Radiestezija: švytuoklė, virgulė ir kiti instrumentai – tradicija ir mokslas

Radiestezija – tai praktika, kai virgule, švytuokle ar kitu instrumentu bandoma surasti tai, ko nematyti akimis: požeminį vandenį, rūdas, pamestus daiktus ar vadinamąsias energetines zonas. Ji gyvuoja šimtmečius ir iki šiol turi daug sekėjų. Kartu tai viena geriausiai moksliškai patikrintų ezoterinių praktikų, tad apie ją verta žinoti abi puses: ir tradiciją, ir tai, ką parodė eksperimentai.

Virgulė ieškant rūdų aprašyta jau 1556 metais

JAV geologijos tarnybos (USGS) leidinyje nurodoma, kad Šiaurės Vakarų Afrikoje rasti 6–8 tūkstančių metų uolų piešiniai, manoma, vaizduoja vandens ieškotoją su lazda. Virgulės, pasak USGS, buvo žinomos ir skitams, persams bei medams. Tikslią virgulės kilmę Europoje sunku nustatyti, tačiau pirmasis išsamus jos aprašymas pateiktas Georgijaus Agricolos veikale apie kalnakasybą „De Re Metallica“ (1556 m.). Šios knygos graviūroje matyti kalnakasiai, šakota lazda ieškantys rūdų gyslų.

„Britannica“ teigimu, radiestezija išpopuliarėjo viduramžių Europoje. Karalienės Elžbietos I valdymo metais (1558–1603 m.) virgulė, anot USGS, pasiekė Angliją, kur iš pradžių buvo naudojama naudingosioms iškasenoms ieškoti, o netrukus visoje Europoje ja imta ieškoti ir vandens. Ši praktika visada kėlė ginčų: XVII a. vieni ją aiškino „traukos ir atstūmimo“ principu, kiti smerkė kaip prietarą.

Iš Anglijos ir Vokietijos atvykę pirmieji naujakuriai virgulę parsivežė į Ameriką. USGS duomenimis, JAV gali veikti tūkstančiai radiestezistų, daugelis jų priklauso Amerikos radiestezistų draugijai, nors geologai šią praktiką beveik vieningai smerkia. Virgule ieškota ne tik vandens, bet ir aukso, sidabro, naftos, anglies, paslėptų lobių, pamestų gyvūnų, o kai kurie radiestezistai net tvirtino galintys nustatyti ligas ar negimusio vaiko lytį.

Radiestezistai naudoja virgules, švytuokles ir net žemėlapius

Klasikinis radiestezijos instrumentas – virgulė. „Britannica“ aprašo ją kaip šakotą lazdyno, šermukšnio ar gluosnio šaką arba Y raidės formos metalinį strypą. Radiestezistas laiko virgulę už abiejų šakų ir eina per vietovę, o kai lazdos galas staigiai pakrypsta ar suvirpa, tai aiškinama kaip ženklas, kad po žeme yra ieškomas objektas.

Antras svarbiausias įrankis – švytuoklė: nedidelis svarelis ant nailoninio ar šilkinio siūlo. Radiestezistas laiko siūlą pirštais ir stebi, ar švytuoklė svyruoja pirmyn atgal, į šonus ar sukasi ratu, o judesio kryptis aiškinama kaip atsakymas „taip“ arba „ne“. „Britannica“ pažymi, kad kai kurie radiestezistai teigia galintys rasti paslėptus dalykus vien vedžiodami instrumentą virš vietovės žemėlapio. USGS duomenimis, naudojami ir raktai, vielinės pakabos ar įvairios dėžutės su elektriniais prietaisais.

Švytuoklių formos skiriasi – nuo kūgio iki Karnako cilindro

Švytuoklės gaminamos iš metalo, medžio ar kristalų, o jų forma radiestezijos tradicijoje turi simbolinę reikšmę. Paprasčiausia – kūginė žalvarinė švytuoklė. Populiarios ir rutulio, piramidės, spiralės formos švytuoklės. Atskirą grupę sudaro atidaromos švytuoklės su ertme viduje, į kurią praktikoje dedamas vadinamasis liudytojas – su ieškomu objektu, asmeniu ar vietove susijęs mėginys arba kitas simbolinis pavyzdys.

Viena atpažįstamiausių tokio tipo švytuoklių – Karnako švytuoklė. Jos pavadinimas siejamas su senovės Egipto Karnako šventykla, o cilindrinė, segmentuota forma primena istoriniuose radiestezijos aprašymuose minimas švytuokles. Šios švytuoklės viduje yra tuščia ertmė mėginiui.

