- I. Šimonytė nesiteikė su Nausėdomis net pasisveikinti
- Nausėdos Adamkų palaikė sunkiausią akimirką
- Premjerė su Prezidentu beveik nesikalba jau seniai
- I. Šimonytė aroganciją demonstruoja ir Seimo atžvilgiu
- I. Šimonytės laikas baigėsi
I. Šimonytė nesiteikė su Nausėdomis net pasisveikinti
Lietuvai atsisveikinant su elegancijos, mandagumo, etikos, kuklumo ir geraširdiškumo simboliu tapusia buvusia pirmąja šalies ponia Alma Adamkiene, dabartinė valdžia demonstruoja visai kitokias vertybes. Po Prezidento institucijos bene svarbiausias pareigas užimanti Ingrida Šimonytė demonstruoja, kaip ilgai galima nešiotis akmenį užantyje dėl pralaimėtų Prezidento rinkimų, bei kaip įžūliai ir nepagarbiai galima elgtis net tokiu metu, kai vyksta laidotuvės.
„Tiesiog išėjau iš atsisveikinimo su ponia Alma pritrenkta. Ko? Mūsų neva premjerės Šimonytės elgesio.
Įėjo į salę, paspaudė V. Adamkui ranką, o šalia sėdėjusiam prezidentui G. Nausėdai bei pirmajai poniai Dianai net nelinktelėjo, pražirgliavo pro juos lyg tuščią vietą ir išėjo“, – rašo visuomenininkė, žurnalistė Laima Lavaste[1].
Nausėdos Adamkų palaikė sunkiausią akimirką
Tačiau pirmoji šalies pora veikiausiai net nepastebėjo tokio premjerės „mandagumo“ gesto, nes ne politinių dividendų atėjo į laidotuves susirinkti. Prezidentas Gitanas Nausėda neslėpė, kad ponia Alma jam labai priminė jo paties mamą, o gerbiamo Valdo Adamkaus skausmą jis palaikė kaip tik galėjo.
„Iš ponios Almos laidotuvių šilčiausias prisiminimas – prezidento Gitano Nausėdos ir ponios Dianos elgesys.
Ne formalus, ne iš pareigos, ne iš suvaidinto pagal pareigas liūdesio, o iš širdies... Tikras... Prezidento kalba, kurią Jis sunkiai baigė smaugiamas ašarų... Apglėbęs abi dienas sielvarto palaužtą buvusį mūsų Prezidentą, kurio palaikyti jau ir nebėra kam... Ponia Diana ir jos pilnos ašarų akys... Tokiomis dienomis aiškiai supranti, kas yra kas“, – sako L. Lavaste[2].
Ji pridūrė, kad būtent tokiomis akimirkomis ir pasimato tikrieji žmonių veidai.
Premjerė su Prezidentu beveik nesikalba jau seniai
Ir nors buvo spėliojančių, kad tikriausiai I. Šimonytė su G. Nausėda tądien jau buvo susitikę ir sveikinosi ar kalbėjosi, tad antrą kartą sveikintis tikslo ir nebuvo, vis dėlto paskutinė jų bendravimo praktika verstų tuo abejoti.
Paprastai Prezidentas ir Premjeras savo darbus ir šalies valdymą derina bent jau kartą per savaitę. Na, čia planas minimum. Tačiau I. Šimonytė tiek nenori kalbėtis su Prezidentu, kad su juo kalbasi vos… kartą per mėnesį.
Kartais netgi dar rečiau.
Apie kokį pilnavertišką ir sklandų šalies valdymą galima kalbėti, kai šalies dešinė ranka nežino, ką daro kairė?
Apžvalgininkai sako, kad dėl to žalą patiria visa valstybė. Pirmiausia I. Šimonytei siūloma susirūpinti santykių pagerinimu.
Šiltų santykių gali neskatinti ir aplinkybė, jog I. Šimonytė norėjo būti prezidente. Bet pralaimėjo G. Nausėdai.
