Netektis nebuvo laikoma svarbiu įvykiu
Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą patiria įvairių išgyvenimų. Netektis – tai ne tik artimo žmogaus mirtis. Netektimi psichologai įvardina ir skyrybas, nesveiko vaiko gimimą, darbo netektį, šeimos nario savižudybę ar mirtį dėl kitų priežasčių, dalinę savo asmenybės netektį, materialinių vertybių netektį, netektį, patirtą vystymosi procese ir pan.
Vienos netektys gyvenime būna labiau juntamos, kitos – mažiau, tačiau žmogus visada patiria dvasinį skausmą, sielvartą. Įvykus gaisrui, autoįvykiui, artimo žmogaus savižudybei ar kitokiai nelaimei, patiriame gilų sukrėtimą, dažnai kaltiname save, kad nesugebėjome užbėgti nelaimei už akių. Tai kaip gi ištverti draskomos sielos skausmą, kaip sau padėti, kur ieškoti pagalbos, kad įveiktume nepakeliamus išgyvenimus?
Ilgą laiką Vakarų specialistai artimo žmogaus netekties nelaikydavo svarbiu socialinio darbo objektu. Tik šeštąjį dešimtmetį buvo skirta daugiau mokslininkų, specialistų dėmesio bandant padėti netektį patyrusiems asmenims. Neretai pasitaiko atvejų, kai tam pačiam žmogui tenka išgyventi vieną netektį po kitos, t. y. pakartotinę netektį, kuomet kiekviena netektis sukelia prisiminimus apie ankstesnes netektis. Nepaisant to, kelintą kartą išgyvenama netektis, kiekvieną kartą gedėjimo etapai išgyvenami iš naujo. Tuomet normalus gedėjimas gali peraugti į lėtinę krizinę būseną, kuri vadinama patologiniu gedėjimu.
Užuojauta – tai įvairi pagalba
Norėdami palaikyti, paguosti netektį išgyvenančius sakome užuojautos žodžius. Užuojauta nėra ritualas, tai mūsų požiūris, reakcija į kitų patirtą kančią. Užuojautą galime pareikšti žodžiu, raštu ar kitokiais veiksmais. Bet kaip elgtis teisingai, kokius žodžius sakyti, kad neįžeistume artimųjų ir dar labiau nepadidintume jų sielvarto kančios.
Užuojauta – tai žodis, kuris kalba pats už save. Netekties liūdesys – sunki, skausminga žmogaus būsena. Užuojauta paprastai išreiškiami jausmai. Tai reiškia, kad užjausdami žmogų, mes mėginame prisiimti dalį jo patiriamo skausmo ir dalinamės jo išgyvenimais. Platesne prasme, užuojauta nėra tik žodžiai. Tai įvairi pagalba susijusi su laidotuvėmis ir buitimi, tame tarpe ir materialinė pagalba, bei buvimas kartu su gedinčiuoju[1].
Svarbu dalintis išgyvenimais
Psichologė ir psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė aiškina, kad netektis mus paveikia, nes nebetenkame pagrindo, kuris kūrė gyvenimui tam tikrą aiškumą – nesvarbu, ar tai ilgalaikiai santykiai, finansinė padėtis, ar sveikata. Kai staiga to esminio dalyko nebelieka, pereiname iš sau suprantamos būklės į neaiškumą ir neįsivaizduojame, kaip toliau atrodys mūsų gyvenimas. Dėl to su netektimi susitaikyti ir yra taip sudėtinga. Populiariojoje kultūroje jau įprasta išskirti tam tikras netekties stadijas.
Pirmoji jų – šokas, kurį išgyvenant dar nesuvokiama, kaip kažkas tokio galėjo nutikti. Iškart po jos seka neigimas – situacija suprantama, bet nepriimama. Pavyzdžiui, susirgus tikimasi, kad gydytojų atlikti testai klysta. „Trečioji stadija paprastai siejama su depresija ir pykčiu, tačiau iš tiesų jos emocinis diapazonas labai platus – žmogus gali jausti liūdesį, gėdą, pyktį, kaltę, bejėgiškumą, net tokias keistas kombinacijas kaip meilė kartu su pykčiu. Tai pats sunkiausias ir ilgiausias etapas, kurio metu turime leisti sau išsiverkti ir išsikalbėti, nes kaip sunku bebūtų, to neperėjus netekties jausmas išlieka ir toliau“, – pastebi D. Balčiūnienė.
