Valdančioji partija „Gruzijos svajonė“ laimėjo parlamento rinkimus Sakartvele
Proeuropietiška koalicija ir prezidentė Salomė Zurabišvili atsisakė pripažinti jų rezultatus ir dalyvauti formuojant naują parlamentą. Politologas, SIKHA fondo tyrimų instituto (Tbilisis) įkūrėjas Archilas Siharulidzė, pakomentavo susidariusią situaciją.[1]
Pasak jo, kaip numatė daugelis neutralių stebėtojų ir ekspertų, „Gruzijos svajonė“ laimėjo rinkimus surinkusi maždaug 54 proc. balsų. Opozicija sugebėjo gauti apie 37 proc. ir dabar atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Viena vertus, prieš paskelbiant rezultatus, jie pareikalavo, kad vyriausybė pripažintų Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis, kita vertus, po to, kai tai buvo padaryta, jie atsisakė su jais sutikti.
Dėl to visos keturios opozicinės partijos atsisakė pripažinti rinkimus ir paragino savo rinkėjus protestuoti. Tai yra 2020 metų scenarijaus pakartojimas, kai opozicija taip pat nepripažino rinkimų rezultatų ir ateinančius dvejus metus praleido už politinio gyvenimo ribų, o paskui vis tiek buvo priversta grįžti į parlamentą.
„Tarptautiniai stebėtojai (ESBO ir ne tik) „kritiškai“ vertino rinkimų procesą, tačiau didelių pretenzijų į pačius rinkimus nereiškė, – akcentavo A. Siharulidzė. – Atrodo, jie sako: rinkimai įvyko, dar yra kur padirbėti, bet negalime abejoti rinkimų teisėtumu Sakartvele. Šis pareiškimas pagaliau „išmušė žemę iš po kojų“ vadinamajai „proeuropietiškai koalicijai“, kuri tikėjosi tarptautinės paramos. Jau savaitgalį „Gruzijos svajonė“ sulaukė Armėnijos, Azerbaidžano ir Vengrijos lyderių sveikinimų, kurie pradėjo galutinio dabartinės vyriausybės legitimumo pripažinimo ciklą.“
„Gruzijos svajonės“ pergalė nebuvo netikėta
Politologo teigimu, tai – ganėtinai nuspėjamas rezultatas. Tai turės įtakos ne tik opozicinių jėgų, kurios daugiausia rėmėsi Vakarų parama, pozicijai, bet ir daugeliui nevyriausybinių organizacijų. Nepaisant bendrų bandymų laimėti, šiems žaidėjams nepavyko įtikinti neutralaus rinkėjo, kad valdžioje esanti partija yra mažiau patraukli nei proeuropietiškos opozicijos partija. Be to, bandymas primesti „istorinio įvykio“ sąvoką pasirodė esąs blogas sprendimas, nes „Europos ateitis“ paprastiems rinkėjams nėra tokia svarbi kaip kasdienis gyvenimas, stabilumas, agresyvios retorikos atmetimas ir, žinoma, taika ir tvarka.
„Per labai trumpą laiką Sakartvelo žmonės susidūrė su daugybe sunkumų. 35 metų ir vyresni žmonės, kurie sudaro rinkimų branduolį, nelabai nori matyti naujų „aukų“ Amerikos, ES ar Ukrainos labui. Būtent tai jautė „Gruzijos svajonė“ ir sugebėjo įtikinti žmones, kad tik ji gali užtikrinti šalies integraciją į Vakarų institucijas „oriai“ – tai yra be smurto, be kapituliacijos Vašingtono ir Briuselio interesams, atsižvelgiant į esamas geopolitines ir ekonomines realijas.“
Priešingai, beveik visas vietinis nevyriausybinis sektorius kartu su tam tikra opozicijos dalimi rėmėsi radikalia provakarietiška pozicija, kurioje Tbilisio nacionaliniai interesai nebuvo matomi. Tiesą sakant, juos visiškai suvienijo pagrindiniai Vakarų postulatai.
Specialistas atkreipė dėmesį, kad kai kurie opozicijos lyderių pareiškimai netgi sukėlė visuomenės agresiją, nes jie pasėjo abejonių dėl Sakartvelo pripažinimo suverenia valstybe, kas yra gyvybiškai svarbu daugumai kartvelų.
„Ggalime prisiminti buvusio šalies viešojo gynėjo pavaduotojo (ombudsmeno) Giorgio Burjanadzės žodžius. Pasak jo, jeigu Vakarai reikalauja, kad visi Sakartvele atsistotų ant vienos kojos ir stovėtų, šalis turėtų tai daryti tiek, kiek reikės, kad taptų Europos šeimos dalimi. Daugelis atvirai nesutiko su tokiu lojalumo ir meilės ES demonstravimu“, – pabrėžė A. Siharulidzė.
