Šildymo sąskaitos nedžiugina? Atskleista, kodėl kai kurie gyventojai moka net 3 kartus daugiau

Šiluma slypi ten, kur daugelis net nepagalvotų jos ieškoti

Ar kada susimąstėte, kad ateityje jūsų butą galėtų šildyti ne tik katilinė, bet ir prekybos centras, duomenų centro serveriai ar net nuotekų valykla? Nors šiandien tai gali skambėti neįprastai, tokios technologijos jau naudojamos Europoje, o pirmieji panašūs projektai vystomi ir Lietuvoje. Specialistų teigimu, šiluma, kuri dabar dažnai tiesiog išleidžiama į aplinką, ateityje gali tapti svarbiu energijos šaltiniu miestams ir padėti sumažinti priklausomybę nuo kuro kainų svyravimų.

Tačiau VILNIUS TECH Pastatų energetikos katedros docentas dr. Artur Rogoža atkreipia dėmesį į vieną svarbią aplinkybę: net ir moderniausios technologijos savaime negarantuos mažų sąskaitų. Kol vieni daugiabučiai po renovacijos šilumos sunaudoja gerokai mažiau, kiti dėl prastos būklės jos gali suvartoti net du ar tris kartus daugiau. Būtent todėl Lietuvos šildymo ateitis priklausys ne tik nuo naujų energijos šaltinių, bet ir nuo to, kaip sparčiai bus atnaujinami seni pastatai.

Sovietmečio palikimas, kuris gali tapti ateities technologija

Centralizuotas šildymas daugeliui lietuvių vis dar asocijuojasi su sovietmečiu statytais daugiabučiais, senais vamzdynais ir žiemą nerimą keliančiomis sąskaitomis. Vis dėlto, pasak VILNIUS TECH eksperto, toks požiūris nebeatspindi šiuolaikinių šilumos tiekimo sistemų galimybių.

Lietuvoje centralizuoto šilumos tiekimo tinklai buvo sparčiai plėtojami sovietmečiu, kai miestuose buvo statomi dideli gyvenamųjų namų rajonai. Tačiau infrastruktūros atsiradimo laikotarpis nereiškia, kad pati technologija yra pasenusi.

„Bene geriausias to įrodymas yra Šiaurės Europos šalys, kurios laikomos pasaulinėmis centralizuoto šildymo lyderėmis. Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje reikšminga miestų gyventojų dalis šildoma būtent centralizuotai“, – sako doc. dr. A. Rogoža.

Šiose valstybėse centralizuotas šildymas vertinamas kaip modernus būdas aprūpinti miestus šiluma, nes viena sistema gali panaudoti įvairius vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius.

Per pastaruosius 10–15 metų Lietuvoje didžiausią pokytį lėmė biokuro plėtra, sumažinusi priklausomybę nuo importuojamų gamtinių dujų. Tačiau dabar, anot mokslininko, prasideda naujas etapas, kuriame vis svarbesni taps šilumos siurbliai, perteklinės energijos panaudojimas ir išmanus šilumos tinklų valdymas.

Kodėl sąskaitos nemažėja taip, kaip norėtų gyventojai?

Nors šilumos gamybos technologijos keičiasi, gyventojams svarbiausias klausimas išlieka tas pats – kiek teks mokėti už šildymą. Pasak A. Rogožos, klaidinga manyti, kad pigesnis kuras automatiškai reiškia mažesnę galutinę sąskaitą.

Šilumos kainą lemia ne vien kuro sąnaudos, bet ir investicijos į infrastruktūrą, tinklų priežiūra, elektros energijos kaina bei kiti veiksniai. Be to, net jei šilumos tiekėjas sumažina gamybos išlaidas, konkretaus buto sąskaita priklauso nuo to, kiek šilumos sunaudoja visas pastatas.

„Net ir sumažėjus šilumos kaštams, prastos energetinės būklės pastatas gali sunaudoti du ar net tris kartus daugiau šilumos nei kokybiškai renovuotas“, – pabrėžia VILNIUS TECH docentas.

Tai reiškia, kad dviejų panašaus dydžio butų gyventojai už šildymą gali mokėti labai skirtingas sumas vien dėl pastatų energetinės būklės. Todėl, mokslininko vertinimu, vienas didžiausių šilumos taupymo rezervų Lietuvoje slypi ne katilinėse, o daugiabučių renovacijoje.

Seni daugiabučiai stabdo ir visos sistemos modernizavimą

Nerenovuotų daugiabučių problema nėra susijusi vien su didesnėmis gyventojų išlaidomis. Seni pastatai taip pat apsunkina naujų šildymo technologijų diegimą, nes jų šildymo sistemoms dažnai reikalingas aukštesnės temperatūros vanduo.

Dėl to šilumos tiekėjai turi palaikyti aukštesnę temperatūrą tinkluose, o tai didina energijos nuostolius ir riboja galimybes efektyviai panaudoti žemesnės temperatūros šilumos šaltinius.

„Galima sakyti, kad ateities CŠT sistema ir pastatų renovacija yra neatsiejami procesai. Kuo efektyvesni bus pastatai, tuo daugiau galimybių atsivers pereiti prie pažangesnių, mažesnės temperatūros ir klimatui neutralių šilumos tiekimo sistemų“, – aiškina A. Rogoža.

Todėl net ir didelės investicijos į modernias katilines ar šilumos siurblius neduos visos galimos naudos, jeigu nemaža dalis pastatų ir toliau švaistys energiją.