Beveik neįmanoma pasakyti, kiek trunka įveikti trečiąją netekties stadiją. Anot psichoterapeutės, tai priklauso nuo įvykio, žmogaus savybių ir nuo jį supančiųjų paramos bei kitų faktorių. Šiuo laikotarpiu patartina dalintis išgyvenimais su draugais, nebandyti tikrų jausmų nuslėpti, aplankyti psichologinės sveikatos specialistą ar nuvykti į jų organizuojamus susitikimus su tą patį išgyvenančiais žmonėmis. Vienas pamatinių žmogaus poreikių yra būti suprastiems. Todėl bene geriausia pagalba yra pokalbis su tais, kurie jau išgyveno arba dabar išgyvena kažką panašaus, nes jiems nereikia ilgai pasakoti – jie supranta mus iš keleto žodžių.
D. Balčiūnienės teigimu, netektį įveikti vienam yra be galo sudėtinga ir net jei žmogus visai nemėgsta dalintis jausmais su aplinkiniais, vertėtų pabandyti tai bent keletą kartų padaryti. Derinant tokį emocinės pagalbos ratą su veiklomis – sportu, kelionėmis, knygomis, kompiuteriniais žaidimais ir t. t., ilgainiui pasiekiamas susitaikymas, imama mažiau galvoti apie praeities situaciją. Tai, anot specialistės, gali trukti ne vieną mėnesį.
Tačiau mūsų kultūroje vyrauja noras šį etapą pereiti kuo greičiau. Tačiau toks sprendimas atsisuka prieš patį žmogų – jausmai visgi sugrįžta užgniaužtu pavidalu, dažnai net fiziškai mus paveikdami – ima skaudėti skrandį, kauptis rūgštis, mausti galvą. Gydytojai sprendimo neranda ir vaistai nepadeda, nes iš tiesų priežastis yra užslopinti išgyvenimai.
Galiausiai, sunkiai netektį išgyvenančiam žmogui visuomet patartina kreiptis į gydytojus ir psichologus. Ypač jei vargina bloga savijauta, bejėgiškumas, apetito ir seksualinio potraukio stygius, nemiga, sunkumai susikaupti, mintys apie gyvenimo nutraukimą neapleidžia kelis mėnesius[2]
Psichologas į namus – Vilniuje tokia paslauga jau prieinama
Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau savivaldybių įgyvendina savižudybių prevencijos iniciatyvas, vykdomi įvairūs mokymai, kaip atpažinti rizikos ženklus ir tinkamai į juos reaguoti. Gerėja ir paslaugų prieinamumas: per pastaruosius kelerius metus daugiau nei dukart išaugo apsilankymų pas psichologus psichikos sveikatos centruose skaičiai. Savivaldybės gana aktyviai ieško naujų pagalbos priemonių: pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė greitosios medicinos pagalbos stotyje įsteigė psichologo etatą, kuris, esant reikalui, važiuoja pas žmogų, kuris išgyvena tam tikrą emocinę krizę.
Ir iki šiol Vilnius yra vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kurioje kartu su greitąja medicinos pagalba teikiama ir psichologo pagalba į paciento namus ar įvykio vietą. Specialistai teigia, kad svarbiausia yra tai, jog pradėjome apie psichologines problemas kalbėti viešai ir neieškome, kas dėl to kaltas.
Visuomenę teigiamai veikia ir žinomų žmonių pasisakymai, kurie patyrė psichinės sveikatos sunkumus. Svarus indėlis yra ir Sveikatos apsaugos ministerijos finansavimas, skiriamas įvairių prevencinių programų, pagalbos priemonių rėmimams[3].
Taigi Vilniečiai jau antrus metus gali džiaugtis, į nelaimės vietą, drauge su greitosios medicinos pagalbos brigada, esant poreikiui, atskubančiais psichologais. Psichologas teikia pagalbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir sukrėstiems jo artimiesiems.
Vilniaus miesto savivaldybė iš biudžeto psichologo nelaimės vietoje paslaugai užtikrinti 2021 m. skyrė 70,0 tūkst., o 2022 m. – 100,0 tūkst. eurų.