„Tam tikra konkurencija buvusių varžovų jau nuo pat pradžių jaučiama“, – sakė „Lietuvos ryto“ žurnalistas, apžvalgininkas Tadas Ignatavičius.
I. Šimonytės susitikimų su G. Nausėda pradėjo mažėti, kai konservatoriai pradėjo kovą su prezidentu dėl to, kas turi važiuoti į Europos Vadovų Tarybos (EVT) susitikimus[3].
I. Šimonytė aroganciją demonstruoja ir Seimo atžvilgiu
Konservatoriams paskelbus apie neįkandamus skaidrumo standartus ir siekį kažkodėl paleisti Seimą, o ne prisidirbusius konservatorių ministrus, I. Šimonytė pareiškė, kad savo pačios politinio patikrinimo Seime nesiruošia daryti.
„Aš tikrai neisiu į šitą Seimą tikrintis pasitikėjimo, nes tai yra absurdiška tikrintis pasitikėjimą Seime, kai problema yra aiškiai Seimo, nors ne vienas Seimo narys ir ne vienas politikas bando savivaldoje kažkada įvykusius dalykus paversti Vyriausybės problema, tarsi čia yra Vyriausybės problema.
Šitame Seime penkiasdešimti keli žmonės, kurie yra buvę tarybos nariai, yra daugiau negu 100 Seimo narių, kurie naudoja parlamentines lėšas ir kurių naudojimas dar nėra turbūt iki galo ištirtas ir įvertintas, ir tikrai man nėra kodėl ateiti į Seimą ir atsiklausti, ar Seimas manimi pasitiki“, – sakė I. Šimonytė[4].
Tad problema yra „šitas Seimas“, bet ne „šita savivalda“ arba „šita jų Vyriausybė“. Ką gi reiškia trys ministrai, kurie būdami tarybų nariais ne ką prasčiau srėbė savivaldybės pinigus?
„Arogancija ir toliau trykšta per kraštus. Ir ne premjerei spręsti, ar ji eis tikrintis pastikėjimą į Seimą, ar ne. Dėl to statuto numatyta tvarka gali apsispręsti Seimas.
O ir kas čia per pareiškimai apie ŠITĄ Seimą? Šitas Seimas, jei ką, ją tvirtino, tvirtino vyriausybės programą“, – sako buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
Jis spėja, kad premjerė tiek įsijautė į savo paskirtų ministrų gynybos reikalus, kad tiesiog pervargo, nes nepajėgia apžioti tiek darbo. Juk Premjerui ir be ministrų advokatavimo yra ką veikti.
„Buvo pasirinkta aklai ginti nekompetentingus ministrus. Dabar jau esą Seimas dėl to kaltas. Ir čekių istorija yra tik galutinis lašas kantrybės taurėje.
Dabar premjerė įsivarė save į kampą su pasisakymais. Ir niekas jos nelaiko, gali, kad ir rytoj atsistatydinti. Tikrai valstybė nesugrius. Galės ją delegavusios partijos pirmininkas, kuris kaip mažas vaikas savo pasisakymais griauna valstybės stabilumą, galės imtis iniciatyvos“, – rėžė A.Veryga[5].
I. Šimonytės laikas baigėsi
Premjerė savo dažnai nepagarbiais ir įžūliais pasisakymais jau ilgą laiką pykdė tautą. O dabar, pareiškusi, kad jei Seimas nepasileis, Vyriausybė atsistatydins, jau rodo, kad ji mintyse jau gal net galimai pasitraukė.
„Panašu, kad geležine logika, plieniniais nervais ir aštriu liežuviu pagarsėjusi Ministrė Pirmininkė tiesiog išseko nuo nuolatinės atsakomybės ne tiek už savo, kiek už karštakošės savo aplinkos (pirmiausia – G. Landsbergio) veiksmus ir kalbas. Todėl jos pareiškimas apie pasitraukimą atrodo ne vietoje ir ne laiku, yra visiškai nelogiškas ir užprogramuoja valdančiųjų krachą“, – sako parlamentaras Giedrius Surplys[7].