R. Meilutytė atsiimti Metų sportinintės apdovanojimo į sceną nelipo
Rūtos Meilutytės elgesys Lietuvos sporto apdovanojimų ceremonijoje tapo ne sportiniu, o moraliniu ir kultūriniu įvykiu. Šeštą kartą Metų sportininke išrinkta olimpinė čempionė ne tik nepakilo atsiimti apdovanojimo, bet ir liko sėdėti, kai prie jos priėjo kunigas Ričardas Doveika. Paskelbus jos vardą, plaukikė liko sėdėti salėje, kai minia laukė jos žengimo į sceną. Apdovanojimo pranešėjui teko statulėlę nešti jai į rankas pačiam.[1]
Šis gestas daugeliui tapo ne protesto forma, o elementarios pagarbos ribos peržengimu. Protestuodama ir reikšdama savo politinę poziciją, ji parodė nepagardą konkrečiam žmogui. Kunigas nebuvo nei reformų autoriumi, nei politiniu sprendimų priėmėju. Jis buvo ceremonijos dalis, kviečiama atlikti simbolinį vaidmenį – pagerbti sportininkę.
Atsisakymas pakilti net šiuo momentu daliai visuomenės atrodė kaip demonstratyvus atsiribojimas ne nuo sistemos, o nuo paties gesto ir žmogaus. Daug kalbų susilaukė ir jos apranga, kuri kaip ir poelgis ceremonijos metu ryškiai kontrastavo su pačios ceremonijos pobūdžiu.
Į prestižinę, valstybinio lygmens sporto apdovanojimų ceremoniją, kurioje tradiciškai laikomasi iškilmingo protokolo, sportininkė atvyko vilkėdama juodą palaidinę, kuri labiau priminė tiesiog liemenėlę, atidengiančią pilvą, derintą su juoda apatine dalimi, marga skara ir masyviais ilgaauliais. Toks įvaizdis neišvengiamai tapo dar vienu protesto elementu, tačiau kartu daugeliui atrodė ne kaip drąsus stiliaus pareiškimas, o kaip sąmoningas iššūkis renginio kontekstui.[2]
Daliai visuomenės tai sustiprino įspūdį, jog protestas buvo nukreiptas ne tik prieš institucijas, bet ir prieš pačią šventę, kurioje pagerbiami ne vienas, o visa sporto bendruomenė. Lietuvos sporto apdovanojimai – tai ne tik asmeninių pergalių įvertinimas, bet ir bendruomeninis renginys, kuriame pagarba yra abipusė: valstybė pagerbia sportininką, sportininkas priima tą pagerbimą kaip santykį, o ne kaip asmeninį sandorį.
Sąmoningas protestas prieš valstybės kryptį: „nestoviu už tai, kas dabar yra daroma“
Pati Rūta Meilutytė ne kartą paaiškino, kad jos sprendimas nebuvo atsitiktinis ar emocinis. Ji aiškiai įvardijo, jog tai – sąmoningas protestas prieš, jos manymu, klaidingą valstybės kryptį sporto politikoje ir platesnius demokratinius procesus.
„Tiesiog, noriu padėkoti žmonėms, kurie skiria savo balsus, todėl labai noriu jiems padėkoti. Bet tai, kas vyksta Tautinio Olimpinio Komiteto reformoje, mūsų valstybėje ir vyriausybėje, viskas eina viena kryptimi, eina link demokratinės valstybės griovimo ir aš tiesiog su tuo nestovėsiu. Aš priimu apdovanojimą ir palaikau visus sportininkus, bet nestoviu už tai, kas dabar yra daroma. Manau, nereikia labai daug sakyti, taip vyksta ne pirmus metus“, – paaiškino savo poziciją per apdovanojimus R.Meilutytė.
Prakalbus apie skandalą kai kita plaukikė Smiltė Plytnikaitė prakalbo apie buvusį savo ir R.Meilutytės trenerį, Rūta akcentavo, kad jos veiksmai ceremonijoje nėra susiję su jokiais asmeniniais skandalais ar sporto bendruomenės konfliktais:[3]
„Mano pozicija šiandien nėra su tuo susijusi. Tai skirtingi dalykai“, – kalbėjo 2012 metų olimpinė čempionė.
Ji taip pat pabrėžė, kad nemato savęs politikoje ir nelaiko savo poelgio politinės karjeros pradžia:
„Aš stoviu už savo vertybes. Ir kaip kas interpretuos, tai čia jau kiekvieno žmogaus reikalas. Esu žmogus, esu moteris ir kai matau, kad kažkas neatitinka mano vertybes, aš tai išreiškiu artimoje aplinkoje. Ar tai bus artimas žmogus, ar kolegos, ar valstybė. Aš kalbu apie savo jausmus. Ar aš pabaigusi karjerą patrauksiu į politiką? Dar nebaigiau karjeros, bet nemanau, kad eisiu į politiką.“
Kur baigiasi protestas ir prasideda nepagarba?
Vis dėlto net ir pripažįstant R. Meilutytės teisę protestuoti, lieka klausimas apie formą. Protestas, nukreiptas prieš sistemą, šiame kontekste neišvengiamai buvo nukreiptas ir prieš pačią ceremoniją, jos dalyvius bei simbolinius veikėjus. Būtent tai ir sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą.
Daugeliui atrodė, kad atsisakymas pakilti, kai prieina gerbiamas kunigas, peržengė ribą, kur protestas tampa nebe žinute, o demonstratyviu elementarios etiketo normos nepaisymu. Tai ypač jautru, nes pagarba vyresniam, dvasininkui ar ceremonijos vedėjui vis dar suvokiama kaip bendro kultūrinio susitarimo dalis, nepriklausomai nuo asmeninių pažiūrų.
Paradoksalu, tačiau būtent šis elgesio aspektas užgožė pačią Meilutytės išsakytą kritiką. Dalis visuomenės nebediskutavo apie Sporto įstatymo pakeitimus ar LTOK reformą – diskusija persikėlė į klausimą apie pagarbą, manieras ir demonstratyvų atsiribojimą.
Rūta Meilutytė liko ištikima sau ir savo vertybėms, tačiau kartu pasirinko formą, kuri daliai visuomenės tapo ne drąsos, o nepagarbos simboliu. Ir būtent tai šį vakarą pavertė ne sporto švente, o skausmingu kultūriniu konfliktu, kurio aštrumas dar ilgai nenuslūgs.
