<h2>Kontraversiškais laikomi Rose Namajunas komentarai (ne)dera su Lietuvos požiūriu</h2>
<p style="text-align: justify;">2021-ųjų balandžio 25-osios naktis tapo išskirtine tiek lietuvių kilmės mišrių kovų menų kovotojai Rose Namajunas, tiek ir visai Lietuvai. Džeksonvilyje, Floridoje stebint 15 tūkst. sirgalių, įvyko „UFC 261“ turnyras, kuriame lietuvių kilmės amerikietė (10-4) dar pirmame raunde įspūdingu kojos smūgiu nokautavo kinę Weili Zhang (21-2) ir ne tik iškovojo pergalę, tačiau ir tapo pirmąja moterimi UFC istorijoje, kuriai pavyko susigrąžinti UFC čempionės titulą[1].</p>
<p style="text-align: justify;">R. Namajunas dar prieš kovą nepaliaujamai kartojo frazę „aš esu geriausia“, o po istorinės pergalės, taip ją apibūdino jau ir pasaulio bei Lietuvos žiniasklaida. Vis tik, įspūdinga pergalė ir daug žadanti sportininkės karjera aptarinėjama beveik tiek pat, kiek ir kontraversijos bei neapdairūs pasisakymai, kurie, regis, sporto temoje, turėtų būti nustumiami į antrąją vietą. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Nors R. Namajunas pergalė prieš kinę W. Zhang buvo pasiekta nepraėjus nė ketveriems metams po to, kai Niujorke, lietuvių kilmės sportininkė šokiruojančiai nukautavo ir lenkę Joanną Jedrzejczyk bei tapo UFC čempione, aptarinėjami šiuo metu ne tik R. Namajunas sportiniai pasiekimai. Taikinyje atsidūrė jos asmeninis gyvenimas, 13 metų vyresnis gyvenimo draugas bei gana nevienareikšmiški jos pasisakymai[2]. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Jau po kovos dalindama interviu, sportininkė patikino, jog ateityje atsargiau rinksis žodžius, o tai galimai paskatino paskutinysis skandalas, susijęs su nokautuota W. Zhang. Pasaulį apskriejo R. Namajunas interviu ištraukos su LRT. Jose sportininkė dalijosi prisiminimais apie matytą filmą „Kita svajonių komanda“, kuris pasakoja istoriją apie 1992 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, kuri po Sovietų Sąjungos žlugimo pateko į Barselonos olimpiadą kaip nepriklausoma šalis bei laimėjo bronzos medalius, simboliškai įveikdama buvusių okupantų rinktinės likučius. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Kalbėdama su LRT, R. Namajunas paminėjo, jog būtent šis filmas jai priminė, jog „geriau būti mirus nei raudonam“, kas iškart buvo priimta kaip įžeidimas W. Zhang, kuri atstovauja komunistinę, „raudoną“ Kiniją. R. Namajunas komentarą lydėjo ir sportininkės žodžiai, jog laisvė yra „didžiulis motyvuojantis veiksnys“, kodėl ji yra kovotoja[3].</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Galima tik numanyti, kokį skandalą sukėlė šie kovotojos žodžiai. Užsienio ir Lietuvos žiniasklaida ėmė sparčiai eskaluoti skambiomis frazėmis ir interviu nuotrupomis. Vis tik, konkurentės W. Zhang komanda komentarą palaikė pokštu, o pati R. Namajunas buvo pakviesta susipažinti su Kinijos kultūra iš arčiau[4]. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Vėliau, R. Namajunas bandė taisyti padėtį, teigdama, jog jos komentaras nebuvo nuteiktas konkrečiai prieš oponentę. Kaip skelbia „bloodyelbow.com", lietuvių kilmės kovotoja aiškinosi:</p>
<blockquote>
<p class="p1">„Nebuvo nieko asmeniško prieš ją, jos trenerį ar panašiai. Tai neturi nieko bendro su ja iš tikrųjų. Visa tai yra mano vidinės kovos". </p>
</blockquote>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Duodama interviu jau JAV žiniasklaidai, sportininkė pasakojo, jog jos protėvis buvo knygnešys, o prosenelis – Sibiro tremtinys, todėl įgimta kova priespaudai yra tai, kas daro ją tokia stipria kovotoja. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Nevienareikšmiškai R. Namajunas pasisakymai vertinti ir Lietuvoje. Nors iš esmės, net sporto tematikoje, mes lietuviai lyg ir esame linkę nemėgti visų, kurie atstovauja komunizmą, o ypač buvusią Sovietų Sąjungą, o dabar ir Rusiją, šiuo atveju, situacija kiek kita.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Atsivertus bet kurį straipsnį apie R. Namajunas, gali rasti tuntą komentarų, teigiančių, jog kovotoja – „jokia lietuvė, juk net nekalba mūsų kalba". Vis tik, dalis tautiečių, yra linkę patogiai šį faktą praleisti pro akis, vos šie sportininkai iškovoja garsias, šalį matomą padarančias pergales.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/charles-deluvio-cbxj6ljsdzm-unsplash.jpg" alt="Medaliai" /></p>
