<h2>Tolerancija: žodis, kurio vieni vis dar nesupranta, o kiti – bijo</h2>
<p>Lapkričio 16-oji – yra tarptautinė tolerancijos diena minima UNESCO sprendimu ir Jungtinių Tautų (JT) paskatomis nuo 1995-ųjų. Šią dieną vaikai, paaugliai, suaugę ir senoliai yra skatinami atkreipti dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų ir turinčių problemų toleranciją[1]. Įprastai, tolerancijos diena pažymima ugdymo įstaigose, taip jaunąją visuomenės dalį nuo mažų dienų įkvepiant būti supratingiems ir jautriems kitokiems, skatinant pakantumą, kantrybę ir bendrą suvokimą.</p>
<p>Verta paminėti, kad šiandienos visuomenėje žodis tolerancija turi gana kontraversišką, o kai kuriems, ir itin neigiamą atspalvį. Liberalių pažiūrų individai apie toleranciją kalba daug ir garsiai, tiek lyčių lygybės, rasės ar seksualinių mažumų teisių tema. Tačiau iš tiesų, tolerancija nėra susijusi su asmeninėmis žmogaus pažiūromis ir ideologijomis. Konservatyvių pažiūrų asmuo gali būti tikras tolerancijos simbolis, o tas, kuris dengiasi po vakarietiška liberalumo kauke iš tiesų gali būti itin siaurų pažiūrų, neapykantos pritvinkęs asmuo. Būtent tolerancija ir skatina į situacijas žvelgti plačiau ir žmonėms neskubėti užlipdyti kažkokių etikečių.</p>
<p>Juk tolerancija yra pakantumas, mandagumas, pagarba kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, tačiau tai jo nedaro prastesniu už mus. Kitaip tariant, tolerantiškas asmuo visada gebės išklausyti kito žmogaus nuomonę, susilaikyti nuo savųjų interpretacijų bei patarimų ir gerbti žmogų kaip visuomenės narį, kolegą, galbūt draugą ar artimąjį, neatsižvelgiant į tai, kad jūsų požiūriai dėl lyčių lygybės ar pandemijos valdymo skiriasi.</p>
<p>Tikriausiai nemaža dalis skaitytojų, nepriklausant nuo to, kaip identifikuojasi politiškai ir ką mano apie opias socialines problemas gali sutikti, kad lietuviai nėra patys tolerantiškiausi žmonės. Dažnas tvirtai laikosi savo nuomonės ir įsivaizduoja, kad visi, kurie mano kitaip, tiesiogiai kritikuoja ir kelia kažkokią numanoma grėsmę vidiniams individo principams.</p>
<p>Nors žiniasklaidoje plačiai eskaluojama visuomenės netolerancija homoseksualams ar kitos rasės asmenims, iš tiesų, lietuviai dar nėra pasiekia tokio neapykantos masto, kuris matomas užsienyje ir dėl to, galime pasidžiaugti. Kita vertus, problemų turime ir patys: įvairūs socialiniai tyrimai rodo, kad lietuviai labiausiai jaučiasi diskriminuojami dėl amžiaus, lyties ir fizinės bei psichinės negalios[2]. Taigi iš esmės, netolerancija pasireiškia ties tokiais aspektais, su kuriuo kiekvienam gali tekti susigyventi. Juk visi pasensime, galime ir susirgti, galbūt net tapti neįgaliais. Taigi, neapykanta reiškiama tokiose situacijos signalizuoja jau ne ką kitą, kaip tik tvyrančią didžiulę neapykantą visiems ir viskam.</p>
<p>Be to, šiuolaikinė skaitmenizuota erdvė ir pandemijos įtakotas atitrūkimas nuo realybės leidžia mums būti apsuptiems kitų, nors fiziškai ir nesame drauge. Socialiniai tinklai, įvairios grupės, forumai, internetinių portalų komentarų langai, net žaidimų pokalbių langai – tai vietos, kuriose savo netoleranciją, kuri dažnai yra pritvinkusi blogomis emocijomis, įžeidžiais epitetais ir neapykanta, galima reikšti sąlyginai laisvai. Juk realiame gyvenime, įžeidus kitaip galvojantį, o gal dėl fizinių problemų ko nors padaryti negalintį asmenį, galima sulaukti atsako tiek iš paties žmogaus, tiek iš aplinkinių. Internetas neapykantos kurstytojams suteikia tarsi tam tikrą saugumo garantą, o tai, siekiama pažaboti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sarah-ardin-9kz-u3jesaa-unsplash.jpg" alt="Tolerancija" /></p>
<h2>Susikaupusią įtampą ir nepasitenkinimą lietuviai išlieja kurstydami smurtą</h2>
<p>Jau antrus metus skaičiuojame gyvendami pandemijoje. Koronaviruso valdymo ribojimai, karantinas, finansinės problemos, nedarbas, kontraversiški valdžios sprendimai ir kritinę ribą siekianti psichologinė būklė – visa tai palūžti skatina net pačius stipriausius žmones. Tačiau jei vieni paguodos ir stiprybės semiasi artimųjų aplinkoje, kiti, galbūt neturi kur kreiptis pagalbos, o gal tiesiog yra įsitikinę, kad jiems viskas gerai ir visą sukauptą negatyvą išlieja interneto platybėse.</p>
