2021-aisiais Lietuvoje šiek tiek padaugėjo nuolatinių gyventojų
Egzistuoja dvi demografinės Lietuvos: viena ta, kurią regime didžiuosiuose miestuose, kuriuose tiesiog verda gyvenimas ir prabanga, o kita – mirštanti regioninė Lietuva. Nepaisant nuostabaus kraštovaizdžio tolėliau nuo didžiųjų miestų, į regionus keliasi vis mažiau žmonių, o kai kurios savivaldybės sparčiai sensta, mat jose negimsta nė vienas kūdikis. Tačiau užmirštų savivaldybių „pliusas“ – itin žemos nekilnojamojo turto kainos, o kai kurios iš šių gyvenviečių – ir ne itin nutolusios nuo didmiesčių. Parlamentaras Kęstutis Masiulis dar prieš beveik dešimtmetį teigė, kad prie savivaldybių nykimo prisideda ir valdantieji, kurie, užuot pasirinkę eiti ekonominės plėtros keliu, tiesiog tiesia mirštančiose savivaldybėse gatves ar stato sveikatos centrus.
Statistikos departamento šalies demografinės situacijos 2021 m. leidimo duomenimis, 2021-ųjų pradžioje gyventojų Lietuvoje padaugėjo 1,6 tūkst. lyginant su tuo pačiu laikotarpiu 2020 metais[1].
Daugiausiai nuolatinių gyventojų padaugėjo Klaipėdos rajono savivaldybėje (4,2 proc.), Neringos (3,1 proc.) bei Palangos (2,4 proc.) miesto savivaldybėse. Tokią pajūrio apgultį galima paaiškinti prasidėjusia COVID-19 pandemija ir suaktyvėjusiu gyventojų noru įsigyti nekilnojamojo turto būtent prie Baltijos jūros įsikūrusiose savivaldybėse.
Labiausiai nuolatinių gyventojų skaičius mažėjo Lazdijų ir Skuodo rajono savivaldybėse (po 2,6 proc.), Jurbarko ir Šakių rajono savivaldybėse (po 2,4 proc.) ir Kalvarijos savivaldybėje (2,3 proc.).
2019-2020 metų laikotarpiu darbo jėga labiausiai padidėjo Vilniaus (8,6 tūkst.) ir Panevėžio (8 tūkst.) apskrityse, o didžiausias darbo jėgos sumažėjimas buvo skaičiuojamas Telšių (3,6 tūkst.) ir Utenos (1,4 tūkst.) apskrityse.
Pajamų ir atlyginimo prasme, minimu laikotarpiu didžiausios disponuojamos pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui buvo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, o mažiausios – Marijampolės, Utenos ir Panevėžio apskrityse.
Didžiausias skurdas, remiantis gyventojų, gyvenančių būste be tualeto su nutekamuoju vandeniu, skaičiumi, buvo fiksuojamas Šiaulių ir Utenos apskrityse (atitinkamai 15 ir 13 proc.), o mažiausias – Klaipėdos ir Kauno apskrityse (atitinkamai 2 ir 5 proc.).
Kai kuriuose Lietuvos regionuose būstai parduodami kone už „ačiū“
Peržiūrėjus mirštančių Lietuvos regionų nekilnojamojo turto (NT) skelbimus, galima kaip reikiant susigundyti. Jei ne nuolatiniam gyvenimui, tai bent vasarnamiui ar atostogų butui įsigyti. Štai Visagine avarinės būklės 49 kv. m. butą galima įsigyti už 8 tūkst. eurų. Kiek brangiau kainuos jau suremontuoti butai, bet kaina vis tiek nesulyginama su didmiesčių. Aišku, kainos ir čia pakilo, mat dar visai neseniai tokios pačios būklės butus čia buvo galima įsigyti ir už tūkstantį. Svarbu tik imk.
O štai Ignalinoje gyvenimui jau tinkamą vieno kambario 33 kv. m. būstą galima įsigyti už 10 tūkst. eurų arba naujai suremontuotą 67 kv. m. butą už 14 800 eurų.
Norintys apsigyventi Panevėžyje, tą gali padaryti irgi gerokai pigiau – 32 kv. m., vieno kambario butą galima įsigyti už 1 234 eurus.
Pigiai galima apsigyventi ir greta Kauno esančioje Jonavoje – čia panaršius skelbimuose galima rasti neremontuotą vieno kambario 31 kv. m. butą vos už 7 500 eurų, o iki Kauno – apie 30 kilometrų.
