- Sirijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą Alepe ir Idlibe
- Sirijos sukilėlių masinė ataka prasidėjo prieš kelias dienas
- Sirijos pilietinis karas prasidėjo dar 2011 metais
Sirijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą Alepe ir Idlibe
Sirijos kariuomenė pradėjo kontrpuolimą prieš „Hayat Tahrir al-Sham“ kovotojų pozicijas Alepe ir Idlibe, praneša televizijos kanalas „Al Mayadeen“.[1]
Pasak kanalo korespondento, Sirijos kariuomenė kontratakavo ginkluotų grupuočių kontroliuojamas pozicijas Idlibo pietryčiuose.
Sirijos kariuomenė kovoja remiama Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgų, teigia Rusijos kariaujančių šalių susitaikymo Sirijoje centras. Per pastarąją parą žuvo mažiausiai 400 kovotojų, teroristai taip pat patyrė didelių nuostolių tiek kalbant apie žmones, tiek apie įrangą, nurodė centras.
Kelios teroristų grupės bandė įsiskverbti į Sirijos karių užnugarį vakariniame Alepe ir greitkelyje M5 Alepas-Damaskas, bet buvo jos buvo sunaikintos, „RIA Novosti“ teigė šaltinis respublikos saugumo pajėgose. Pasak jo, kovotojai buvo apsirengę Sirijos arabų armijos uniforma su dalinių, tarnaujančių šiose vietovėse, logotipais.[2]
Sirijos sukilėlių masinė ataka prasidėjo prieš kelias dienas
Sirijos sukilėliai lapkričio 27-osios rytą pradėjo puolimą prieš vyriausybės pajėgas Alepe. Tai buvo rimčiausias konflikto paaštrėjimas respublikoje nuo 2020 metų kovo, kai buvo nustatytos paliaubos. Kovotojai paskelbė apie daugiau nei 30 kaimų ir 46-ojo vyriausybės karių pulko karinės bazės užgrobimą.[3]
Sirijos gynybos ministerija patvirtino, kad teroristinės grupuotės įvykdė didelę ataką prieš gyvenvietes ir karinius objektus Alepo ir Idlibo provincijose, o departamentas tvirtina, kad sukilėliai patiria didelių nuostolių.
Organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ praneša, kad per susirėmimus žuvo daugiau kaip 230 žmonių, įskaitant daugiau kaip 80 Sirijos karių ir juos remiančių karinių grupuočių, taip pat 20 civilių.[4]
Sirijos pilietinis karas prasidėjo dar 2011 metais
Sirijos pilietinis karas, Sirijos krizė, 2011 prasidėjęs Sirijos vyriausybės ginkluotųjų pajėgų ir opozicijos karinis konfliktas. 2011 pradžioje prasidėję Arabų pavasario paskatinti masiniai taikūs protestai prieš Sirijos prezidento Bašaro al Asado (Bassar al Assad) režimą, po neadekvačiai brutalios režimo reakcijos, 2011 viduryje peraugo į ginkluotą sukilimą, kuris 2012 atvedė į pilietinį karą.[5]
Arabų pavasaris Sirijoje prasidėjo šiek tiek vėliau nei daugelyje kitų arabų šalių – 2011 kovą (ne sausį–vasarį) ir iš pradžių nepasižymėjo masiškumu; be to, pirmieji protestai įvyko provincijos miesteliuose, o ne šalies sostinėje. Tačiau vyriausybinėms saugumo struktūroms ėmusis jėga vaikyti protestuotojus ir keliems jų žuvus, protestai tolydžio tapo masiškesni ir pamažu apėmė visą šalį. Kariuomenei ginklu malšinant protestus, 2011 viduryje iki tol išimtinai taikūs buvę protestai pradėjo virsti ginkluotu maištu, ypač kai į protestuotojų pusę stojo iš vyriausybinės kariuomenės dezertyravę kariai, susibūrę į neformalią Laisvosios Sirijos kariuomenę. Iki 2011 pabaigos Laisvosios Sirijos kariuomenės kovotojai buvo pagrindinė ginkluota sukilimo atrama, tačiau 2012 šiai kariuomenei pradėjus fragmentuotis ir iškilus naujoms, skirtingoms ideologijoms atstovaujančioms sukilėlių grupėms, sukilimas peraugo į pilietinį karą, per kurį tiek prieš vyriausybines pajėgas, tiek tarpusavyje pradėjo kovoti daugiau nei 100 ginkluotų grupių.
Sukilimą prieš Sirijos vyriausybę palaikančios Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), Turkija ir kitos šalys stengėsi suburti politinį sukilėlių sparną į vieną reprezentatyvų skėtinį organą. Tačiau nei 2011 vasarą susiformavusi Sirijos nacionalinė taryba, nei 2012 11 suformuota Sirijos nacionalinė revoliucijos ir opozicijos jėgų koalicija (žinoma kaip Sirijos nacionalinė koalicija), į kurios sudėtį įėjo Sirijos nacionalinė taryba, netapo reprezentatyviomis politinėmis organizacijomis: nors Sirijos nacionalinė koalicija iki 2017 pabaigos daugiašalėse taikos derybose su vyriausybe formaliai atstovavo visoms Sirijos opozicijos jėgoms, reali jos galia ir autoritetas liko menki, jos nepalaikė ne tik dauguma radikalesnių pažiūrų maištininkų, bet net ir nuosaiki Laisvosios Sirijos kariuomenė.
2012 pradžioje susiformavęs al Kaida padalinys Sirijoje – Pergalės frontas – netrukus tapo pačia sėkmingiausia maištininkų grupe, kuri į savo kontrolę perėmė dideles šalies šiaurės, šiaurės vakarų ir šiaurės rytų dalis. Pergalės fronto kovotojų gretose kovojo ir Irako islamo valstybės atstovai, atsiųsti savo grupės vadovybės iš Irako. 2013 Islamo valstybės ir Pergalės fronto keliai išsiskyrė, pirmoji persivadino Irako ir Sirijos islamo valstybe. Iki 2014 pradžios jai pavyko išstumti visas kitas maištininkų grupuotes iš rytinės Sirijos dalies, besiribojančios su Iraku, o į savo kontolę perėmusi kitoje sienos pusėje esantį Vakarų Iraką 2014 vasarą ji paskelbė įkurianti suverenią valstybę – Islamo valstybę su sostine Raka.
Vykdydama brutalią ekspansinę politiką 2014 antroje pusėje Islamo valstybė tapo stipriausia Sirijoje veikiančia ginkluota jėga, grasinančia ir kitoms maištininkų grupėms, ir Sirijos vyriausybei. Islamo valstybės teritorinė plėtra 2015 pradėta stabdyti tik įsikišus išorės jėgoms, pirmiausia JAV, o vėliau ir Rusijai, kurios pradėjo sistemingą Islamo valstybės strateginių objektų bombardavimo iš oro kampaniją.
