Teigiama, kad taiką Ukrainoje garantuotų Rusijai suteiktas kvietimas į NATO
Vienas Jungtinės Karalystės Lordų rūmų narys pasiūlė netikėtą idėją karui Ukrainoje užbaigti. Lordas Indardžitas Singhas iš Vimbldono pareiškė, kad Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną reikėtų įtikinti nutraukti Rusijos ir Ukrainos karą, pasiūlant Rusijai narystę NATO[1]. I. Singho teigimu, tokiu žingsniu V. Putinas esą būtų kaip reikiant nustebintas.
Praėjusių metų vasarį V. Putinas pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, oficialiai deklaruodamas siekį „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ valstybę ir taip užkirsti kelią Ukrainos prisijungimui prie NATO. Vis dėlto, V. Putinas apsiskaičiavo: po jo pradėto karo, NATO gretas papildė Rusijos kaimynė Suomija, netrukus Aljanso nare taps ir dar viena Baltijos jūros valstybė Švedija.
Atsižvelgiant į tai, daugelį britų politikų itin nustebino I. Singho siūlymas į Aljansą pakviesti ir Rusiją, tačiau jis pats mano, kad pasiūlyta narystė NATO iš tiesų galėtų pakenkti V. Putinui, mat skatintų taikos idėją.
„V. Putinas mėgsta vaizduoti save kaip stiprų žmogų, kuris apgins Rusiją nuo tariamos NATO grėsmės. Jei Vakarai atvirai pasiūlytų Rusijai viliojančią narystę NATO mainais į visišką pasitraukimą iš Ukrainos, tai visiškai sugriautų V. Putino patikimumą ir padėtų nutraukti Ukrainos žmonių kančias bei paspartintų taikos pasaulyje siekį“, – sako I. Singhas.
Į tokį lordo I. Singho pasiūlymą jau sureagavo Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerijos atstovas, Vimbldono lordas Tarikas Ahmadas.
„Esu tikras, kad lordo Singho ketinimai yra geri, bet bijau, kad negaliu sutikti su šiuo pasiūlymu. Yra tik vienas žmogus, kuris gali sustabdyti šį karą: tai ponas Putinas. ir jis gali jį sustabdyti dabar“, – sako T. Ahmadas [2].
Tiesa, pastaraisiais mėnesiais Jungtinės Karalystės politikai pateikia vis įdomesnių idėjų, tariamai galinčių sustabdyti Ukrainos karą. Praėjusį spalį vienas nepartinis britų politikas, kaip galimą konflikto sprendimo galimybę pasiūlė visiškai išformuoti NATO
Rusija turėjo planų tapti Aljanso nare
Nors dabar tokia galimybė neatrodo reali, vienu metu Rusija iš tiesų norėjo prisijungti prie NATO.
„Rusija yra Europos kultūros dalis. Ir aš negaliu įsivaizduoti savo šalies izoliuotos nuo Europos ir to, ką dažnai vadiname civilizuotu pasauliu. Taigi man sunku įsivaizduoti NATO kaip priešą“, – sakė V. Putinas, likus trims savaitėms iki 2000 m. rinkimų, po kurių jis ir tapo Rusijos prezidentu[3].
George’as Robertsonas, 1999-2003 m. vadovavęs NATO, sakė, kad per pirmąjį susitikimą su Rusijos lyderiu, pats V. Putinas aiškiai pasakė, jog nori, kad Rusija būtų Vakarų Europos dalis.
„Putinas manęs paklausė: „Kada pakviesite mus prisijungti prie NATO?“ Ir aš atsakiau: „Na, mes nekviečiame stoti į NATO, yra pateikiami prašymai stoti į NATO“ . O jis atsakė: „Na, mes nestovime vienoje eilėje su daugybe šalių, kurios mums nesvarbios“, – mena buvęs NATO vadovas G. Robertsonas.
Šis pasakojimas sutampa su tuo, ką V. Putinas pasakė BBC žurnalistui Davidui Frostui, prieš maždaug 21 m. Tuomet Rusijos prezidentas teigė, kad tikrai neatmeta galimybės įstoti į NATO, jei tik Vakarai atsižvelgs į Rusijos, kaip lygiavertės partnerės, nuomonę.
Iš tiesų, vertindami dešimtmečių senumo įvykius, ir dabar dalis ekspertų mano, kad Rusijos narystė NATO galėjo tapti visiška realybe, jei tik Vakarai būtų rimtai žiūrėję į Rusiją.
