Pirmajame seimo rinkimų ture nebuvo pakartotas 2020-ųjų scenarijus
Šiemet įvykę rinkimai į seimą atvėrė naujas kortas, o praėjusios kadencijos metu kelti prioritetiniai klausimai, atrodo, nebeteko prasmės ir juos tebegvildenusius politikus nustūmė tiesiai į politinį dugną.
Štai prieš ketverius metus – 2020-aisiais – po pirmojo rinkimų turo buvo gauti tokie rezultatai: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) surinko 24,47 proc. balsų ir išplėšė net 50 mandatų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) surinko 17,43 proc. balsų ir gavo 32 mandatus, o toliau rikiavosi Darbo partija su 9,47 proc. ir 10 mandatų, Laisvės partija su 9,11 proc. ir 11 mandatų bei Lietuvos socialdemokratų partija su 9,26 proc. balsų ir 13 iškovotų mandatų, LLRA-KŠS su 4,82 proc. ir 3 mandatais (visi išplėšti vienmandatėse apygardose).
Tiesa, anuomet rinkėjų aktyvumas buvo vangesnis ir pirmajame ture siekė 47,6 proc.[1]
Po rinkimų valdžią formavo centro-dešinės koalicija, vadovaujama Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), kartu su Laisvės partija ir Liberalų sąjūdžiu.
Iškart išsirinkus naują valdžią, prasidėjo ir didžiuliai iššūkiai šalyje, nustūmę valstybę prie neregėto nepasitikėjimo tautos išrinktaisiais. Dėl šios priežasties pradėjo kurtis naujos politinės jėgos, kurios, buvo tikimasi, triumfuos šių rinkimų metu.
Deja, taip neįvyko. Nors 2024 m. seimo rinkimuose buvo fiksuotas didesnis noras balsuoti, buvo pasiektas 52,06 proc. aktyvumas, didesnis, nei pastaruosius dvejus rinkimus, žmonės vis tik išsirinko valdžią, švelniai tariant, apie „nieką“.
Šių rinkimų pirmojo turo metu nei vienai politinei partijai nepavyko iškart gauti tiek mandatų, kiek jų buvo gauta praėjusių rinkimų metu.
Rezultatai išsirikiavo tokia eilės tvarka: socialdemokratai surinko 19,36 proc. ir užsitikrino 18 mandatų, konservatoriai su 17,96 proc. jau gavo 17 mandatų, partija „Nemuno aušra“, surinkusi 14,99 proc. jau turi 14 mandatų, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – 9,24 proc. su 8 mandatais, Liberalų sąjūdis – 7,70 proc. su 7 mandatais ir „valstiečiai“ surinko 7,02 proc. ir gavo 6 mandatus.
Apie ką signalizuoja užribyje likusios partijos?
Ne ką mažiau svarbios ir už 5 procentų ribos likusios partijos, nes jos pasako dar daugiau. Štai rinkimų kartelės šiemet peržengti nepavyko ne tik Partnerystės įstatymą bet kokia kaina mėginusiai stumti Laisvės partijai, bet ir LLRA-KŠS, Nacionaliniam susivienijimui, Lietuvos liaudies partijai, Taikos koalicijai, Lietuvos regionų partijai, Lietuvos žaliųjų partijai, Tautos ir teisingumo sąjungai (centristams, tautininkams) bei partijai „Laisvė ir teisingumas“[2].
Tai parodo, kad visuomenei jau tapo nebeaktualūs nei LGBT bendruomenės, nei tradicinių vertybių ir valstybingumo klausimai. Šiuo metu, rodos, visuomenė prieš nieką nebekovoja, gyvena gerai, tad ir išsirinko partijas, kurios, tikisi, jog nepablogins to būvio.
Vangumas vertybiniais klausimais matyti ir iš balsavimo už „laisviečius“ bei buvusio seimo nario Petro Gražulio partiją – Tautos ir teisingumo sąjungą. Atrodo, niekam nebeįdomi tapo vienalytė partnerystė. Niekam neįdomi ir tradicinė šeima, jos puoselėjimas.
Tą parodė ir „valstiečių“ patirtas fiasko, juk būtent jie į šiuos rinkimus išjojo ant tradicinių vertybių puoselėjimo „arkliuko“.
O štai neįtikėtinai aukštos pozicijos teko prieš rinkimus savo parlamentaro mandatą padėjusiam ir naują politinę jėgą „Nemuno aušra“ įsteigusiam R. Žemaitaičiui, kuris, beje, savo vietą parlamente užsigarantuoja jau ketvirtą kadenciją iš eilės ir čia dirba jau 12 metų.
