<h2>Smurtas ir priekabiavimas darbe taptų draudžiamu</h2>
<p>Ketvirtadienį Seimas ėmėsi svarstyti ilgai lauktų Darbo kodekso pataisų, pakeisiančių ne vieno darbuotojo gyvenimą. Lig šiol buvęs nebaudžiamu priekabiavimas ir smurtas darbo vietoje ar darbuotojui daromas spaudimas, pritarus pataisoms, taptų draudžiamas. Tačiau atlikus tyrimą paaiškėjo, kad didžiajai daliai darbdavių jau seniai rūpi darbuotojų emocinė sveikata ir jie netoleruoja jokių mobingo apraiškų.</p>
<p>Pristačiusi Darbo kodekso pataisas socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė atkreipė dėmesį, kad pokyčių reikėjo jau seniai, tačiau sukrusti dar labiau paskatino pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje, kai neatlaikę darbdavių spaudimo, darbuotojai nuspręsdavo pakelti ranką prieš save.</p>
<blockquote>
<p>„Praėjusiais metais turėjome liūdnų ir tragiškų įvykių, po kurių iš karto reagavome ir subūrėme darbo grupę, kuri buvo atsakinga už Darbo kodekso pakeitimus“, – sakė M. Navickienė[3].</p>
</blockquote>
<p>Naujos Darbo kodekso pataisos apibrėžtų, kad smurtas ir priekabiavimas darbe būtų traktuojamas kaip nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė nepriklausomai nuo to, ar tokiu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti fizinę, psichologinę, seksualinę ar ekonominę žalą.</p>
<p>Nepateisinamas taptų ir smurtas bei priekabiavimas dėl lyties įskaitant ir seksualinį priekabiavimą. Jei šioms priemonėms būtų pritarta, darbovietėse būtų vykdoma darbuotojų mobingo prevencija, o štai darbdavys, kurio žinioje dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, privalėtų darbovietėje paskelbti ir įgyvendinti smurto ir priekabiavimo prevencijos politiką, konsultuodamasis su darbo taryba ar darbdavio lygmens profesine sąjunga[3]. Siekiama įtvirtinti, kad kaip vienas iš atleidimo pagrindų dėl darbuotojų kaltės būtų ir smurtas ar priekabiavimas.</p>
<blockquote>
<p>Šiomis pataisomis smurtas ir priekabiavimas būtų draudžiamas: darbo vietose, įskaitant viešąsias ir privačias vietas, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį; pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu arba naudojantis buities, sanitarine ir higienos patalpomis; su darbu susijusių išvykų, kelionių, mokymų, renginių ar socialinės veiklos metu; su darbu susijusio bendravimo, įskaitant ir bendravimą informacinėmis ir elektroninių ryšių technologijomis, metu; darbdavio suteiktame būste; pakeliui į darbą ar iš darbo[3].</p>
</blockquote>
<p>Po pristatymo už šiuos teisės akto pakeitimus balsavo 89 Seimo nariai, prieš buvo 3 ir susilaikė 29.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/smurtas.jpg" alt="" /></p>
<h2>Lietuvos darbdaviai sužibėjo Baltijos šalių tyrime</h2>
<p>Visgi, laikai keičiasi, o su tuo kinta ir darbdavių bei darbuotojų santykiai. Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų Vakarų šalių, priimta, jog jau nebėra tokios stiprios takoskyros tarp šių dviejų pusių, o darbuotojų emocine sveikata darbo vietose susirūpinama vis labiau. Į ilgalaikius darbo rezultatus besiorientuojantys verslininkai supranta, jog norint gerų rezultatų, neužteks tik jų reikalauti. </p>
