Norvegiją sukrėtė netikėtas skandalas: politikas apsivogė oro uoste
Politika – veiklos sritis, kurioje netrūksta permainų, įtemptų situacijų ir neretai – kurioziškų skandalų. Tuo įsitikinti galėjo Norvegijos kairiųjų partijos lyderis Bjornaras Moxnesas. Pirmadienį jis atsistatydino dėl skandalo, kilusio dėl jų veiksmų Oslo oro uoste, kai jis pavogė prabangių akinių nuo saulės porą.
B. Moxnesas, kuris vadovavo Norvegijos Raudonajai partijai, turinčiai aštuonias vietas Norvegijos parlamente, birželio 16 d. buvo užfiksuotas oro uosto kamerų, kai parduotuvėje pavogė „Hugo Boss“ akinius nuo saulės.
Vėliau stebėjimo kamerų filmuota medžiaga buvo paviešinta, o pats B. Moxnesas greitai atpažintas. Politikas tuomet paprašė nedarbingumo pažymėjimo ir šią savaitę, likus dienai iki nedarbingumo pažymos galiojimo pabaigos, jis prisipažino dėl vagystės ir pasitraukė iš pareigų[1].
„Daug žmonių manęs klausė, kaip galėjau padaryti tokią kvailystę. Pastarosiomis savaitėmis to savęs klausiau daugybę kartų. Neturiu tinkamo paaiškinimo“, – feisbuke rašė politikas.
Jo partijos komitetas nusprendė, kad oro uoste apsivogęs B. Moxnesas bus pakeistas Marie Sneve Martinussen. Ji pasmerkė kolegos vagystę, ir tai, kaip B. Moxnesas išsprendė šį skandalą, nuo pat pradžių nepateikdamas savo įvykių versijos.
Visa ši situacija dabar yra plačiai nušviečiama pasaulinėje medijoje, o dar plačiau – Norvegijos žiniasklaidoje. Tačiau tai tikrai ne pats beprasmiškiausias politinis skandalas, į kurį įsitraukęs buvo vietinės reikšmės, o gal net ir tarptautiniu mastu žinomas politikas. Kviečiame susipažinti ir su kitais ne mažiau nustebinti galinčiais įvykiais, po kurių politikams teko ne tik raudonuoti, tačiau ir trauktis iš savo postų.
Nesusipratimas ar kleptomanija? Vagystės politikų gretose nėra retos
Norvegijos politikas nėra vienintelis, darbo netekęs dėl vagystės. 2018 m. į itin nemalonią situaciją pateko buvusi Madrido regiono vadovė Cristina Cifuentes. Tuomet buvo paviešinta sena filmuota medžiaga, kurioje ji įtariama iš parduotuvės pavogusi jauninamąjį veido kremą. Pati C. Cifuentes vėliau teigė, kad šis incidentas buvo „netyčinė klaida“, o politikė vėliau sumokėjusi už kremą.
Tačiau pradėjus labiau domėtis politike į dienos šviesą iškilo ir faktas, kad moteris melavo apie savo išsilavinimą: buvo skelbiama, kad ji neteisėtai gavo magistro laipsnį Karaliaus Chuano Karloso universitete. Kilus visuomenės nepasitenkinimui, politikei neliko nieko kito, kaip tik atsistatydinti.
Kitama vagystės skandale pagrindinį vaidmenį užima Slovėnijos parlamento narys Darijus Krajčičius, kuris neteko darbo po to, kai iš vienos Liublianos parduotuvės pavogė sumuštinį.
Paaiškėjus šiai informacijai, parlamentaras teigė, kad jį supykdė tai, kad prekybos centro darbuotojai jį ignoravo, ir jis tiesiog nusprendė atlikti vadinamąjį socialinį eksperimentą, kad išbandytų parduotuvės saugumą. Po tokių pareiškimų kolegos jį ėmė spausti atsistatydinti, o tai jis galiausiai ir padarė.
Karjeroje koją politikams neretai pakiša ir seksas
Vienas iš pačių neįtikėčiausių politinių skandalų nutiko visiškai neseniai, praėjusiais metais, kai Didžiosios Britanijos konservatorių parlamento narys Neilas Parishas atsistatydino po to, kai 2022 m. Bendruomenių rūmuose žiūrėjo pornografiją.
