Sąmoningai sapnuojančiųjų psichologinis gerbūvis aukštesnis
Sąmoningas sapnavimas, ilgą laiką laikytas ezoterikos sritimi, moksliškai buvo įrodytas prieš kiek daugiau nei keturiasdešimt metų, tačiau didesnio psichologų ir kitų sričių mokslininkų susidomėjimo sulaukia tik dabar. „Miegodami praleidžiame trečdalį gyvenimo, tačiau apie miegą, sapnus žinome labai mažai“, – sako psichologė ir sąmoningo sapnavimo instruktorė Laura Rimkutė.
Sąmoningi sapnai – tai sapnai, kuriuose sapnuojantysis suvokia, kad sapnuoja ir gali įtakoti sapno turinį. Tokius sapnus nors kartą gyvenime spontaniškai patiria pusė žmonių, penktadalis sąmoningus sapnus sapnuoja reguliariai – bent kartą per mėnesį ir tik 1 procentas dažnai – t.y. bent kartą per savaitę. Sąmoningas sapnavimas įprastai vyksta REM (paviršutiniško) miego metu, tačiau yra užfiksuota atvejų ir NREM (gilaus) miego metu.
Pasak L. Rimkutės, sąmoningus sapnus kartais sapnuoja vaikai, tačiau dažniausiai jie prasideda paauglystėje – maždaug apie 12-14 gyvenimo metus. Nepradėjus sąmoningai sapnuoti iki 25 m. tokių sapnų savaime greičiausiai neatsiras, tačiau juos sapnuoti galima išmokti.
Sąmoningų sapnų pritaikymas – platus. Visų pirma, tai – pramogos, norų išsipildymas: daug sapnuotojų renkasi skraidyti, užsiima seksu, kalbasi su įvairiais personažais. „Tai proga patirti tai, ko niekuomet nepatyrėte. Sapnuose nėra jokių socialinių apribojimų – galima elgtis kaip tik nori“, – aiškino psichologė. Sapnuojantiems košmarus – tai puikus įrankis juos įveikti. Sąmoningi sapnai skatina kūrybiškesnį problemų sprendimą, jie gali būti panaudoti įvairiausių įgūdžių lavinimui, fiziniam gijimui, psichologiniam darbui su savimi, meditacijai, dvasinėms patirtims. Protas nėra kritiškas, realybę ir sapną suvokia vienodai. Pavyzdžiui, sapne darant pritūpimus, nors kūnas nejuda, padažnėja kvėpavimas, suaktyvėja širdies darbas – vyksta fiziologiniai procesai labai panašūs į tuos, kurie vyktų, jei žmogus iš tiesų sportuotų. „Sąmoningų sapnų pritaikymas sporte yra aktyviai tyrinėjamas. Žinoma, kad šią techniką, norėdami pagerinti rezultatus, naudoja daug aukščiausio lygio atletų“, – teigė L. Rimkutė.
Sąmoningų sapnuotojų akiratis platesnis, jie atviresni įvairioms patirtims, dėmesingesni, taip pat labiau linkę prisiimti atsakomybę, aukštesnis jų psichologinis gerbūvis. Lyginant fizinius duomenis pastebėta, kad sąmoningai sapnuojančiųjų pilkosios smegenys, esančios prieškaktinėse srityse, yra labiau išsivysčiusios.
Apie sąmoningą sapnavimą rašė Aristotelis
Mokslas sako, kad miegas evoliucijoje atsirado itin anksti, miega arba ramybės periodą turi beveik visi gyvūnai. Žinoma, kad sapnuoja visi žinduoliai bei paukščiai. Žmonės ne visada atsimena sapnus, tačiau psichologė patikino, kad sapnuoja visi (išskyrus patyrusius tam tikras smegenų traumas).
Senovėje žmonės sapnams teikė žymiai didesnę reikšmę nei dabar. Daugelyje kultūrų buvo laikoma, kad miegant žmogus lankosi kituose pasauliuose, ir kad sapnuose gauta informacija gali būti pranašiška. Seniausias pasaulyje sapnininkas rastas Egipte ir siekia II a. prieš mūsų erą. Sapnininkais naudojosi ir asiriai, senovės graikai.