Tai įvykti galėjo dar 2000 m. arba 1990-aisiaisiais, kai paskutinis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas ir vėliau pirmasis Rusijos Federacijos prezidentas Borisas Jelcinas aktyviai pasisakė už Rusijos stojimą į Aljansą. Dabar tik galima spekuliuoti, ar jei tai būtų įvykę, būtų buvę galima išvengti dabartinio Rusijos puolimo prieš Ukrainą.
Dalis JAV pareigūnų palaikė Rusijos narystę NATO, tačiau nežvelgė į šalį kaip į rimtą sąjungininkę
Įdomu, kad daugelis aukštų JAV pareigūnų, įskaitant buvusį JAV valstybės sekretorių Džeimsą Beikerį, kuris buvo itin įtakingas Vašingtono veikėjas, atvirai palaikė Rusijos narystę NATO. Jis ir kiti bendraminčiai manė, kad tai būtų naudinga tiek Rusijai, tiek ir Vakarams, o ypač JAV.
Tai, kad būta rimtų diskusijų ir svarstymų rodo ir 1993 m. parengtas JAV valstybės departamento dokumentas, kuriame teigiama, kad 2005 m. yra galutinis Maskvos, taip pat ir Kijevo įstojimo į Aljansą terminas[4].
1997 m. NATO ir Rusija susitarė sudaryti NATO ir Rusijos bendradarbiavimo steigimo aktą, kuriame buvo apibrėžti įvairūs tarpvalstybinio bendradarbiavimo būdai. Tuo tarpu 2002 m. buvo įkurta bendra NATO ir Rusijos taryba.
Vis dėlto, Vakaruose neretai Rusija nebuvo vertinama kaip itin vertinga ar patikima būsimoji partnerė. Kaip teigia Upsalos universiteto Rusijos ir Eurazijos studijų instituto docentas Gregory Simonsas, JAV pareigūnai manė, kad jiems laimėjus Šaltąjį karą, jie gali diktuoti visas sąlygas: buvo manoma, kad Rusija buvo nugalėta.
„Jie buvo apimti tariamos pergalės euforijos ir nesidomėjo didžiulės svarbos galimybe užtikrinti taiką ir saugumą. Jie nelaikė Rusijos lygiaverte šalimi ir tikriausiai manė, kad narystės idėją panaudos tik kaip priemonę Rusiją laikyti ant trumpo pavadžio. Panašiai kaip dabar Europos Sąjunga jau daugelį metų elgiasi su Turkija“, – sako Upsalos universiteto docentas.
Dėl dabartinės situacijos kaltinti galima tik pačią Maskvą
Vis dėlto, kai kurie kiti ekspertai mano, kad tai, jog Rusija taip ir netapo Aljanso nare tėra tik pačios šalies kaltė. Matthew Bryza, buvęs JAV ambasadorius Azerbaidžane sako, kad 1990-aisiais Rusija ir NATO diskutavo, ar Rusija norėtų tapti NATO nare, tačiau jo manymu, Rusija niekada to iš tiesų nenorėjo, ir tai niekada nebuvo rimta.
„NATO buvo labai pozityviai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu, ir buvo didelė viltis, kad Rusija gali tapti jei ne NATO nare, tai bent jau partnere. Tačiau manau, kad Rusija pati nusprendė, kad ji nėra suinteresuota naryste Aljanse“, – sako M. Bryza.
Tokiai nuomonei pritaria ir buvęs amerikiečių karininkas, į pensiją išėjęs jūrų pėstininkų koledžo, karo studijų katedros karo istorijos profesorius Edwardas Ericksonas.
„1992 m. Rusijai ir buvusioms SSRS šalims buvo pasiūlyta prisijungti prie NATO programos „Partnerystė taikos labui“(PFP), ir jos visos įstojo, įskaitant Rusiją. Tikėjomės, kad tai bus įžanga į NATO, ir kelios PFP narės iš tiesų prisijungė. Rusija irgi net pasiuntė brigadą tarnauti NATO sudėtyje Bosnijoje 1995 m. Tais laikais viskas atrodė neblogai“, – anuomečius įvykius aiškina E. Eriksonas.
Vis dėlto, ekspertas akcentuoja, kad 2000-ųjų pradžioje, kai NATO plėtros į Rytus planas, į kurį nebuvo įtraukta Rusija, ėmė veikti visu pajėgumu, viskas pasikeitė. Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija 1999 m. buvo priimtos į NATO, bet jokio konkretaus Rusijos integracijos į NATO plano vis dar nebuvo. Tai sumažino ar net galutinai sunaikino daugelį Rusijos valdžios atstovų viltis prisijungti prie Aljanso.