Švytuoklę judina nevalingi rankos judesiai

Mokslas švytuoklės ir virgulės judesius aiškina ideomotoriniu efektu. Jį 1852 m. išsamiai aprašė britų psichologas Williamas Carpenteris: mintys ir lūkesčiai gali sukelti nedidelius raumenų judesius, kurių žmogus pats nejaučia ir nesąmoningai nesukelia. „Britannica“ rašo, kad švytuoklės „atsakymus“ lemia smulkūs nesąmoningi rankos, laikančios siūlą, judesiai, o virgulės virpėjimą – nevalingi radiestezisto judesiai, kuriems įtaką daro jo lūkesčiai ir įsitikinimai.

Tas pats efektas paaiškina ir spiritizmo lentos, ir XIX a. seansuose populiaraus „stalų sukimo“ reiškinius. Tai nereiškia, kad radiestezistai apgaudinėja: USGS pažymi, kad radiestezistas paprastai nuoširdžiai tiki turintis įgimtą gebėjimą ar radęs veikiantį, nors ir nepaaiškinamą būdą.

Miuncheno eksperimente 843 bandymai radiestezijos nepatvirtino

Didžiausią radiestezijos patikrinimą XX a. devintajame dešimtmetyje atliko Miuncheno universitetų fizikai, Vokietijos vyriausybei skyrus 400 tūkst. markių. Iš maždaug 500 kandidatų atrinkti 43 sėkmingiausi radiestezistai. Tuščio tvarto antrame aukšte jie turėjo nustatyti, kur pirmame aukšte, 10 metrų linijoje, yra vamzdis su tekančiu vandeniu. Iš viso atlikti 843 bandymai, nei radiestezistas, nei stebėtojas vamzdžio vietos nežinojo.

Tyrėjai paskelbė, kad keli radiestezistai pasiekė stebėtinai gerų rezultatų, tačiau fiziologas Jimas T. Enrightas, iš naujo išanalizavęs duomenis, padarė priešingą išvadą. Žurnale „Skeptical Inquirer“ jis parodė, kad penki iš šešių „geriausių“ radiestezistų būtų mažiau klydę, jei kaskart tiesiog būtų spėję linijos vidurį. Šeštasis vidutiniškai buvo vos 4 milimetrais tikslesnis už tokį spėjimą. Pasak J. T. Enrighto, eksperimentą galima laikyti lemiama radiestezistų nesėkme.

Požeminis vanduo neteka gyslomis

Radiestezijos tradicijoje dažnai kalbama apie vandens gyslas, panašias į kraujagysles. USGS paaiškina, kad požeminis vanduo paprastai užpildo uolienų poras ir plyšius, o ne teka gyslomis ar požeminėmis upėmis. Daugelyje vietovių vandens po žeme yra beveik visur, todėl radiestezistų „sėkmė“ dažnai paaiškinama tiesiog tuo, kad vandenį sunku nerasti. Jei gręžinyje nurodytoje vietoje vandens nerandama, USGS pastebi, kad nesėkmė kartais aiškinama kalvų trukdžiais ar gręžėjo klaidomis. Išnagrinėjusi kontroliuojamų eksperimentų rezultatus, USGS padarė išvadą, kad tolesnių radiestezijos bandymų išlaidos nėra pagrįstos.

Vokietijos radiestezistų tikėjimas, kad jų jaučiami „žemės spinduliai“ gali kenkti sveikatai, buvo viena priežasčių, kodėl Miuncheno tyrimas apskritai buvo finansuotas. Patvirtinti, kad radiestezistai išties juos aptinka, nepavyko.

Instrumentas	Kaip naudojamas tradicijoje	Ką sako mokslas
Šakota virgulė (lazdynas, gluosnis)	Laikoma už dviejų šakų, galas krypsta žemyn virš ieškomo objekto	Judesį sukelia nevalingi raumenų judesiai
Metaliniai strypai, raktai, vielinės pakabos	Naudojami vietoj medinės virgulės ieškant vandens ar daiktų	Kontroliuojamuose bandymuose rezultatai neviršijo atsitiktinumo
Kūginė ar rutulio švytuoklė	Svyravimo kryptis reiškia „taip“ arba „ne“	Atsakymus lemia smulkūs nesąmoningi rankos judesiai
Atidaroma švytuoklė (pvz., Karnako)	Į ertmę dedamas mėginys, susijęs su ieškomu objektu	Mėginio poveikis moksliškai nepatvirtintas
Žemėlapis ir švytuoklė	Švytuoklė vedžiojama virš žemėlapio	Fizikinio mechanizmo nėra pasiūlyta

Šiandien daugelis švytuoklėmis ir virgulėmis naudojasi kaip savistabos, meditacijos ar tradicijos dalimi. Toks naudojimas asmeninis, tačiau sprendimai dėl sveikatos, gydymo ar gręžinio vietos turėtų būti priimami pasitarus su gydytojais, hidrogeologais ir kitais specialistais.