Dešimtmečius trunkantis įniršis – sprendimo vis dar nematyti
Kol vienuose kraštuose svaidomasi žaibais ir griaudėjančiais pabūklais, pietų pertraukėlė taikiose šalyse (daugiau mažiau) atrodo maždaug taip: ateinam su kolege į kavinę. Girdžiu, priėjusi jauna moteris klausia: „Ką turite prie kavos – be cukraus ir riebalų?“ Padavėja atsako: „Servetėlių“. Akivaizdu: kol vieni kraštai griūva, kiti gi – miršta iš juoko.
Man atrodo, kad daugelis tautų dabar išgyvena dramatišką laikotarpį, panašiai kaip buvo pokariu. Tik tuo metu būta daugiau prievartos, o dabar viskas įvilkta į gražų rūbą – su „kvarbatkomis“: nors aplink tiek daug šurmulio, milžiniškų galimybių bei nereikalingo triukšmo, tuo pat metu vyksta tylus atsitraukimas – nuo to, kas iš tikrųjų svarbu pasauliniu mastu.
Šiaip ar taip, ne postringauti čia susirinkome – juolab ne įsikniaubti į sentimentus – o jų pilni kampai, kaip ir kitų akis badančių nesutarimų.
Nuo 1981 m., kai Liono rytiniame priemiestyje kilo protestai, Prancūzijos riaušės vyksta pagal tą pačią schemą: policija nužudo arba sunkiai sužeidžia jauną žmogų, o tai sukelia smurto protrūkį tame pačiame rajone arba netoliese[1]. Kartais, kaip ir šiandienos riaušių atveju, „suklūsta“ bene visi rajonai.
Iš tiesų, visiems gerai žinoma, jog per pastaruosius 40 metų Prancūzijos miestų sukilimuose dominavo jaunų žmonių įniršis – tų, kurie puldinėjo tvarkos bei valstybės simbolius: rotušes, socialinius centrus, mokyklas, parduotuves it t. t. Visa tai dar labiau paskatino griauti rajonus – kad ir savo – svarbiausia, jog visi matytų ir įsibaimintų.
Gyventojai – ir smerkia, ir nuolaidžiauja
Išrinkti atstovai, asociacijos, bažnyčios ir mečetės, socialiniai darbuotojai bei mokytojai pripažįsta savo bejėgiškumą politiniame vakuume.
Iš visų sukilimų, „Minguetų vasara“ vis tik buvo vienintelė, atvėrusi kelią socialiniam judėjimui – 1983 m. gruodžio mėn. vykusiam žygiui už lygybę ir prieš rasizmą. Galima sakyti, kad tai buvo pirmoji tokio pobūdžio demonstracija Prancūzijoje, kurioje dalyvavo daugiau kaip 100 000 žmonių, ir apie kurią plačiai rašė žiniasklaida (vėlesni judėjimai iš pelenų neiškilo).
Situacija opozicijų klausimu taip pat beveik nesikeičia.
Po kiekvienų riaušių politikai efektyviai atlieka nusistovėjusius vaidmenis: kol dešinieji smerkia smurtą, rajonus bei policijos aukas, kairieji gi po kojomis mindo neteisybę ir žada pertvarką[2]. Kita vertus, nors 2005 m. tuometinis vidaus reikalų ministras Nicolas Sarkozy stojo policijos pusėn, „nepublikuota“ šiandien lieka tik sąžinė: politikai ir prezidentai vargiai girdimi (dėl keistos reguliariai įsivyraujančios tylos), iki kol socialines problemas iš naujo aptinka ir įgarsina aiškumo trokštanti visuomenė.
Pasikartojančios riaušės leidžia pasimokyti iš klaidų
Per pastaruosius 40 metų buvo dedamos didelės pastangos būstui ir infrastruktūrai gerinti[3].
Dabar butai yra geresnės kokybės, veikia socialiniai centrai, mokyklos, koledžai bei viešasis transportas. Būtų neteisinga sakyti, kad rajonai buvo apleisti. Tačiau socialinė ir kultūrinė dalies priemiesčių įvairovė pablogėjo, turint omenyje tankiai išsidėsčiusius nepasiturinčius ir finansiškai nesaugiai besijaučiančius valstybės gyventojus ir imigrantus.
Svarbiausia, jog, turėdami galimybę ir išteklių, tie, kurie gali išvykti iš priemiesčių, netrukus tai padaro, o jų vietą užima dar skurdesni gyventojai iš tolimesnių vietovių. Kitaip sakant, nors aplinka iš pažiūros atrodo gerai, socialinė „ekosistema“ palaipsniui griūva.
Kad ir kaip nenoriai vietiniai kalbėtų apie nepalankias sąlygas Prancūzijos rajonuose, atskirtis tik didėja, – žmonės vis dar jaučiasi svetimkūniais visuomenėje dėl savo kilmės, kultūros bei religijos.
Atskiros stovyklos pasireiškia taip: kol komunistų vadovaujami „raudonieji priemiesčiai“ („banlieues rouges“) naudojasi stipria kairiųjų politinių partijų, profesinių sąjungų bei liaudies švietimo judėjimų parama, likusioji dalis, priešingai – neturi jokių atstovų ir „palaikytojų“.
Taigi, nepaisant to, jog atotrūkis veikia abiem kryptimis, pastarųjų dienų riaušės atskleidžia tai, kad išrinkti atstovai ir asociacijos, deja, neturi jokios įtakos ignoruojamiems rajonams – tiek socialiniu, tiek politiniu mastu.
Gaujų susirėmimai – dažnesni nei įprastai
Smurtas gajus visur: ir namuose, ir gatvėse.
Atsižvelgiant į tai, vis dažniau matoma, kaip jaunimas konfliktuoja su policija, – mat ir viena, ir kita „gauja“ turi savo teritorijas.
Vėlgi, policija vertinama kaip „automatiškai“ rasistinė, nes bet kuris jaunuolis neva yra įtariamasis, dėl ko jaunimas jaučia institucijai neapykantą. Rezultatas: nesusikalbėjimas, skatinantis policijos rasizmą jaunimo atžvilgiu ir jaunimo smurtą tarpusavyje. Kita vertus, net ir šiame tragiškame katės ir pelės žaidime yra kažkas naujo.
Pavyzdžiui, politinis ir intelektualinis politinės kairės paralyžius pasireiškia ir neteisingumo smerkimu, ir riaušių palaikymu. Vargu, ar tai pelnys sėkmę prie balsadėžių, bet jei bus siūloma policijos reforma – apeinant visas kitas – galime tikėtis pakartotinų susistumdymų.
Aišku viena: jeigu „tobulėjimas“ bus laipteliu aukščiau už išgyvenimą ir bendruomeniškumą kartu sudėjus (juk „progresyvėjimas“ kartais yra „grynas“ vėžys), nusitaikysim į ištisas rases. (Negi ir mes niekuo neišskirtiniai?)