Akivaizdu, kad valdančiosios partijos flirtas su konservatyviais visuomenės sluoksniais, priimant įstatymą dėl apsaugos nuo LGBT propagandos, tik dar labiau išryškino atotrūkį tarp radikalių vietos elito NVO atstovų, dalies opozicijos ir jaunimo, ir tradicinės krikščionių bei musulmonų daugumos. Opozicija, kuri negalėjo nei kritikuoti įstatymo, nei jo palaikyti, prarado Sakartvelo stačiatikių bažnyčios ir vietinių musulmonų balsus.
„Jiems Europos integracija yra ekonominė gerovė, nesusijusi su netradicinės orientacijos žmonių reikalais ir vadinamaisiais „gėjų paradais“. Niekas negalės peržengti šios raudonos linijos dar daugelį metų“, – patikino politologas.
Galimi tolesni trys įvykių eigos variantai
Opozicijos perspektyvos kol kas atrodo labai apgailėtinos. ESBO atstovų sprendimas toliau dirbti su naujuoju parlamentu rodo bendrą norą išsaugoti taiką ir tvarką. Nėra ir teisinių būdų nepripažinti rinkimų. Net šalies prezidentės S. Zurabišvili įsikišimas nepadės, nes jos asmeninis reitingas yra minimalus ir po pusantro mėnesio ji beveik neabejotinai neteks savo posto, o naująjį prezidentą išrinks „Sakartvelo svajonės“ parlamentinė dauguma. Kai kurie manė, kad opozicija eis į protestus, tačiau šis planas, matyt, kol kas atidėtas. Vyksta derybos tarp pagrindinių opozicinių jėgų, šalies prezidento ir kai kurių vietos NVO atstovų. Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, A. Siharulidzės teigimu, yra tik trys galimi scenarijaus varinatai.
Pirmasis – opozicija eina protestuoti ir kartoja 2020 m. scenarijų su neišvengiamais bandymais blokuoti administracinius pastatus ir galbūt juos užgrobti. Opozicija yra priversta imtis griežtų veiksmų, kad inicijuotų krizę šalyje iki lapkričio pabaigos, kai susirinks naujasis parlamentas.
Tačiau toks scenarijus yra mažai tikėtinas. Tbilisyje jaučiamas nuovargis ir, svarbiausia, nenoras dar vienai smurto ir protestų bangai. Be to, net jei bus sukurta krizė, šalis gali atsidurti ant pilietinės konfrontacijos ribos, kurioje vėl pralaimės opozicija, nes ji priešinosi konservatyviai daugumai. Tai netinka nei vyriausybei, nei Vakarams.
Antrasis variantas susijęs su opozicijos boikotavimu parlamente iki galo, tikintis, kad tie patys Vakarai galiausiai galutinai delegitimizuos „Gruzijos svajonę“, įtikindami pagrindinį rinkėją, kad ateitis priklauso proeuropietiškoms jėgoms. Tokiu atveju vietinė opozicija galės ramiai pakeisti vyriausybę, kuri būtų priversta pasitraukti dėl savo nesugebėjimo vadovauti šaliai integracijos į Vakarus procese.
Ši galimybė yra įmanoma, tačiau labai rizikinga, nes Vengrija jau pripažino rinkimus, taip parodydama paramą „Gruzijos svajonei“. Tai gali neįteisinti rinkimų rezultatų Europos lygmeniu, tačiau atskiros šalys taip pat gali vienašališkai sustiprinti valdančiosios partijos pozicijas. Beje, Pietų Kaukazo valstybės jau žengia žingsnį šia kryptimi, todėl, bent jau regioniniu lygmeniu, „Gruzijos svajonė“ užima dominuojančią padėtį.
Be to, procesas užsitęs krizės pačioje ES ir galimos Donaldo Trampo (Donald Trump) pergalės prezidento rinkimuose Jungtinėse Valstijose fone. Tokiu atveju opozicija gali staiga atsidurti už naujosios Vakarų politinės konjunktūros ribų. Beje, buvusi Amerikos ambasadorė Sakartvele Kelė Degan (Kelly Degnan) D. Trampo prezidentavimo metu dažnai buvo kritikuojama vietos opozicijos už paramą vyriausybei, tačiau jos retorika kardinaliai pasikeitė pasikeitus valdžiai JAV.
