kompiuteriais: per save perleisdami saulės šviesą, drėgmę, dirvožemį, skirtingas vėjo kryptis, atmosferoje esančią chemiją, kitų medžių artumą ir pan. Jie įkūnija esminį skirtumą tarp pasaulio, žyminčio laiko tęstinumą, ir skaitmeninės visatos, kurioje laikas – tik iliuzija. Tuo tarpu ant determinizmo medžio kabantis hamakas glaudžia vieni kitais besinaudojančius žmones – jis visai nepatogus.
Skaitmeninė dabartis daro įtaką žmonių santykiams
Kaip jau supratote, medžiai yra tarsi gyvenimo meno pamokslininkai, iš visos jėgos kovojantys dėl vieno esminio dalyko – svajonių išsipildymo. Tačiau, kad ir kokie jie bebūtų, dalis medžių, kaip ir žmonių, yra apatijos virtuozai: mirštanti sėkmė, nuolatinis prisitaikėliškumas ir sąstingis, neleidžiantis gyventi kryptingai, gali pražudyti net gyvus.
Taigi, jei apie ąžuolus įprastai sakome, kad du šimtus metų auga, du ar tris šimtus metų gyvena ir dar tiek pat vyksta jų mirties procesas, tai neretas žmogus, deja, apie save gali pasakyti (santykinai) tą patį. Ir šiuose etapuose atsiskleidžia judėjimas, kurį galime pavadinti savotiška fenikso regeneracija (na, nebent ji, mums neleidus, neįvyksta).
Jeigu bent keli daigeliai sugeba sukurti savo stabilias šaknų sistemas iš naujo, tuomet medis yra pajėgus vėl pasiekti prieš tai buvusį dydį[1]. Tarsi žmogus padėtų delną ant dirvožemio, plačiai išskleistų pirštus ir iš jų išaugtų tobula ranka su visais reikiamais raumenimis, sausgyslėmis bei kraujotakos sistema. Arba atsigultų miegot ir per naktį iš liemens išdygtų keletas žmonių. Visai įdomus fenikso prototipas, argi ne? Kita vertus, sistemoje, kurioje suvaržymų esti daugiau nei stebuklų, svajonės bei fantazijos yra užspraustos į kampą.
Taip, žmonijos grožio bei svarbių disciplinų suvokimas keitėsi kartu su savininkiškais apkaustais pasidabinusiu valdžios troškimu, kuris mokslą perleido manipuliacijai: čia susikirto keliai tarp žinių kaip įrankio technologijoms valdyti ir piliečių kaip priemonės tam tikriems dalykams gauti. Būtent todėl derėtų akcentuoti nesavanaudišką asmeninį augimą, kuris yra didelių stebuklų, išminties bei atsparumo simbolis.
Na, o gamtos atsakymas tiems, kurie siekia ją valdyti įvairiomis mašinomis, yra leisti mums, kaip jos daliai, patiems kurti sistemas, kurios iš principo negali būti programuojamos, taip kaip negali būti programuojamos paukščių giesmės, gėlių žydėjimas, ritmiška bangų mūša bei medvilninė debesų euforija.
Kovoje su technologijomis moralės doktrinos praranda vertę
Tiesa ta, kad mes ir toliau statome paukščiams lesyklėles ir tomis pačiomis rankomis kuriame sąmokslo teorijas bei atomines bombas, bandydami kontroliuoti gyvenimą. Tuo tarpu sustoję tarp šių emocijų polių, mes įdiegėme naujas technologijas ir pavaišinome jas nenumaldomai didėjančiais norais, užkoduotais algoritmais bei lygtimis, iš kurių kiekviena reiškia galimybių iškyšulių išplatėjimą kito asmens sąskaita.
Galėtume sakyti, jog santykis su technologijomis ir mūsų ateitimi yra savotiškai tobulas: mokslo žmogus gali principingai ginti kieme augantį šeimos medį, tačiau prireikus rankos, glostančios paklydusio šuns nasrus, yra pritaikomos kanojų iš tradicinių medžiagų, nusidriekusių per visas Amazonės džiungles, konstravimui.
Be kita ko, yra keli etapai, susiję su žmonijos, gamtos ir mašinų (technologijų) sankirta: pradžioje, kol apsiribojome įrankiais ir fizine jėga, mus, galima sakyti, kontroliavo gamta[2]. Tačiau dabar procesas yra priešingas, mat pramoninė epocha, varoma niekuomet neužsičiaupiančiomis mašinomis bei staklėmis, pradėjo ekosistemai įkyriai prieštarauti. (Ši gi atkirčiui pasirinko dažnėjančių vėtrų ir audrų kalbą).
Žinoma, galime apsimesti, kad tokių reiškinių ir savo indėlio sąsajų čia nematome, bet nuo tada, kai mašinos pradėjo prieštarauti mums patiems, žmonės, kaltinę algoritmą arba jį valdančius, pasijautė besirangą kilpoje, suvokdami (arba kažkada suvoksiantys), jog šališka sistema vairuoti vis dėlto negali[3].
Ir visgi, nereikėtų pamiršti, jog dabartinę civilizaciją puikiai atspindintys egzistencinių ar kitokių prasmių kūrimo įrankiai, prie kurių altoriaus nuolatos prašome dar greitesnių mašinų, po truputį atsiduria kumštyje, kurio jėgos nebekontroliuojame: algoritmai pradeda savarankišką kelionę virš perdėm aukštų medžių šakų.
