Žmogaus gyvybė – dovana, kurią reikia saugoti
Spalio 4-ąją sostinės Gedimino prospekte vyks taikus žygis už gyvybę, skirtas atkreipti dėmesį į negimusios gyvybės vertę ir jos svarbą visuomenei. Renginys pabrėžia žmogaus gyvybės svarbą nepriklausomai nuo religinių ar filosofinių įsitikinimų, ragina solidarizuotis su šeimomis ir moterimis, pasirinkusiomis gimdyti sudėtingomis aplinkybėmis, bei gerbti gyvybę, kuri net nepasiekia pasaulio šviesos.
Kaip nurodo renginio organizatoriai, žygis yra taikus, nepolitinės ir nereliginės kilmės, išreiškiantis pagarbą gyvybei ir šeimai, o ne pyktį ar protestą prieš konkrečius asmenis ar grupes[1].
„Šis žygis – tai solidarumo ženklas. Pirmiausia su moterimis, kurios pasirenka gimdyti net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Taip pat su vyrais, kurie prisiima atsakomybę ne tik už vaiką, bet ir jo motiną. Solidarumo su šeima, tobuliausia vyro, moters ir vaikų bendrystės išraiška, ženklas. Taip pat – su tais, kurie taip ir neišvydo šio pasaulio šviesos.“ – nurodoma renginio aprašyme.
Renginio organizatoriai tiki, kad žmogaus gyvybė nėra problema, kurią „reikia spręsti“, priešingai – dovana, kurią „reikia saugoti“.
„Net jeigu toji dovana neišvysta pasaulio šviesos, ji verta mūsų pagarbos ir oraus atsisveikinimo.“ – teigia žygio iniciatoriai.
Programa prasidės 13 valandą pasiruošimu žygiui prie M. Mažvydo bibliotekos. Nuo 14 iki 15:30 valandos vyks pats žygis maršrutu nuo M. Mažvydo bibliotekos iki Katedros aikštės su sustojimu Lukiškių aikštėje. Nuo 15:30 iki 17:30 val. Katedros aikštėje vyks šventinis koncertas ir kalbos.
Seimo rankose nuspręsti, ar valstybė kompensuos abortus ir kontraceptines priemones
Rugsėjo viduryje Seimas ėmėsi svarstyti naują Reprodukcinės sveikatos įstatymą, kuris reglamentuotų šeimos planavimą, nėštumo nutraukimą ir kontracepcijos kompensavimą, įtraukiant gimdymo sąlygų pasirinkimą, psichologo konsultacijas ir prenatalinę diagnostiką. Projektas siūlo nemokamą kontracepciją ir savanorišką sterilizaciją, kas reikšmingai pakeistų šeimos planavimo tvarką Lietuvoje.
Įstatymo projektas sulaukia kritikos: gyventojai ir specialistai teigia, kad kompensuojami abortai gali pabloginti demografinę situaciją, o lėšas būtų galima skirti platesniam vaistų kompensavimui. Neoficialiais skaičiavimais, kontraceptinių priemonių kompensavimas gali kainuoti tiek pat, kiek metinė onkologinių vaistų kompensacija.
Prieš įstatymą inicijuota peticija „NE abortams už mokesčių mokėtojų pinigus!“, surinkusi daugiau nei 2,5 tūkst. parašų. Peticijos autoriai kritikuoja valstybės finansuojamus abortus, sterilizacijos kompensavimą ir privalomą lytinį švietimą. Gyventojų nuomonės išsiskiria: dalis pabrėžia moters teisę pasirinkti, kiti teigia, kad gyvybė yra dovana, kurią būtina saugoti.
Abortai – legalūs, bet viskas gydytojų rankose?
Lietuvoje nėštumo nutraukimas paciento pageidavimu, be medicininių indikacijų, yra teisėtas, tačiau praktinis jo prieinamumas išlieka sudėtingas. Nors Seimas pritarė Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektui, BENDRA.lt tyrimas rodo, kad teisinis reguliavimas negarantuoja vienodo paslaugų pasiekiamumo[2].
Mokama procedūra, neaiškūs nukreipimų mechanizmai ir regioniniai skirtumai lemia, kad pacientai dažnai patys turi ieškoti gydytojo ar įstaigos, o sprendimas priklauso nuo gydytojo asmeninių įsitikinimų ar įstaigos politikos.
Regionuose paslaugos prieinamumas itin ribotas: kai kur nė viena įstaiga neaptarnauja paciento pageidavimu atliktų abortų. Medikamentinis abortas, nors ir teisėtas, dažnai nesuteikiamas viešosiose įstaigose, o privačiose klinikose kainuoja nuo 250 iki 500 eurų.
Chirurginis abortas dažniausiai prieinamas, tačiau kai kur teikiamas tik dėl gydytojų įsitikinimų arba ligoninės politikos, orientuotos į gimstamumo skatinimą. Trūksta centralizuotos informacijos apie paslaugų pasiekiamumą, statistikos apie medikamentinius abortus ir aiškių nukreipimų mechanizmų.
Ekspertai pabrėžia, kad valstybė turi ne tik leisti atlikti abortą, bet ir užtikrinti jo prieinamumą. Teisinė situacija, kai abortas reglamentuojamas ministro įsakymais, o ne įstatymu, kelia neaiškumų gydytojams. Nėra sisteminių mokymų apie procedūros saugumą ir PSO rekomendacijas, o pacientai dažnai lieka be tinkamos informacijos.
Dėl finansinių, teisininių ir organizacinių barjerų praktinis prieinamumas išlieka ribotas, o ypač sunku pasiekti paslaugą regionuose, todėl būtina stiprinti stebėseną, informacijos sklaidą ir institucijų atsakomybę.
