Raseinių „dovana“: Seime bus „stambuliečių“ konservatorių arba socdemų atstovas

Platus kandidatų pasirinkimas – blogai?

Raseinių meru tapęs „valstietis“ Arvydas Nekrošius atsisakė Seimo nario mandato, todėl iki dabartinės Seimo kadencijos pabaigos liekant vis mažiau laiko, Raseiniuose vis tiek skubiai buvo surengti naujo seimūno rinkimai. Užimti jo vietą ir bent metams tapti privilegijuotu Seimo nariu panoro aštuoni kandidatai: Sandra Barzdienė, iškelta Liberalų sąjūdžio; buvęs Raseinių rajono meras Andrius Bautronis, iškeltas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Edvinas Demidavičius, iškeltas Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“; Algirdas Gricius, iškeltas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos; Matas Skamarakas, iškeltas Lietuvos socialdemokratų partijos; Meida Šabūnienė, iškelta Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų); Antanas Tautkus, iškeltas Lietuvos regionų partijos; Darius Ulickas, iškeltas Darbo partijos. ^[1]

Po pirmojo turo paaiškėjo, kad dėl parlamentaro mandato Raseinių–Kėdainių apygardoje toliau varžysis menamas konservatorius ir socialdemokratas. Suskaičiuoti sekmadienį vykusių pirmalaikių rinkimų rezultatai rodo, kad antrajame ture susikaus „konservatorius“, buvęs Raseinių rajono meras Andrius Bautronis, už kurį balsavo 30,46 proc. piliečių ir socialdemokratų iškeltas Matas Skamarakas, gavęs 20,41 proc. rinkėjų balsų. ^[2]

Gali būti, kad koją bent jau formaliai opozicinių partijų kandidatams pakišo jų gausa, o galiausiai vis tiek pergalę rajone švęs didžiausią elektoratą turinčios partijos – arba vadinamieji konservatoriai, arba esą nieko bendro su jais neturintys opozicionieriai socialdemokratai.

Kitaip sakant, nors žmonės ir nepritaria dabartinių valdančiųjų, kuriems patyliukais, bet reguliariai talkina tiek patys socialdemokratai ar Sauliaus Skvernelio naujadaras „Vardan Lietuvos“, jų pozicija Seime po rinkimų Raseiniuose tik dar labiau sustiprės.

Minėta aplinkybė turėtų neraminti šeimų interesus bei tradicines vertybes atstovaujančius asmenis. Nepaisant to, kad tokių vis labiau daugėja, jiems niekaip nepavyksta susivienyti. Tas pats pasakytina ir apie opozicines partijas, kurios turi ambicijų į politikos aukštumas iškilti atskirai nuo kitų. Nors, žiūrint bendrai, opozicionieriai (tiek tikri, tiek menami) per rinkimus gauna ne tiek jau mažai balsų, tačiau jie būna išskaidyti, todėl jeigu kažkas iš tokių ir patenka į Seimą, tai jie ne tik neturi daugumos, bet netgi negali daryti įtakos vykstantiems procesams.

Seni socialdemokratų ir konservatorių žaidimai

Tik tas, kas visiškai nesidomi politika, gali įsivaizduoti, kad Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Socialdemokratų partija ir du atskiri politiniai vienetai, atstovaujantys visiškai priešingus politinius kampus. Realiai tai yra iš seno draugiškai sutariančios ir neretai sutartinai veikiančios politinės jėgos.

Tarkim, kad ir nuo 2000 metų Seime kėdę trinantis socialdemokratas Julius Sabatauskas. Galima ilgai kalbėti apie jo menamus nuopelnus tėvynei ar apie mistinius jo dukrelės Birutės pasiekimus, tačiau tik aklas gali nematyti to, jog pastaroji į Lygių galimybių kontrolierės pareigas 2021 metais buvo paskirta su valdančiosios daugumos palaiminimu. ^[3]

Be vadinamųjų konservatorių bei jų satelitų – menamų liberalų bei laisviečių – pritarimo, jokių pareigų Birutė nebūtų gavusi ir dabar negalėtų imituoti aktyvaus darbo bei kovos už lygybę (bet tik tokią, kokia tinka jai pačiai). ^[4]

Tokius pavyzdžius, kai pozicija ir opozicija tyliai susitaria „po kilimų“ būtų galima vardinti ir vardinti, tačiau nenorintys to suvokti vis tiek matys tai, ką patys laikys „tiesa“.

Tas stebuklingas žodis Stambulo konvencija

Labai tikėtina, kad Sabatauskų Birutė į kontrolierės pareigas buvo pasodinta ne tik tam, kad neštų į mases „teisingą vakarietišką ideologiją“, bet ir tam, jog, tiesiogiai ar netiesiogiai, prisidėtų prie Stambulo konvencijos, iš kurios pats Stambulas seniausiai pasitraukė, stūmimo. Nors pastaroji yra svarbiausias politinio nesusipratimo, pasivadinusio „Laisvės partija“, uždavinys, realizuoti jį padeda tiek vadinamieji konservatoriai, tiek esą opozicijoje esantys socialdemokratai. ^[5]

Kol kas jiems šios, esą moterų apsaugai nuo smurto skirtos, konvencijos prastumti iki ratifikavimo nepavyko, bet visi matome, kiek tam metama pastangų ir kokių manipuliacijų griebiamasi. O įvertinus tai, jog nemažai žmonių vis dar tiki tuo, ką sako seniai nebenacionalinis, o vienos partijos ruporu tapęs „Ėlertė“ bei kokia informaciją skleidžia sisteminė žiniasklaida, galima neabejoti, jog kova už tradicines vertybes, tradicinę šeima ir prigimtines dvi lytis Lietuvoje dar nebaigta.

Tiesa, po rinkimų Raseiniuose svarstyklės šioje kovoje gali pasvirti į stambulininkų ar stambulistų pusę, kadangi jie, išėjus tradicinių pažiūrų „valstiečiui“ gaus dar vieną balsą, nepaisant to, kas bus išrinktas – vadinamasis konservatorius ar socialdemokratas.

Ir kol žmonės galutinai nesuvoks, kad tiek vadinamieji konservatoriai, tiek dabartiniai socialdemokratai yra dvi, to paties medžio, šakos, kol mažosios partijos, užuot susivienijusios, pūsis kaip varlės prieš jaučius, tol į aukštus postus bus sodinami įtakingų politinių veikėjų vaikeliai, o Lietuva bus verčiama priimti jai svetimas ir visiškai nereikalingas Vakarų pseudo vertybes. Labai norisi tikėti, kad iki kitų metų Europos Parlamento ir Seimo rinkimų, nepaisant valdančiųjų žaidimų, šis ydingas ratas bus įveiktas. ^[6]