Prancūzijos policija galės stebėti taikinius pasinaudoję ir telefonų kameromis
Prancūzijos vyriausybė, siekdama modernizuoti savo baudžiamojo teisingumo sistemą, patvirtino teisinę reformą, kuri gali turėti didelį poveikį privatumo teisėms. Nauji įstatymai kelia daug klausimų dėl saugumo ir asmens privatumo naudojantis savo paties įrenginiais. Prancūzijos įstatymų leidėjai neseniai patvirtino platesnio teisingumo reformos įstatymo projekto pakeitimą, kuriuo policijai leidžiama sekti įtariamųjų geografinę buvimo vietą naudojant jų asmeninius elektroninius prietaisus[1].
Savaitės pradžioje Prancūzijos įstatymų leidėjai pritarė priemonei, leidžiančiai teisėsaugos institucijoms galimai pažeisti įtariamųjų privatumą. Nuotoliniu būdu įjungdama įtariamųjų įrenginių, įskaitant telefonus, nešiojamuosius kompiuterius, automobilius ir kitus išmaniuosius prietaisus, kameros, mikrofono ir GPS funkcijas, policija gali slapta stebėti šiuos asmenis.
Šalies teisingumo ministras Éric Dupond-Moretti sumenkina šios priemonės intensyvumą, teigdamas, kad ji bus taikoma tik keliems atvejams per metus. Įstatymo projekte numatyta, kad toks platus sekimas būtų leidžiamas tik už nusikaltimus, už kuriuos gresia mažiausiai penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, ši technologija taip pat galėtų būti naudojama siekiant įrašyti garso ir vaizdo įrašus apie asmenis, susijusius su teroristine veikla, nusikalstamumu ir organizuotu nusikalstamumu.
Po siaubingų teroristinių išpuolių Paryžiuje 2015 m. lapkritį Prancūzija nuosekliai sugriežtino sekimo įstatymus. Tačiau kritikai teigia, kad šios priemonės nuolat mažina žmogaus teises, brėždami paraleles su JAV po rugsėjo 11 d. išpuolių priimtu Patriotiniu įstatymu. Nepaisant pilietinių laisvių grupių pasipriešinimo, Prancūzijos Nacionalinė asamblėja didele balsų persvara 80 balsais prieš 24 pritarė naujam teisingumo reformos įstatymo projektui, įskaitant sekimo priemones[2].
Šis pasaulyje prieštaringai vertinamas įstatymas neliko be priešininkų šalyje
Tiek politiniai kairieji, tiek įvairūs teisių gynėjai jį kritikavo projektą ir vadino idėją beprotiška traktodami ją kaip autoritarinę šnipinėjimo chartiją. Skaitmeninių teisių organizacija gegužės mėnesį paskelbė pareiškimą, kuriame pabrėžė savo rimtą susirūpinimą dėl pagrindinių laisvių pažeidimų. Jie atkreipė dėmesį į galimus teisės į saugumą, teisės į privatų gyvenimą ir privatų susirašinėjimą ir teisės laisvai atvykti ir išvykti pažeidimus. Ši grupė manė, kad įstatymo projektas prisideda prie sunkios saugumo priemonės.
Neseniai vykusiuose debatuose Prezidento Emmanuelio Macrono partijos įstatymų leidėjai pasiūlė apriboti šiuos naujus įgaliojimus. Jie pasiūlė, kad nuotolinio šnipinėjimo naudojimas turėtų būti griežtai proporcingas ir pateisinamas tik atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį ir sunkumą. Taip pat buvo įvestos papildomos kontrolės ir atsvaros priemonės.
Pavyzdžiui, teisėjas turi duoti leidimą vykdyti sekimą, kuris gali trukti ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Įstatyme taip pat numatytos išimtys, pagal kurias jautrių profesijų atstovai, pavyzdžiui, gydytojai, žurnalistai, advokatai, teisėjai, teisininkai ir parlamento nariai, negali būti potencialūs sekimo taikiniai[3].
E. Dupond-Moretti, atremdamas nuogąstavimus, teigia, kad valstybė nesiartina prie 1984 m. totalitarinio režimo. Jis tvirtina, kad įstatymas veikiau gelbės, o ne trukdys. Kalbėdamas apie distopinę visuomenę, kurioje egzistuoja visur esantis valdžios sekimas, teisingumo ministras neigė panašumus ir pareiškė, kad šis įstatymas tik išgelbės gyvybes. Svarstoma nuostata yra platesnio teisės aktų paketo, šiuo metu svarstomo parlamente, dalis. Nepaisant abejonių ir kritikos, Nacionalinės asamblėjos nariai priėmė šią konkrečią nuostatą, nuolat stengdamiesi pertvarkyti teisingumo sistemą.
Kaip normalu yra vyriausybinis stebėjimas?