<h2>Tautiškumas ir atsidavimas savo tėvynei greitai tampa toksišku</h2>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Dažnai perdėtas ir maniškas pilietiškumas sporto fone, neatspindi realios situacijos. Praėjusiame amžiuje daugelis žmonių išvyko geresnio ir saugesnio gyvenimo ieškoti už jūrų marių, o ten užaugę jų vaikai, kuriems buvo skiepytos tiek lietuviškos, tiek ir kitos šalies vertybės bei principai, šiandien rodo puikius pasiekimus.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Iš esmės, tai neturėtų nei iškelti, nei sumenkinti šių žmonių sunkaus darbo ar pergalių. Vis tik, dažnas lietuvis į aukštumas kelia mūsų krašte gimusį ir augusį sportininką, kuris galbūt pats yra neišvengęs kontraversijų, bet juk kalba lietuviškai, gyvena Lietuvoje, galbūt kiekvieną vasarą pašvenčia sporto stovykloms ir čempionatams, kuriuose atstovauja šalį.</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Kuriamas nelygybės principas, o ypač smerkiami tie, kurie dėl kažkokių priežasčių savo „lietuvybės" atsisako. Neatstovauti šaliai Olimpiadoje, o gal atstovauti, tačiau jau ne Lietuvą? Tai neatleistina nuodėmė ir nesvarbu, kiek toks atletas pergalių šaliai jau dovanojo – teisuolio, lietuvybe gyvo ir ant sofos sėdinčio vertintojo sąraše, tokie sportininkai visam laikui užbraukiami juodu brūkšniu.</p>
<p style="text-align: justify;">Dažnai skambiai pasakojama, jog bene kiekvieno sportininko svajonė – atstovauti savo šalį tarptautinėje arenoje – galbūt kokiame čempionate, o gal net Olimpinėse žaidynėse. Tai gali būti gražios svajonės įgyvendinimas, tačiau užsienio lietuvių atveju, visuomet kyla dviprasmiškų vertinimų lavina.</p>
<p style="text-align: justify;">R. Namajunas atveju, regis, piktintis dėl sportininkės lietuvybės stokos nedera. Juk ji nėra natūralizuota lietuvė, o iš ties, turi aiškias sąsajas su šalimi. Juk moteris gimė lietuvių šeimoje, tačiau tai įvyko ne Kaune, Vilniuje ar kokiame Lietuvos kaime, bet Milvokyje, Viskonsine[5].</p>
<p style="text-align: justify;">Šeimos dažnai vadinama „Rože“ – šį vardą ji užsitarnavo savo prosenelės Rožės Gotšalkaitės Namajūnienės atminimui. R. Namajūnas ne kartą pasakojo žiniasklaidai, jog ji mokosi lietuvių kalbos, o ir lankiusis Lietuvoje ji yra. Dar 2019-ais kovotoja Lietuvoje susitiko su šalies bušido federacija, kvietė į tuomet vykusį turnyrą, apsilankė Kauno „Žalgirio" arenoje[6]. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jonathan-chng-6uv9h_a9vjk-unsplash.jpg" alt="Plaukimas" /></p>
<h2>Medalių ir pergalių ištroškusiems tautiečiams sportas tampa svarbesnis už žmogiškumą</h2>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Atrodo, jog pagarba savo ištakoms ar protėvių tėvynei yra pakankamas atsidavimo valstybei įrodymas. Vis tik, tai tema dažnai kelianti daugiau audrų, nei iš ties atsakanti į galimus klausimus. Juk sąlyginai neseniai plaukimo sensacija tapo Rūta Meilutytė. Laimėjus olimpinį auksą, Lietuva pašėlo, atrodo, plaukimo sportą atradome per naktį. Jaunos merginos sėkme džiaugėsi visi – pradėti vystyti grandioziniai projektai, kurių rezultate Lietuvoje išdygs nauji, modernūs baseinai, kurie tikrai ugdys naujas plaukimo žvaigždes. Iš krepšinio tautos staiga tapome jau ir plaukimo talentų kalve. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Patogiai nutylima, kad ta pati R. Meilutytė didžiąją dalį plaukimo patirties įgijo treniruodamasi užsienyje. Juk plaukikės šeimai įsikūrus Anglijoje, R. Meilutytė Olimpinėms žaidynėms ruošėsi Plimute, treniravosi „Plymouth Leander“ plaukimo klube, vadovaujama trenerio Jono Ruddo[7]. Jau po auksinės sėkmės pasigirdus kalboms apie tai, jog sportininkė galėtų atstovauti tą pačią Didžiąją Britaniją, o gal net JAV, Lietuvos sporto aistruoliai į jas numodavo ranka. Tačiau, juk realus Lietuvos, kaip valstybės indėlis į plaukikės karjerą ir medalius, gali būti kvestionuojamas. </p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Kur kas daugiau aistrų pakurstė dar senesnė istorija, įvykusi su vienu žymiausiu Lietuvos krepšininku Žydrūnu Ilgausku. Savo įstabią karjerą krepšininkas pradėjo Kauno „Atleto“ komandoje dar 1994-ais. Tuomet laikinosios sostinės komandai vadovavo Vladas Garastas. Būtent tada tarp krepšinio specialisto ir vidurio puolėjo perbėgo juoda katė, o konfliktas, galimai ir uždarė duris galimybei krepšininkui atstovauti šalį rinktinėje[8].