<h2>Tautos susiskaldymo pranašystės pildosi</h2>
<p>Galbūt pradėkime nuo to, jog kažkodėl sakyti, kad esame engiami, puolami ir gainiojami (kitaip tariant, kaltinti kitus) yra žymiai paprasčiau, nei bent retsykiais pažvelgti į save: kol lyg maldą kartojame, kad turime žūtbūt apsisaugoti nuo sukarintu režimu garsėjančių valstybių, besikėsinančių į demokratinę šalies vienovę, iš esmės apgaudinėjame patys save – vieninteliai priešgyniautojai, akcentuojantys visuomenės ydas (ar tai, ką jomis laikome), esame mes.</p>
<p>Taip, turbūt ne vienas lietuvis (ir ne tik) pripažintų, jog konfliktuoti yra bene taip pat patogu, kaip ir žiūrėti, kas darosi už kaimyno tvoros. Tuo tarpu pastarasis gestas toli gražu neatspindi rūpesčiu grįstos intencijos – tokiu būdu veikiau ieškoma vidinio balanso (jei taip galima pavadinti troškimą įrodyti savo tiesas), atsirandančio ten, kur baigiasi individualios savimonės neatitinkantis kito asmens požiūris, vertybės ir pan. Ir tokia priešprieša, prasilenkianti su atsakomybe, deja, įtraukia šimtus, tūkstančius ir milijonus žmonių – bent per nago juodymą kovingai nusiteikusių pasauliečių.</p>
<p>Mes pykstame ir kovojame ir šis piktdžiugiškas procesas neretai vyksta artimųjų žmonių tarpe – čia pat, kaimynystėje; jau kone 30 metų verkšlename, jog Rusija mus puola (na, arba greitu metu puls). Kitaip sakant, ėdame save nuo kaulų čiulpų, manydami, kad kažkada išsikerosianti žala, susijusi su aplinka, mus nugalabys.</p>
<p>Žinoma, nuspėti kitų elgesio negalime – gal kažkas tikrai rengiasi tam tikros formos atakai – tačiau abejotina, ar provokatorius, gniaužiantis nedidelį akmenuką taikaus pobūdžio proteste yra puolantis rusas ar vis tik brutaliam scenarijui pasamdytas „vietinės reikšmės“ nesantaikos nešėjas, kurio destruktyvus elgesys naikina jį patį.</p>
<p>Noriu pasakyti, kad dėmesys, sutelktas į aplinką, yra smulkmena – pastaruoju metu rankos, čiuopiančios pulsą, yra tos pačios, kurios trikdo kvėpavimą – mes puolame save patys, to nė nepastebėdami.</p>
<p>Prie to, be abejo, prisideda ir valdžios sprendimai, paremti susiskaldymą didinančiais metodais, vedančiais link akivaizdžių pilietinio karo užuomazgų ir būtent dėl šių priežasčių derėtų susizgribti – žvelgti į situaciją kiek sąmoningiau; remtis bendruomeniškumo, ne atskirties idėjomis[1].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/sam-oxyak-j5pi9q02lbk-unsplash.jpg" alt="Rusija" /></p>
<h2>Žemėlapis, žymintis „karščiausias“ vakcinacijos zonas, sekina</h2>
<p>Kalbant apie žmonių susiskaidymą, nereikėtų pamiršti pasaulio žemėlapio, dabartiniu metu žyminčio ne atskiras zonas – šalis, susispietusias į vieną plokštumą, tačiau procentais išreikštus skirtumus, rodančius daugiausiai „balų“ (vakcinų) gavusias vietas – kone varžytuvės, argi ne? </p>
<p>Be abejo, tokiu vaizdiniu „pranešimu“ garsėja ir Lietuva: sritys, skiriančios dėl nesusikalbėjimo besipykstančius kaimynus bei didinančios subyrėjusių santykių mastą (tokių pavyzdžių, beje, savo aplinkoje turiu ne vieną) yra reitinguojamos žemėlapyje, kuriame raudonai/žaliai žymimi daugiausiai skiepų gavusių vietovių gyventojai.</p>
<p>Be kita ko, įdomu tai, kad šioje „išraiškoje“, šaižiai vilnijančioje interneto platybėse, žmonės regi Varšuvos geto atsiradimo asociacijas, kildinamas iš priešintis (tvirtai užimti poziciją) pasirengusių žmonių, kurių ginklais tampa specifinės formos boikotavimas.</p>