Tikėtina, kad tai, jog Lietuva šiuo metu išgyvena kone geriausius savo laikus, atvedė Lietuvą prie vertybinės prarajos: žmonėms visko užtenka, nieko nebereikia, todėl savo balsais rinkėjai tikėjosi nekurstyti vertybinių konfliktų ir balsuoti už chameleoniškus socialdemokratus.
Ar yra galimybių įteisinti vienalytę partnerystę „tyliai“?
Kadangi tai nebėra pats svarbiausias klausimas politinėje darbotvarkėje, vargu, ar didžiausią kiekį mandatų pirmajame ture surinkusios partijos imtųsi inicijuoti tokį kaip partnerystės įstatymą.
Pati Laisvės partija, begėdiškai norinti išlaikyti bent kelias vietas seime, pripažino, kad ateinančią kadenciją vienalytės santuokos Lietuva neįteisintų ir šis klausimas apskritai nebūtų sprendžiamas[3].
O štai, jei taip nutiktų (o nutikti dar gali visko), jeigu po antrojo turo paaiškėtų, jog valdančiąją koaliciją formuos konservatoriai, vargu, ar šie imsis vienalytės santuokos klausimų. O net ir į parlamentą vargais negalais patekus vienam, dviem ar trims „laisviečiams“, šių parėkavimai seime nieko nereikš, na, nebent įvyks stebuklas ir jie turėtų didelę valdančiųjų paramą. Bet ir tai, vargu, ar būtų naudinga.
Opozicinės partijos kaip antai socialdemokratai ir S. Skvernelio demokratai bei „Nemuno aušra“, partnerystei gal ir pritartų, bet vargu, ar patys imtųsi inicijuoti tokį įstatymo projektą, sukelsiantį pasipiktinimo bangą.
Iš tiesų, dabar galima teigti, kad ne partnerystės klausimas, bet švietimo gelbėjimas iš bedugnės turėtų tapti rimtu naujosios Vyriausybės darbu. Nors, panašu, dabar bus „jojama“ ant gynybos „arkliuko“, o žmonės vėl pamatys, ką reiškia gyventi blogai.
Prapuolė rinkėjų atmintis: pamiršo COVID-19, pedofilijos skandalą ir kazino galimai praloštus 16 mln. eurų?
Didžiųjų sukrečiančių įvykių yra ir daugiau, tačiau kartais galima tik nusistebėti, kaip lietuviai taip greitai pamiršo vos prieš ketverius metus prasidėjusią koronaviruso pandemiją, karantino ribojimus, vėliau – privalomais tapusius, bet gerai neištirtus skiepus ir galimybių pasus tam, kad žmogus galėtų nueiti į parduotuvę tiesiog nusipirkti duonos.
Pamiršta liko ir tai, kaip vos prieš kelerius metus mums buvo uždrausta kvėpuoti grynu oru visiems be išimties užmaunant kaukes, o kur dar kai kuriems piliečiams iškeltos baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą jas dėvėti.
Mums buvo liepiama didžiausias metų šventes, Šv. Kūčias švęsti atskirai nuo šeimos, tėvų (jei šie gyveno atskirai), neva taip „saugant artimuosius“. O kertant savivaldybės „sieną“ prie blokų budėjo policijos pareigūnų ekipažai. Ir visa tai – I. Šimonytės Vyriausybės idėjos.
Netrukus po pandemijos mūsų seimą sukrėtė pedofilijos skandalas su konservatoriumi, buvusiu parlamentaru Kristijonu Bartoševičiumi priešaky, kuris ne tik kad nesulaukė dar savo tikrosios bausmės, bet ir buvo išleistas atostogų į Italiją[4]. Skandalas tilo ir nutilo, o galiausiai akivaizdu, kad konservatorių rinkėjai apie jį galutinai pamiršo.
Panašus likimas ištiko ir „BaltCap“ skandalą, kuriame mirgėjo galimai 16 mln. įmonės eurų kazino pralošęs Šarūnas Stepukonis, iki šiol taip ir dingęs it lašas į vandenį. Teigiama, kad dėvi apykoję, bet kurgi jam „tiek prašvilpus“ populiarumu pasilygiuoti su kokiu nors „Foxpay“, kurio vadovybė vos tik buvo susemta, tuoj per visas žiniasklaidos priemones – smarkiai aprašyta.[5].
Pašlijusią atmintį rodo ne tik rinkimų rezultatai, bet ir žmonių grįžimas ten, iš kur šie buvo išvaryti (į restoranus, nepriėmusius be galimybių paso, ėjimas į koncertus tų atlikėjų, kurie nusprendė rūšiuoti savo klausytojus į sveikus ir mažiau sveikus, ir pan.).