<p>Todėl pastebėta, kad rūpinantis darbuotojų poreikiais, šie atsidėkoja tuo pačiu – jiems rūpi darbdavys ir įmonės gerovė. Tokiu principu paremtas įmonių vidaus gyvenimas leidžia šioms pasiekti neįtikėtinų rezultatų. </p>
<p>Šių metų vasarį bendrovės „Gjensidige“ užsakymu buvo atliktas Baltijos šalių tyrimas, parodantis, kaip šių trijų valstybių gyventojai vertina jų darbdavių požiūrį į šių emocinę sveikatą.</p>
<blockquote>
<p>Tai, kad emocinė darbuotojo yra ne tik jo, bet ir darbdavio „reikalas“, pabrėžė „Žmogaus studijų centro“ partneris, psichologas Justinas Burokas[5]. Anot jo, kai darbuotojo psichologinė būsena yra „ant ribos“, sudėtingos gali tapti netgi ir pačios elementariausios užduotys.</p>
</blockquote>
<p>Taigi, kaip pasireiškia tas darbdavio rūpestis? Tyrimo metu paaiškėjo, kad 58 proc. lietuvių darbdavio rūpestis asocijuojasi su pagarba asmeniniam laikui. Štai Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis buvo kiek žemesnis – šį aspektą paminėjo 51 proc. dirbančiųjų šiose šalyse.</p>
<p>Tuo tarpu 42 proc. Estijos darbuotojų nurodė, kad darbdavys savo rūpestį parodo organizuodamas specialias paskaitas ir seminarus, skirtus darbuotojų emocinės būklės gerinimui ir streso mažinimui. Tiesa, tokia galimybe teigė galintys pasinaudoti 34 proc. lietuvių ir 32 proc. latvių[5].</p>
<p>Štai 46 proc. Estijos darbuotojų teigė iš darbdavio pusės sulaukiantys įvairių veiklų, gerinančių emocinę savijautą. Tačiau, lietuviai, panašu, šia galimybe nelinkę masiškai naudotis, mat atsakiusiųjų buvo tik 28 proc., o štai Latvijoje rodiklis buvo kiek geresnis ir siekė 37 proc.</p>
<p>Visgi, anot psichologo J. Buroko, svarbu, kad darbdavys suvoktų, kad priemonės turi būti taikomos sistemingai, o ne organizuojant pavienius „susirinkimus“, po kurių gautas rezultatas būna labai trumpalaikis. Jo teigimu, įmonės turėtų investuoti į nuoseklų darbuotojų įgūdžių formavimą ir, pavyzdžiui, reguliariai atlikti darbuotojų emocinės būklės tyrimus.</p>
<blockquote>
<p>Tyrimas atskleidė ir tai, kad Baltijos šalyse vis dar nėra populiaru darbdaviui apmokėti darbuotojo vizitus pas psichologą. Štai Lietuvoje tik 9 proc. darbdavių apmoka tokią paslaugą, Latvijoje – 10 proc., o Estijoje – 5 proc.</p>
</blockquote>
<p><img src="77_CDN_URL/images/darbas-9.jpg" alt="" /></p>
<h2>Mobingas medicinos įstaigose tampa „Achilo kulnu“</h2>
<p>Dažnai girdimos sukrečiančios istorijos apie medicinos įstaigose patiriamą nežmonišką spaudimą, nenoromis verčia susimąstyti, ar tokios priemonės vis dar gali būti taikomos šiame amžiuje. Juk jau senokai gyvename nebe gūdaus sovietmečio laikais. Visgi, įvykiai linkę kartotis ir tai rodo, kad medicinos įstaigose žūtbūt reikalinga pertvarka.</p>
<p>Prisiminkime lygiai prieš metus iš gyvenimo savo noru pasitraukusią Šiaulių ligoninėje dirbusią anesteziologę – reanimatologę, kurią pražudė ilgai besitęsęs psichologinis smurtas darbe[6]. Pranešama, kad gydytoja tokį drastišką sprendimą priėmė po to, kai buvo atleista iš darbo po daugiau nei 6 metų, praleistų šioje ligoninėje.</p>