</p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Nors Ž. Ilgauskas vyrų rinktinėje vis tik debiutavo 1995-ais metais, jis sužaidė vos tris mačus, per kuriuos pelnydavo 7,7 taško ir atkovodavo po 7 atšokusius kamuolius. Tai buvo paskutinis kartas, kuomet puolėjas vilkėjo nacionalinės komandos marškinėlius. „Krepšinis.net" rašo, jog dar klubinio sezono metu, žaidėjas buvo traumuotas ir žaidė žemiau savo galimybių ribos. Tuo metu, V. Garastas nevengė kritikos savo auklėtiniui:</p>
<blockquote>
<p class="p1">„Ilgauskui jau gerokai anksčiau užsienio agentai ir velnias koją pakišo. Šiandien jam padėkojau, kad ryžosi žaisti, bet dabar jis nėra pajėgus kovoti su galingais varžovais."</p>
</blockquote>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Kaip rašo „krepšinis.net", V. Garastas įtarė, kad krepšininkas simuliuoja, jam liepė žaisti, nes gydytojų konsiliumas tvirtino, kad jis yra sveikas. Tuo metu neturėję tinkamos diagnostinės medicinos įrangos, medikai nematė lūžusio pėdos kaulo. 1996-ais NBA naujokų biržoje Ž. Ilgauską dvidešimtu šaukimu pasirinko Klyvlendo „Cavaliers“ klubas ir aukštaūgis išvyko į JAV.</p>
<p style="text-align: justify;">Tais metais Lietuvos rinktinė ruošėsi Atlantos olimpinėms žaidynėms, bet Ilgauskas jose nedalyvavo, o Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir pats krepšininkas pateikė skirtingas to priežastis. „Krepšinis.net" skelbia, jog V. Garastas aiškino, kad krepšininką kvietė, bet šis atsisakė. Pats Ž. Ilgauskas gynėsi ir teigė, kad jo fizinė forma prasta. Krepšininkas taip ir nežaidė už Lietuvą, o 2014-ais jam buvo suteikta JAV pilietybė. <sup id="cite_ref-7" class="reference"></sup></p>
<p class="p1" style="text-align: justify;">Kad ir kokios būtų tikrosios konflikto priežastys, Ž. Ilgauskas yra vienas žinomiausių lietuvių krepšininkų, jam priklauso ir „Cavaliers“ ekipos rekordai – daugiausiai sužaista rungtynių (777) ir 1269 blokai[9]. Jei vieni aistruoliai liejo tulžį dėl sportininko pasirinkimo neatstovauti šalies tarptautinėje arenoje, kiti tokį pasirinkimą palaikė, ypač atsižvelgiant į gana aštrią to meto krepšinio federacijos retoriką. <sup id="cite_ref-6" class="reference"></sup>Juk krepšininko pasiekimai niekur nedingo nesužaidus mačo rinktinėje, be kita ko, net ir asmeninės priežastys bei sveikatos resursai turėtų būti aukščiau tautinių ambicijų. </p>
<p style="text-align: justify;">Beveik maniškas lietuvių tautiškumas sporto tematikoje atrodo keistas, tačiau kartu, ir suprantamas. Esame nedidelė tauta, tačiau sėkminga kai kuriose sporto srityse. Pasiekus skambias pergales, norime jomis džiaugtis, o sportininkai, užkelti ant pjedestalo tampa didvyriais, kurių beveik viso gyvenimo tikslas turi tapti šalies garsinimas pasaulyje. </p>
<p style="text-align: justify;">Realybė kitokia. Užsienyje gimę ir augę sportininkai gali džiuginti Lietuvą pergalėmis, net jei jų kalbos žinios ir netobulos. Atletai treniruotis ir tobulėti gali išvykti į įvairius pasaulio kampelius, tačiau atėjus lemiamoms kovoms, nešti mūsų šalies vėliavą. Atstovavimas savo šaliai neturi iškilti virš asmeninių reikalų bei sveikatos – juk tai ne prievolė, mes esame laisva šalis.</p>
<p style="text-align: justify;">Atletai ir komandos aistruoliams dovanoja galimybę džiaugtis laimėjimais ir medaliais, tačiau kartais verta paklausti, ką šiems žmonėms duoda valstybė? Laimėjus lemtingą kovą ir pasidabinus Lietuvos vėliava pergalė tampa skambesnė, bet ar mielesnė širdžiai? Tai tik retorinis klausimas, į kurį kiekvienas sportininkas, o tikriausiai ir sporto mylėtojas gali atsakyti asmeniškai. </p>