Padeda krizinėse situacijose
„Šis sprendimas – tikras ramstis visiems, kurie nukentėjo, prarado artimą, ketino nusižudyti arba atsidūrė krizinėje situacijoje. Sunkiausiais gyvenimo etapais nėra blogai pasijusti silpnam. Tokiose krizinėse situacijose kaip autoįvykiai, nelaimingi atsitikimai, artimo žmogaus netektis natūralu išsigąsti ar pasimesti. Gerai, kad Vilniuje teikiama tokia skubi psichologinė paslauga praktiškai įvykio vietoje. Geriausi sostinės specialistai padeda ir palaiko tuomet, kai to reikia labiausiai“, – šios paslaugos reikalingumu neabejoja Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė.
Jau antrus metus skubios psichologinės pagalbos po traumuojančio įvykio paslaugų prieinamumas yra užtikrinamas visą parą. Psichologai budi Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikoje. Esant reikalui, į iškvietimo vietą jie atvyksta poliklinikos transportu.
„Šioje veikloje itin svarbus Greitosios medicinos pagalbos stoties vaidmuo, kuri pirmoji įvykio vietoje įvertina, ar asmeniui arba grupei asmenų reikalinga psichologinė pagalba ir, esant poreikiui, kviečia psichologą į įvykio vietą. Kitu atveju įteikia informacinę kortelę su psichologinės pagalbos kontaktais, idant asmuo pats susisiektų su Centro poliklinikos psichologu telefonu arba nuvyktų į gydymo įstaigą jam patogiu laiku“, – apie išsiplėtusias galimybes pasakojo vicemerė.
Sprendimas pasiteisino – teigiama, kad tai padėjo jau ne vienam žmogui
Pasirašius bendradarbiavimo sutartį su Centro poliklinika GMP realiai turi tris būdus padėti psichologinę traumą patyrusiems nelaimingo atsitikimo dalyviams bei jų artimiesiems.
„Jeigu įvykio metu penki arba daugiau asmenų patyrė sunkius sužalojimus arba yra žuvusysis ir daugiau nei du asmenys patyrė sužalojimus, psichologai yra kviečiami atvykti į įvykio vietą ir suteikti skubią psichologinę pagalbą. Jei asmuo, kuriam reikalinga skubi psichologinė pagalba, sutinka (pasirašo raštišką sutikimą), jo duomenys perduodami Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikai. Iš ten su juo susisiekia bei dėl vizito ir konsultacijų susitaria psichologas.
Kai asmuo nesutinka, kad jo asmens duomenys būtų perduoti poliklinikai, bet greitosios medicinos pagalbos medikas įžvelgia psichologinės pagalbos poreikį, įvykio dalyviui ar liudininkui yra įteikiama informacinė kortelė „VšĮ Centro poliklinikos teikiama psichologinė pagalba“ su nurodytais telefonais. Pažymėtina ir tai, kad Centro poliklinikos psichologai gali teikti ir anoniminę pagalbą“, – sakė VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties laikinoji direktorė Natalija Jasinskienė.
Anot jos, dažniausiai pasitaikantys atvejai, kai dalinamos kortelės su psichologinės pagalbos telefonais, pavyzdžiui, nusižudyti bandžiusių asmenų artimiesiems ar didelės nelaimės liudininkams. Kartais, praėjus pirmam šokui ir adrenalino poveikiui, žmonės visgi supranta, kad tokia pagalba jiems yra reikalinga. Centro poliklinikoje konsultuotis su medicinos psichologais galima ne tik įprastu sveikatos priežiūros įstaigos darbo metu, bet ir naktimis, savaitgaliais bei švenčių dienomis (pastarieji dirba Budinčio gydytojo tarnyboje).
Ši paslauga Vilniuje teikiama nuo praėjusių metų liepos mėnesio. Kaip sako sostinės vicemerė E. Tamošiūnaitė, sprendimas pasiteisino, jei galėjo padėti bent vienam pacientui. Vien šiais metais psichologinė pagalba, remiantis savivaldybės turimais duomenimis, buvo suteikta jau 47 asmenims, kurie būdami krizinėje situacijoje kreipėsi patys, taip pat nukentėjusieji ekstremalių įvykių metu ar dėl karo padėties.
„Šios paslaugos reikalingumu neabejoju. Nauda galėtų būti didžiulė, bet mūsų žmonės dar nelabai įpratę prašyti psichologinės pagalbos“, – teigė Vilniaus miesto Centro poliklinikos direktorius Zdislavas Skvarciany[4].