Priremtas prie sienos N. Parishas galiausiai pareiškė, kad iš tiesų, jis neva visiškai netyčia susidūrė su suaugusiesiems skirtu turiniu, kai „Google“ naršyklėje ieškojo informacijos apie traktorius. Tokiais absurdiškais teiginiais patikėta nebuvo ir politikas galiausiai pripažino, kad Bendruomenių rūmų posėdyje žiūrėjo pornografiją[2].
O su seksu susijusį skandalą dabar užmiršti tikriausiai norėtų Paryžiaus mero posto prieš keletą metų siekęs Benjaminas Griveaux. Dabartinės Prancūzijos sostinės Anne Hidalgo tuometis konkurentas buvo apkaltintas, jog siuntė seksualinius vaizdo įrašus nežinomai moteriai.
Tokio turinio medžiaga buvo paskelbta rusų aktyvisto Piotro Pavlenskio tinklaraštyje, o ši informacija greitai pasiekė ir prancūzų žiniasklaidą. Vedęs ir tris vaikus turintis B. Griveaux galiausiai atsisakė savo ambicijų tapti Paryžiaus meru.
Susižavėjimas priešinga lytimi koją pakišo ir buvusiam Austrijos vicekancleriui Heinzui-Christianui Strachui. Buvęs kraštutinių dešiniųjų ÖVP pirmininkas Ibizoje susipažino su moterimi, kuri prisistatė esanti turtinga Rusijos piliete. Moteris teigė, kad ji domisi investicijų galimybėmis ir galbūt norėtų investuoti Austrijoje.
Tuo tarpu vicekancleris moteriai pasiūlė įsigyti 50 proc. austrų laikraščio „Kronen-Zeitung“ akcijų ir net pakeisti naujienų srautą taip, kad jis palaikytų jo partijos platformą. Mainais už tai J. CH. Strache sakė galįs suteikti jai viešųjų pirkimų sutarčių.
Tokiai informacijai pasiekus viešumą, politikas vėliau bandė pateisinti savo veiksmus sakydamas, kad tai tebuvo „girtos nakties kliedesiai“, tačiau tai neįtikino jo kritikų ir galiausiai, skandalas sužlugdė visą tuometę Austrijos vyriausybę.
Prancūzijoje niekuomet nestigo lėšų švaistymo atvejų
Tuo tarpu Prancūzijoje bene didžiausi politiniai skandalai visuomet buvo siejami su neslepiamu politikų švaistūniškumu. Kai 2010 m. Haitį sukrėtė žemės drebėjimas, tuometis Prancūzijos vystymosi ministras Alainas Joyandet suskubo padėti ir norėdamas nuvykti į tarptautinę pagalbos konferenciją Martinikoje, už 116 500 eurų išsinuomojo privatų lėktuvą. Ši informacija netrukus pateko į laikraščių antraštes, o ministras atsistatydino.
Tačiau tokių atvejų būta ir daugiau. Prancūzų politikas Christanas Blancas visuomenės nemalonės sulaukė po to, kai vienos darbo kelionės metu, už valstybės pinigus nusipirko Kubos cigarų už 12 000 eurų.
Kitas buvęs Prancūzijos ministras Žeromas Cahuzac, kuris vienu metu vadovavo finansų ministerijai, vėliau buvo pripažintas kaltu dėl sukčiavimu mokesčių srityje. Ž. Cahuzac’o neteisėta mokestinė veikla pirmą kartą į dienos šviesą iškilo dar 2012 m., kai Prancūzijos žiniasklaida atliko tyrimą, kurio metu buvo pranešta, kad jis beveik 20 metų nedeklaravo savo Šveicarijos banko sąskaitoje laikomų pinigų.
Politikas galiausiai buvo nuteistas dvejus metus kalėti už pinigų plovimą ir mokesčių vengimą, o po šio įvykio Prancūzijoje net buvo įsteigta Aukštoji viešojo gyvenimo skaidrumo institucija.