Sigmundas Freudas teigė, kad sapnuose pildosi mūsų užslopinti troškimai. Panašiai manė ir Carlas Gustavas Jungas – jog sapnas yra pasąmoninė kompensacija, derinanti vidinį ir išorinį pasaulius, svarbi palaikyti organizmo homeostazę. Šiuolaikiniai psichologai ir psichiatrai sapną apibūdina kaip kognityvinį realybės tęstinumą, greičiausiai skirtą reguliuoti emocijas. Visgi, dalis mokslininkų tebemano, kad sapnai tėra nereikšmingi atsitiktiniai smegenų signalai, „kognityvinės šiukšlės“.
Žinios apie sąmoningą sapnavimą taip pat yra labai senos – apie tai dar IV a. prieš mūsų erą rašė Aristotelis, sąmoningas sapnavimas buvo plačiai paplitęs įvairiose šamaniškose kultūrose, o bene daugiausiai informacijos yra išlikę apie sąmoningo sapnavimo praktikas Tibete – vadinamąją Tibeto sapnų jogą. Perėjimas į sapno būseną primena mirtį – atlikdami specialius veiksmus tibetiečiai taip ruošėsi mirties momentui. „Mirties budistinėje pasaulėžiūroje nėra bijoma, ji laikoma natūraliu virsmu, jai nuosekliai ruošiamasi“, – aiškino psichologė.
Vakaruose pirmosios knygos apie sąmoningą sapnavimą pasirodė 19 a. viduryje, o moksliniai tyrimai pradėti tik 1978 m., išradus polisomnografą – kvėpavimą, širdies veiklą, raumenų tonusą ir akių judesius miego metu fiksuojantį aparatą. 1978 m. Keithas Hearne’as Liverpulio universitete Jungtinėje Karalystėje ir po dviejų metų – 1980 m. Stephenas LaBerge‘as, nieko nežinodamas apie savo pirmtaką, Stenfordo universitete JAV atliko panašius eksperimentus – su eksperimentų dalyviais susitarė, kad jie, papuolę į sąmoningą sapną, duos tam tikrus signalus, pavyzdžiui, keletą kartų pažiūrės į kairę ir į dešinę. Taip sąmoningas sapnavimas buvo įrodytas moksliškai. Nors iš pradžių mokslinė bendruomenė šiuo atradimu nesusidomėjo, dabar ši tyrimų sritis populiarėja, yra tyrinėjami patys įvairiausi sąmoningo sapnavimo aspektai. Ypač daug tyrimų atliekama Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje.
Sąmoningai sapnuoti galima nesunkiai išmokti
Tiems, kas spontaniškų sąmoningų sapnų nepatiria, bet norėtų, yra įvairių technikų. „Jos skiriamos į dienines – t.y. atliekamas dienos metu, ir naktines – atliekamas naktį arba paryčiais“, – sakė L. Rimkutė. Pradedantiesiems visų pirma reikėtų pradėti rašyti sapnų dienoraštį – jame kuo detaliau užfiksuoti sapnų detales (rašyti geriausiai vos pabudus, nes dienai įsibėgėjus, vis daugiau ir daugiau sapno detalių užmirštama). Galima rašyti į knygelę, kompiuterį ar telefoną, ar įsirašinėti į diktofoną. Tai padės geriau prisiminti sapnus ir bus lengviau juos analizuoti.
Kita svarbi technika – įsidėmėti sapnų ženklus, t.y. dalykus, kurie sufleruoja, kad tai – sapnas. Pasak L. Rimkutės, jie skirstomi į tris kategorijas – formos, veiksmų ir konteksto. Dažnai sapne formos yra iškraipytos, neatitinkančios proporcijų, veiksmas vyksta nelogiškai ir netikroviškai, nerealistiškoje aplinkoje, pavyzdžiui, kosmose. Kaskart atkreipiant dėmesį į tokius ženklus, kitąkart sapnuojant jie gali padėti greičiau susiorientuoti, kad tai yra sapnas.