<p>Šiuo metu, visuomenė atrodo itin supriešinta tiek įvairiais socialiniais klausimais, tiek tuo, kaip pasirinkta kovoti su koronavirusu, tačiau net ignoruojant kiekvieno asmenines nuomones, galima pastebėti daugybę neadekvačių visuomenės reakcijų, prasto situacijos įvertinimo pavyzdžių ir tiesaus raginimo kurstyti smurtą bei neapykantą. Jei tokie pavyzdžiai pastebimi net viešose vietose, galima tik numanyti, kad neapykantos kalbos mastas internete yra žymiai labiau sukrečiantis. </p>
<p>Neapykantos kalba yra bet kokia neapykantos ir prievartos, nukreiptos į asmenį ar jų grupę, kurstymo, skleidimo ar pateisinimo forma, pagrįsta tam tikrais požymiais, pavyzdžiui, lytimi, etnine grupe, tautybe, kalba, socialine padėtimi, religija ar kitais įsitikinimais[3]. Taigi, kritika tikintiesiems, pačiai bažnyčiai ir nepritarimas jos mokymams nėra neapykantos kalba. Vis tik, raginimas susidoroti su katalikais, pasitelkti jėgą ir smurtą, yra laikoma neapykantos kalba ir tai yra baudžiama bauda, areštu ar laisvės atėmimu. Be to, atsakomybės už tokį elgesį sulaukti gali ne tik pats kurstytojas, bet ir tie, kurie dalinasi tokia medžiaga.</p>
<p>Tiesa, interneto platybėse tokius pavojingus pasisakymus identifikuoti yra sudėtinga, o gal ir neįmanoma, todėl kuriamos papildomos priemonės, leisiančios identifikuoti neapykantos kalbą[4]. Dalį atsakomybės prisiimti turėtų ir pačios žiniasklaidos priemonės, socialiniai tinklai ar žaidimų kambariai, tačiau jei tai globalaus masto platformos, susekti neapykantą ir netoleranciją kurstančias žinutes įvairiomis kalbomis tampa itin sudėtinga, o dažnai ir nevertinga. „Facebook" atveju jau galėjome išvysti, kad kompanija žymiai labiau akcentuoja anglakalbių vartotojų saugumą, o kitų kalbų vartotojų kontrolei laiko neturi.</p>
<p>Tokiu atveju, vienintelis kelias tampa edukacija. Dabar retas žmogus gyvena it visiškas atsiskyrėlis: visi, norime to ar ne, esame tos pačios visuomenės dalis. Neapykanta ir nesuvokimas, tikėtina, nekyla dėl to, kad asmuo niekada nėra susidūręs su neįgaliuoju, psichinę negalią turinčiu, tamsiaodžiu. Dažnu atveju, neapykantos kalboje atvaizduojama asmeninė patirtis: fizinis ar emocinis smurtas namuose, ilgai kauptas pyktis, frustracija. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, ypač dabar, visiems kolektyviai sudėtingu laikotarpiu, derėtų suvokti, kad svarbiau ne mūsų skirtumai, bet panašumai.</p>
<p>Darniam sugyvenimui drauge svarbios skirtingos nuomonės bei pasaulėžiūros, lygiai taip pat, kaip gebėjimas priimti, kad kažkas tiesiog neatitinka jūsų susikurto gyvenimo standartų. O prieš sukurpiant itin aštrų komentarą ar numetant repliką gatvėje galima prisiminti ir seną, darželio laikų pasakymą: „kas ant kitų sako, tas ant savęs pasisako". Tuomet, nuo netikusios frazės leptelėjimo sulaikys galbūt net ne potenciali teisinė atsakomybė, bet gėda pasirodyti stuobriu.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sergey-zolkin-_uey8ati6d0-unsplash.jpg" alt="Neapykantos kalba" /></p>
<h2>Jungtinėje Karalystėje labiausiai kenčia Azijos bendruomenės</h2>
<p>Neapykantos kalbos mastai Lietuvoje dar tikrai nėra tokie didžiuliai kaip užsienio šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Šioje šalyje, kovos su patyčiomis organizacija „Ditch The Label“, peržiūrėjo 263 mln. internetinių pokalbių ir įrašų 2019- 2021 metų laikotarpyje ir nustatė, kad daugiausia neapykantos susilaukė ne kas kitas, bet Azijos gyventojų bendruomenė. Akivaizdu, kad tokias tendencijas paskatino pandemija ir virusas, kuris, pavyzdžiui JAV, net paties buvusio prezidento buvo vadintas „kinų virusu".</p>
<p>„Ditch The Label“ generalinis direktorius Liamas Hackettas teigia:</p>
<blockquote>
<p>„Akivaizdu, kad neapykantos kurstymas internete pasiekė visų laikų rekordą ir kai kurioms bendruomenėms tapo nepakeliama našta"[5].</p>
</blockquote>
<p>Pastebima ir tai, kad neapykantos kalbos atvejų skaičius išauga, kai pasaulyje vyksta sukrečiantys ir neraminantys įvykiai. Įžeidžiantys, smurtą ir prievartą skatinantys pasisakymai dažniau fiksuoti buvo tokių įvykių kaip „Black Lives Matter" protestų, karantino ar Saros Everard nužudymo, kurį įvykdė ne tarnybos metu dirbantis policijos pareigūnas, atvejais.</p>
<p>Jungtinės Karalystės kultūros, žiniasklaidos ir sporto departamento atstovas spaudai teigia, kad neapykanta internete neturi atrasti vietos ir ją būtina riboti. „Ditch The Label“ išvados yra pateiktos parlamentui ir į jas bus atsižvelgta rengiant Interneto Saugos įstatymo projektą, kuriuo siekiama kovoti su neapykanta socialinėje žiniasklaidoje.</p>