<p>Kiek vėliau, tų pačių metų rudenį, pasklido žinia ir apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusį Lazdynų ligoninės gydytoją urologą, kuris, kaip teigiama, jau kurį laiką sirgo depresija[7].</p>
<p>Jauno gydytojo savižudybe paženklinta ir Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, kur 2019-aisiais, galimai neatlaikęs įtampos ir patyčių darbe, iš gyvenimo pasitraukė ligoninės traumatologas[8].</p>
<p>Po šių įvykių visuomenėje vis garsiau aidi istorijos apie nepakeliamą medikų mobingą žinomose valstybinėse ligoninėse. Tačiau tam kartui „sujudinami vandenys“ pabanguoja ir vėl viskas nurimsta. Rodos, ir gyvename jau sąmoningoje visuomenėje, kurioje darbuotojas nėra vergas, o štai ligoninėse – dar gili sovietinė glūduma.</p>
<blockquote>
<p>Pasirodo, tyliai, ramiai, po dailiomis užsklandomis, dažno mediko gyvenimas mums gerai pramintų ligoninių koridoriuose virsta pragaru. Jie čia užgauliojami, iš jų tyčiojamasi, net verčiami dirbti neatlygintinai. O viso to šaknys tokios gilios, kad greičiausiai reiktų rauti jas lauk kartu su visa sistema.</p>
</blockquote>
<p>Štai po šalį sukrėtusių jaunųjų medikų savižudybių, praėjusių metų rudenį Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) vyresnioji patarėja Vesta Macė atkreipė dėmesį, kad po medikės iš Respublikinės Šiaulių ligoninės savižudybės, į inspekciją pradėjo plaukti skundai dėl medikų patiriamo psichologinio smurto. V. Macės teigimu, jei iki šios tragedijos vidutiniškai buvo gaunama apie 10 skundų per mėnesį, tai po jos per trijų mėnesių laikotarpį iš viso buvo registruoti 46 skundai[10].</p>
<p>Jos teigimu, dažniausiu mobingo taikiniu tampa gabūs ir darbui atsidavę medikai, keliantys konkurencinę grėsmę mažiau motyvuotiems kolektyvo nariams. Tarp dažniausiai pasitaikančių mobingo rūšių, anot V. Macės – ir netolygus užduočių paskirstymas, ir įžeidinėjimai, vertimas dirbti neatlygintinai ar net reikalavimas klastoti tam tikrus medicininius dokumentus[10].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/yd.jpg" alt="" /></p>
<h2>Ribojamas sveikatos priežiūros įstaigų vadovų kadencijų kiekis</h2>
<p>Vis dėlto, gal galiausiai bent kokius pokyčius į medicinos įstaigas įneš pasibaigusi medicinos įstaigų vadovų neliečiamybė, kai šie iki šiolei dirbdavę neribotą kadencijų skaičių? Štai ketvirtadienį parlamentarai žengė tvirtą žingsnį ir nusprendė apriboti valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų vadovų kadencijas iki dviejų nepertraukiamų[12].</p>
<p>Pagal naująją tvarką, sveikatos priežiūros įstaigų vadovai bus renkami konkurso būdu ir galės būti skiriami ne ilgesnei kaip 5 metų kadencijai su galimybe be pertraukos ją eiti du kartus iš eilės. Po to tokiam vadovui bus skiriamas 5 metų trukmės „atvėsimo“ laikotarpis, po kurio asmuo vėl galėtų būti skiriamas įstaigos vadovu, jeigu paskutinė jo eita kadencija buvo iš eilės antra[12].</p>
<p>Šias pataisas dar turi pasirašyti šalies prezidentas, o jam pritarus, jos įsigaliotų jau nuo ateinančių metų sausio mėnesio. Už šias pataisas balsavo 73 parlamentarai, 5 buvo prieš ir vienas susilaikė.</p>