Tad, pasvarsčius, visai šauni mintis būtų tokiais būdais siekti į regionus prisitraukti jaunas šeimas, kurti darbo vietas juose – juk savivaldybės, nutolusios nuo didmiesčių, gali puikiai pasitarnauti įvairių gamyklų statyboms, logistikos keliams.
Lietuvoje fiksuotas žemiausias gimstamumas per 60 metų
Tačiau per dešimtmetį situacija kiek apsivertė aukštyn kojomis ir gimstamumas sumažėjo ne tik tam tikrose savivaldybėse, bet ir visoje Lietuvoje apskritai. 2021 metais gimė mažiausiai naujagimių per daugiau nei 60 metų laikotarpį – nuo pat 1959-ųjų[3].
Lietuvos socialinių mokslų centro mokslininkas Daumantas Stumbrys pastebėjo ir tai, kad Lietuvoje ne tik krito gimstamumo rodikliai, bet ir gerokai pakilo mirtingumo.
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2021 metais mirė 47,9 tūkst. gyventojų, o gimė – 24,1 tūkst., kai tuo tarpu 2020 m. atitinkamai mirė 43,4 ir gimė 25,1 tūkst. gyventojų.
Pasak mokslininko, šie duomenys kalba apie pandeminius metus, todėl įtakos menkstančiam gimstamumui esą galėjo turėti ne tik bendro gyventojų skaičiaus ir reproduktyvaus amžiaus moterų mažėjimas, bet ir didėjantis nestabilumas, ekonominė recesija, neramumai[3].
Vietoje ekonominių sąlygų gerinimo mirštančiose savivaldybėse tiesiami nauji keliai
Kol Lietuva ir toliau „sėkmingai“ skandinama užmarštin, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pareigūnai, pasak K. Masiulio, konstatavo, kad 2014-2020 metų regioninė politika pavyko puikiai, todėl nieko ir toliau nesiruošiama keisti[5].
Tačiau vietoje to, kad būtų realiais būdais imtasi gaivinti mirštančius regionus ir prikelti juos naujam gyvenimui prisijaukinant jaunas ir darbingas šeimas, imamasi tiesti šaligatvius. O štai sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui regionuose, pasak politiko, jau greitai ateis laikas, kai teks kalbėti apie tam tikrų savivaldybių uždarymą.
„Šiandien tarp silpniausių – Pagėgių, Kalvarijos, Visagino, Ignalinos kraštai“, – dar prieš dešimtmetį nurodė K. Masiulis[5].
Nors ir bandoma įteigti, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti, iš tiesų kai kurios seniūnijos kartu su savo seniūnaičiais jau yra pasmerktos nugrimzti į giliuosius vandenis, kaip nutiko ir garsiajam „Titanikui“.
K. Masiulis nurodė, kad mokslininkų skaičiavimais, Lietuvoje jau yra 19 savivaldybių, kuriose gyvena mažiau nei 12,5 žmogaus kvadratiniame kilometre, nors 2001-aisiais tokių buvo tik 6. Štai Marcinkonių seniūnijoje gyvena vos 1,8 gyventojo kv. kilometre, o Lietuvoje bent jau 2014 metais buvo 43 seniūnijos (iš 546), kuriose negimė nei vienas kūdikis.
Neaišku, kokiais kriterijais remiantis išskiriamos problemiškiausios savivaldybės
Tuo tarpu K. Masiulis pastebėjo, kad vykdant Probleminių regionų plėtrą nėra aišku, pagal kokius kriterijus yra išskiriamos labiausiai atsilikusios savivaldybės Lietuvoje, mat tokių sąraše – ir Druskininkų, Mažeikių bei Jonavos savivaldybės, kurios jokiais parametrais remiantis neatrodo pačios problemiškiausios.
Dar prieš įvedant eurą, 2014 metais Druskininkų savivaldybėje socialinėms pašalpoms buvo numatyta panaudoti 3,6 mln. litų, kai tuo tarpu tikrai probleminėje Lazdijų savivaldybėje su labai panašiu gyventojų skaičiumi buvo skirta 8,2 mln. litų.
Parlamentaras 2014-aisiais prognozavo, kad praėjus dešimtmečiui, kas trečia savivaldybė bus tik statistinis ploto vienetas. Panašu, kad tokios politiko prognozės pamažu pradeda pildytis gyventojams ne tik migruojant į didžiuosius miestus, bet ir emigruojant iš Lietuvos apskritai.