Dar vienas būdas sapnuojant lengviau tapti sąmoningu yra realybės tikrinimas. Bent keturis-penkis kartus per dieną reikėtų savo pasirinktu būdu patikrinti realybę. Susiformavęs įgūdis persikelia ir į sapnų pasaulį, taigi sapne patikrinus realybę bus nesunku suvokti, kad tai – sapnas. Populiarūs realybės tikrinimo būdai – užsikimšti nosį (tai padarius sapne kvėpavimas nesutrinka), bandyti pirštu perdurti plaštaką (sapne pirštas pereina kiaurai), patempti pirštą (sapne jis lengvai tįsta), pašokinėti (sapne nėra gravitacijos – greičiausiai tiesiog liksite kaboti ore), paskaičiuoti (net suskaičiuoti kiek yra 2×2 sapne yra didelis iššūkis).
Savitaiga – daroma prieš pat miegą. Kai kūnas atsipalaiduoja, o mintys nurimsta, galima sau keletą ar keliolika kartų pakartoti „Esu sąmoningas savo sapnuose“ ar panašią afirmaciją.
Nakties metu atliekamas vadinamasis WBTB (ang. Wake Back To Bed – atsibusti ir atgal į lovą) metodas – reikėtų nustatyti žadintuvą, kad pabundintų praėjus trims arba keturiems miego ciklams, t.y. po 4,5 arba 6 val. miego. Tuomet išlipti iš lovos, šiek tiek pavaikščioti. Po tokios pertraukos gali būti taikomas MILD (ang. Mnemonic Induction Of Lucid Dreams – mnemoninis sąmoningo sapno sukėlimas) arba WILD (ang. Wake Initiated Lucid Dream – nubudimo sukeltas sąmoningas sapnas) technikos. Jei bus naudojamas MILD, vėl miegoti reikėtų eiti už valandos, jei WILD – atsibudus užtenka pabūti vos 15 minučių.
Atliekant MILD metodą atsibudus reikėtų paanalizuoti ką tik sapnuotą sapną, paieškoti jame sapno ženklų, tuomet vizualizuoti tapimą sąmoningu, t.p. vizualizuoti tolesnę sapno eigą, keletą kartų pakartoti pasirinktą afirmaciją ir leisti sau užmigti. Ši technika leidžia sapnuojant greičiau suprasti, jog tai sapnas.
Kita technika – WILD, atliekama taip: sugrįžus į lovą reikėtų atsipalaiduoti, sutelkti dėmesį į kvėpavimą, skaičiuoti įkvėpimus arba susitelkti į matomus vaizdinius. Jei mintys nukrypsta – vėl grįžti prie skaičiavimo ar vaizdinių stebėjimo. Labai svarbu nejudėti. Tokiu būdu kūnas užmiega, o protas – ne. Taikant šią techniką žmogus iškart papuola į sąmoningą sapną, susivokti, jog tai yra sapnas nebereikia.
Baimės – nepagrįstos, tačiau perlaužti lazdos nereikėtų
Kai kurie žmonės bijo sapnuoti sąmoningai, nes, pavyzdžiui, mano, kad tai gali pakenkti smegenims, nebegalės protauti. „Moksliniais tyrimais jokių neigiamų efektų nėra nustatyta. Manoma, kad yra atvirkščiai – sąmoningą sapnavimą nuolat praktikuojantys žmonės gyvenime orientuojasi žymiai geriau, lengviau priima sprendimus, nebijo naujovių“, – sakė L. Rimkutė. Kiti baiminasi, kad gali nebegrįžti į realybę arba net numirti. Pasak psichologės, ši baimė taip pat nepagrįsta: REM miegas negali nesibaigti (ilgiausiai jis tęsiasi vieną valandą), be to sapnuojant sąmoningai sapną galima bet kada nutraukti. Treti įsitikinę, kad tai religinė praktika ir jai reikalingos sunkios ilgametės pratybos. Norint praktikuoti sąmoningą sapnavimą, nebūtina būti kokios nors religinės bendruomenės nariu, o daugeliui pabandžiusių sąmoningai sapnuoti tai pavyksta gana greitai, kai kuriems – net iš pirmo karto. Dar vienas mitas – jog praktikuojantys sąmoningą sapnavimą nuolat jaučiasi pavargę. „Yra priešingai – energijos lygis panašus kaip įprastai miegojus. Be to šios patirtys yra labai įspūdingos, tad lydi gera nuotaika, net euforijos jausmas. Žinoma, perlaužti lazdos nereikėtų“, – pabaigė psichologė.