Namus galėtų šildyti prekybos centrai ir duomenų serveriai

Vienas įdomiausių ateities šildymo sprendimų – panaudoti šilumą, kuri šiandien dažnai tiesiog išleidžiama į aplinką. Jos susidaro duomenų centruose, prekybos centruose, gamyklose, nuotekų valyklose ir įvairiuose šaldymo įrenginiuose.

Pavyzdžiui, duomenų centrų serveriai, veikdami, išskiria daug šilumos, kurią reikia pašalinti, kad įranga neperkaistų. Užuot šią energiją išleidus į aplinką, ją galima surinkti ir panaudoti pastatams šildyti.

„Viena svarbiausių šiuolaikinio CŠT tendencijų yra ne naujų kuro rūšių paieška, o gebėjimas panaudoti šilumą, kuri tiesiog išmetama į aplinką“, – sako mokslininkas.

Tam pasitelkiami didelės galios šilumos siurbliai, kurie surinktos žemos temperatūros šilumos temperatūrą pakelia iki tokios, kokios reikia miesto šilumos tinklams. Panašiu principu galima panaudoti ir vandens telkiniuose esančią energiją.

Tokie sprendimai jau taikomi kitose Europos šalyse, o Lietuvoje taip pat vystomi konkretūs projektai. Vienas jų – Telecentro ir bendrovės „Miesto gijos“ projektas Vilniuje, kuriuo numatyta duomenų centro serverių išskiriamą šilumą perduoti į miesto centralizuoto šildymo tinklą.

Ateityje katilinės gali nebebūti pagrindinis šilumos šaltinis

Pasak A. Rogožos, ilgainiui didelės galios šilumos siurbliai galėtų tapti vienu svarbiausių šilumos gamybos šaltinių, panašiai kaip šiandien biokuras. Tai leistų mažinti deginamo kuro poreikį ir efektyviau panaudoti miestuose jau susidarančią energiją.

Vis dėlto tradiciniai šilumos gamybos įrenginiai visiškai neišnyktų. Šalčiausiomis žiemos dienomis biokuro katilai, kogeneracinės elektrinės ir rezerviniai pajėgumai išliktų svarbūs užtikrinant patikimą šilumos tiekimą.

„Ateityje gali susidaryti situacija, kai nemaža dalis miestui reikalingos šilumos bus gaminama ne katilinėse, o surenkama iš kasdienių ekonominių veiklų“, – teigia ekspertas.

Tokia sistema leistų miestams panaudoti energiją, kuri iki šiol dažnai laikyta nereikalingu šalutiniu produktu, tačiau tam būtina suderinti šilumos gamybos, tiekimo ir vartojimo procesus.

Kodėl šios technologijos dar neįdiegtos visur?

Nors dalis ateities šildymo sprendimų jau techniškai įmanomi, jų plėtrą stabdo ne vien technologiniai iššūkiai. Pasak VILNIUS TECH docento, viena didžiausių kliūčių yra didelės pradinės investicijos, kurių ekonominė nauda turi būti pagrįsta ir priimtina vartotojams.

Svarbi ir pastatų būklė, nes renovuojant daugiabučius mažėja bendras šilumos poreikis. Tai reiškia, kad ateities tinklai turės veikti efektyviai net ir tada, kai šilumos suvartojimas bus mažesnis nei šiandien.

Dar vienas iššūkis – skirtingų įmonių ir institucijų bendradarbiavimas. Norint panaudoti prekybos centro ar gamyklos perteklinę šilumą, nepakanka vien sumontuoti tinkamą įrangą, nes būtina suderinti infrastruktūrą, ilgalaikes sutartis, ekonomines sąlygas ir teisinį reguliavimą.

„Technologiškai tai iš dalies jau įmanoma, tačiau organizaciniai ir ekonominiai klausimai neretai tampa didesniu iššūkiu nei pats įrengimas“, – pažymi mokslininkas.

Todėl, jo vertinimu, svarbiausia bus ne pavienių modernių įrenginių diegimas, o gebėjimas sujungti skirtingus energijos šaltinius į vieną efektyviai veikiančią sistemą.

Kaip Lietuvos miestai bus šildomi 2050 metais?

A. Rogoža įsitikinęs, kad ir 2050 metais centralizuotas šildymas išliks svarbia Lietuvos miestų energetikos infrastruktūros dalimi, tačiau jo veikimo principai gerokai skirsis nuo šiandieninių.

Ateities tinkluose turėtų būti naudojama daugiau skirtingų šilumos šaltinių, o jų darbą koordinuotų išmaniosios valdymo sistemos. Šilumos saugyklos padėtų sukaupti energiją tada, kai jos pagaminama daugiau, ir panaudoti tuomet, kai išauga poreikis.

„CŠT sistema taps lankstesnė ir išmanesnė – ji labiau primins energetinę platformą, gebančią sujungti ir efektyviai valdyti įvairius energijos šaltinius bei gaminančius šilumos vartotojus“, – prognozuoja docentas.

Mokslininko teigimu, toks modelis leistų geriau išnaudoti vietinius energijos išteklius, sumažinti priklausomybę nuo kuro kainų svyravimų ir sudaryti prielaidas stabilesnėms šildymo kainoms.

Vis dėlto gyventojams svarbiausia žinia išlieka susijusi su jų pačių namais: net ir pažangiausia šildymo sistema nepadės maksimaliai sutaupyti, jei pastatas sunaudos kelis kartus daugiau šilumos, nei iš tiesų reikia. Todėl ateities šildymo revoliucija priklausys ne tik nuo to, iš kur bus gaunama šiluma, bet ir nuo to, kaip efektyviai ji bus panaudojama.