Skaitmeninis amžius atnešė precedento neturinčių pokyčių visose mūsų gyvenimo srityse. Jam įsibėgėjus viso pasaulio vyriausybės taip pat pritaikė savo nacionalinio saugumo užtikrinimo metodus. Vienas iš tokių pavyzdžių yra šis Prancūzijos vyriausybės projektas. Vyriausybė suteikė savo policijai galimybę šnipinėti įtariamuosius įjungiant kameras, mikrofonus ir GPS funkcijas išmaniuosiuose telefonuose ir kituose įrenginiuose. Tačiau tokia praktika taikoma ne tik Prancūzijoje. Daugelis pasaulio vyriausybių įvairiais būdais naudoja sekimo technologijas, sukeldamos diskusijas dėl privatumo ir žmogaus teisių.
Jungtinėse Amerikos Valstijose 2013 m. Edwardui Snowdenui[4] atskleidus Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) sekimo programą, visame pasaulyje kilo šoko bangos. Buvo nustatyta, kad NSA rinko ne tik potencialių įtariamųjų, bet ir paprastų Amerikos piliečių bei užsienio piliečių telefoninių pokalbių ir internetinio ryšio metaduomenis. Šį platų sekimo tinklą vyriausybė pateisino kaip būtiną nacionaliniam saugumui užtikrinti po rugsėjo 11-osios įvykių.
Jungtinėje Karalystėje pagal Tyrimo galių aktą, dar vadinamą šnipinėjimo chartija, žvalgybos ir teisėsaugos institucijoms suteikti platūs stebėjimo įgaliojimai. Įstatymu leidžiama masiškai rinkti ryšio duomenis, įsilaužti į įrenginius ir perimti interneto naršymo istoriją. Kinija taip pat turi gerai dokumentais pagrįstų duomenų apie plačiai paplitusį vyriausybinį sekimą. Naudodamasi socialinio kredito sistema ir didžiuliu stebėjimo kamerų tinklu su veido atpažinimo technologija, Kinijos vyriausybė nuolat stebi savo piliečių veiklą.
Australijos pagalbos ir prieigos įstatymu teisėsaugos institucijoms suteikiama teisė priversti technologijų bendroves sukurti ir įdiegti į savo įrenginius ar tokias paslaugas kaip galines duris, leidžiančias pasiekti užšifruotus duomenis. Iš tiesų vyriausybinis stebėjimas tapo įprasta priemone visame pasaulyje, grindžiama nacionalinio saugumo palaikymo ir kovos su nusikalstamumu prielaida.
Nacionalinio saugumo ir asmens privatumo klausimas
Dėl plačiai paplitusio vyriausybinio stebėjimo pobūdžio prasidėjo intensyvios diskusijos dėl pusiausvyros tarp nacionalinio saugumo ir asmens privatumo. Šalininkai teigia, kad stebėjimas būtinas siekiant atgrasyti nuo nusikaltimų, užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams ir palaikyti nacionalinį saugumą. Jie teigia, kad pasaulyje, kuriame dėl technologijų nusikaltėliams tapo lengviau veikti, teisėsaugos institucijos turi tobulinti savo metodus, kad neatsiliktų nuo jų.
Kita vertus, kritikai teigia, kad toks platus stebėjimas pažeidžia piliečių teises į privatumą. Nuolatinio stebėjimo idėja gali varžyti laisvą saviraišką ir skatinti savicenzūrą. Kritikai taip pat baiminasi, kad šiais įgaliojimais gali būti piktnaudžiaujama ir dėl to gali kilti politinių represijų. Technikos bendrovių vaidmuo šiose diskusijose yra svarbus.
Daugelis bendrovių, naudoja galutinį šifravimą (end-to-end), kad apsaugotų naudotojų duomenis[5]. Tačiau vyriausybės teigia, kad toks šifravimas padeda nusikaltėliams ir kad joms reikia užpakalinių durų(backdoor), kad galėtų pasiekti informaciją nacionalinio saugumo sumetimais. Technologijų pramonė atsakydama teigia, kad tokių galinių durų sukūrimas ne tik pažeidžia privatumą, bet ir padaro sistemas pažeidžiamas įsilaužėlių.
Daugelyje jurisdikcijų yra teisminė priežiūra ir teisinės apsaugos priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią netinkamam sekimui. Dažnai reikalaujama išduoti orderius, o šie įgaliojimai paprastai naudojami tik sunkių nusikaltimų atvejais. Pavyzdžiui, Prancūzijoje įstatymu nustatyta, kad teisėjas turi patvirtinti stebėjimo naudojimą, o jo trukmė negali būti ilgesnė nei šeši mėnesiai. Tai gali padėti apeiti visus etinius iššūkius.
Nors valstybinis sekimas būtinas nacionaliniam saugumui palaikyti ir kovai su nusikalstamumu, būtina užtikrinti, kad jis nepažeistų pagrindinės teisės į privatumą. Ši trapi pusiausvyra yra šiuo metu vykstančių pasaulinių diskusijų, kurios nulems privatumo, saugumo ir pilietinių laisvių ateitį skaitmeniniame amžiuje, pagrindas.