<p>Tarp kitko, oficialios statistikos portalas, skelbiantis su Covid-19 pandemija susijusius duomenis, muša visus kontroversiškumo rekordus: rėksmingas šūkis „Skiepykitės ir gerinkite statistiką“, patapęs dviprasmišku tam tikros asmenų grupės dedikacijos simboliu, skaldo ledo luitus net ir, rodosi, apatiškiausių žmonių širdyse – juk niekas nenori būti pavadintas „būtinųjų pareigų visuomenėje neatliekančiu (įsakymų nevykdančiu) asmeniu“.</p>
<p>Įdomumo dėlei paminėsiu, kad įmonės taip pat turi galimybę sužinoti, kiek pas juos yra imunizuotų darbuotojų (nors kitų ligų, pavyzdžiui, tuberkuliozės informacija neprieinama pagal privatumo įstatymą): Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kokią gi dalį konkrečiose įmonėse sudaro galimai imunizuoti nuo SARS-CoV-2 darbuotojai[2]. Tuo tarpu duomenys pateikiami atvirų duomenų faile Asmenų imunizacija pagal darbovietes ir atnaujinami kasdien. (Svetainėje galima pamatyti kokia yra įmonės vieta imunizacijos atžvilgiu kitų darboviečių kontekste).</p>
<p>Aišku, žiūrint iš aktualumo pusės, rodiklių stebėjimas galbūt patenkins dalies piliečių poreikius, susijusius su informacijos sklaida. Tačiau vargu, ar tai prisidės prie efektyvios kovos su pandemija – greičiau užaštrins durklus sekančiam mūšiui, kuriame asmeniniai pasirinkimai nebegalios ir iš esmės neturės jokios vertės.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/will-francis-rm3nwqidtzg-unsplash.jpg" alt="Susiskaldymas" /></p>
<h2>Strategija „nesipykim su kaimynais“ veikia priešingai</h2>
<p>Jau žinote, kad Lietuvos statistikos departamentas parengė ne tik detalią vakcinacijos apžvalgą šešiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir tam tikrose darbovietėse.</p>
<p>Ir šiuo susiskaldymą liudijančiu pavyzdžiui noriu parodyti, jog daugumai piliečių darosi ne pakeliui, kad ir kur sugalvotų eiti: už ilgą laiką puoselėtų vertybių (kitų žmonių nuomone, sustabarėjusių nuostatų) stovi išrinktieji, laisvės kaip nuolatos kintančio reiškinio fanatikai, pasidabinę rožiniais kaspinais ir viskam priešgyniaujantys asmenys.</p>
<p>Kitaip tariant, auditorijoje tylinčių nė su žiburiu nerasi: jei dalis žmonių teigia, kad turime būti vieningi ir kad susiskaldymas mus pražudys, kiti gi užima pasalūnišką poziciją savo varpinėse, ignoruodami kaimynus ir kadaise buvusius gerus draugus, einančius pro šalį. Kita vertus, kyla klausimas, ar per tą laiką, kol paradui vadovaujantis dirigentas išliks įslaptintas, netapsime tauta, kurią galiausiai turės gelbėti pašaliniai – terminas „savi“ išnyks lyg jo niekada nebūtų buvę?</p>
<p>Mano manymu, jei mes ir toliau žingsniuosime susvetimėjimo keliu, tikėtina, jog rusams mūsų pulti nereikės – jie ateis gelbėti mus nuo mūsų pačių bei perdėm savininkiškos valdžioje sėdinčių populistų rankos. Tolimesnis scenarijus galėtų būti toks: nepastebėsime, kaip pastarieji dings iš laikinai mums „tarnavusio“ vaizdo, o mes, galbūt, kalbėsime kita kalba bei nešime šalies vėliavą, kuri, beje, mums nebepriklausys.</p>
<p>Visai kaip Krymo atveju, kuomet visi stebėjomės, kodėl taip nutiko (Krymo teritoriją faktiškai valdo Rusija, nors juridiškai jis tebėra laikomas Ukrainos teritorija), o dabar viskas likę užmaršty: niekas apie tai nekalba, šios temos negvildena ir žiniasklaida.</p>
<p>Taip, dauguma naršo „CNN“, „BBC“ ir panašiuose naujienų portaluose, tačiau tiesa ta, kad didžioji dalis jaunų žmonių negeba perskaityti „Radiosputnik“ – rusų kalba yra vyresniosios kartos „reikalas“; tuo tarpu iš mūsų, jauniklių, galvų svarbūs dalykai buvo pašalinti, tokiu būdu užkertant kelią adekvatesniems sprendimams. Ir visgi, ar nebuvome mokomi būti objektyvesniais?</p>