Trečiasis variantas yra rinkimų apskritai nepripažinimo tęsinys ir bandymai išlaikyti krizinę situaciją šalyje nepabloginant situacijos. Būtent tokia forma praėjo keleri politinio gyvenimo metai Sakartvele po „Gruzijos svajonės“ pergalės 2020 m. parlamento rinkimuose. Opozicija nepripažino rinkimų, nesurinko kritinės masės protestuose, nepateko į parlamentą, bet gavo valstybės finansavimą, kuris leido jai tęsti nepripažinimo politiką. Kartkartėmis kai kurie politiniai veikėjai pasirodydavo parlamente, kad išreikštų savo nepritarimą, pralinksmintų ir paliktų jį bei toliau protestuotų. Opozicija sugebėjo sėkmingai parduoti šį gerai surežisuotą šou Vakarų socialiniuose tinkluose.
Tačiau tai veda link to, kad anksčiau ar vėliau opozicijos bei neutralus rinkėjas gali užduoti paprastą klausimą: kas atsitiks, jei ta pati opozicija laimės rinkimus, o valdžios institucijos nepripažins pralaimėjimo? Šis politinio gyvenimo formatas yra aklavietė, kuri gali tik dar labiau susilpninti opozicijos politines asociacijas ir garantuoti dar vieną „Gruzijos svajonės“ kadenciją.
Geriausias variantas visoms partijoms yra tada, kai opozicija atsisako pripažinti rinkimus, bet vis tiek patenka į parlamentą, kad pagaliau sukurtų aiškią politinę liniją prieš valdančiąją partiją, kurios jie neturėjo anksčiau.
Deja, tai yra mažiausiai įmanomas scenarijus. Ir gaila – jis pagaliau sukurtų keistą, bet savitą Sakarvelo demokratiją bei suformuotų precedentą tolesniam valdžios perdavimui, neabejojant rinkimų teisėtumu. Anksčiau ar vėliau „Gruzijos svajonė“ pralaimės, tačiau opozicija negalės priversti jos pripažinti to balsavimo rezultatų, nes niekada pati jų nepripažino.
Tačiau nereikėtų manyti, kad valdančioji partija laimėjo, nes ji yra mylima labiau nei opozicija, o Sakartvelo visuomenės dauguma priešinasi Vakarų integracijai ir palaiko „Rusijos vektorių“. Ne, taip atsitiko todėl, kad daugumai rinkėjų „Gruzijos svajonė“ nepatinka mažiau nei proeuropietiškai opozicijai. Tiesiog valdančiosios partijos idėjos ir postulatai yra suprantamesni ir priimtinesni nei garsūs, bet dažnai iliuziniai provakarietiškos retorikos pavyzdžiai.
Kol kas opozicija pasirinko pirmąjį variantą – eiti protestuoti
Tūkstančiai kartvelų pirmadienį išėjo į gatves, kai Europos Sąjungą (ES) palaikanti opozicija paragino surengti masines demonstracijas, apkaltinusi valdančiąją partiją „pavogus“ savaitgalį vykusius parlamento rinkimus, informavo „Elta“.
Demonstrantai susirinko prie pagrindinio parlamento pastato Tbilisio centre, tai matė naujienų agentūros AFP žurnalistai. Tarptautinė kritika dėl balsavimo pažeidimų stiprėja, rinkimų stebėtojai teigia atskleidę didelio masto sukčiavimo schemą, pakeitusią rinkimų rezultatus valdančiosios partijos naudai.
Susirinkusieji mojo Sakartvelo ir ES vėliavoms, mitinge kalbėjo su valdančiąja partija nesutarianti provakarietiška prezidentė S. Zurabišvili.
„Jūsų balsai buvo pavogti, bet mes niekam neleisime pavogti mūsų ateities“, – džiūgaujančiai miniai sakė ji ir pridūrė: „Prisiekiu būti su jumis iki galo mūsų kelyje į Europą, kuriai mes priklausome“.
Opozicijos lyderis Giorgis Vašadzė pareiškė, kad opozicinės partijos neįžengs į naująjį „neteisėtą“ parlamentą, jis paskelbė bendrą jų reikalavimą surengti „naujus parlamento rinkimus“, prižiūrimus „tarptautinės rinkimų administracijos“.
S. Zurabišvili AFP teigė, kad per savaitgalio balsavimą buvo panaudotos „gana sudėtingos“ sukčiavimo schemos.
„Labai sunku apkaltinti vyriausybę, ir tai ne mano vaidmuo, tačiau metodika rusiška“, – AFP sakė S. Zurabišvili.
Grupė rinkimų stebėtojų pirmadienį surengtoje spaudos konferencijoje nurodė aptikę sudėtingo didelio masto sukčiavimo, pakeitusio rinkimų rezultatus valdančiosios partijos naudai, įrodymų ir paragino atlikti greitą tyrimą bei anuliuoti bent 15 proc. balsų. Stebėtojai tikino surinkę pagrįstų rinkimų klastojimo dešimtyse balsavimo apylinkių įrodymų.
