<h2>Karas Ukrainoje: kalbame per daug ar tiesiog netinkamai?</h2>
<p>Karas Ukrainoje vienaip ar kitaip paveikė daugelį žmonių. Vieni nerimauja dėl savo artimųjų, kurie liko karo kankinamoje šalyje. Kiti yra itin paveikti žiniasklaidoje plintančių vaizdų, fotografijų ir kitos karo nusikaltimus bei siaubingus išgyvenimus atskleidžiančios informacijos. Tačiau, jei vieni supratimą ir atjautą demonstruoja finansine pagalba ar socialiniu palaikymu, kiti kvestionuoja didžiulį pasaulio galingųjų, žiniasklaidos priemonių ir bendros globalios visuomenės skiriamą dėmesį Ukrainai ir atvirai klausia – kodėl padedame Ukrainos, o ne Afganistano, Sirijos, Palestinos ar kitų karo kankinamų teritorijų gyventojams? Juolab kad dar praėjusiais metais Lietuvą, Latviją ir Lenkiją užplūdo pabėgėlių banga. Tuomet nevengta šiems asmenims užklijuoti nusikaltėlių etiketės[1]. Tačiau, šiuo metu nuo karo bėgantiems milijonams ukrainiečių ne vienas yra pasirengęs užleisti savo namus ar suteikti darbo vietą. </p>
<p>Kodėl taip yra, į šį klausimą bene aiškiausiai atsako teisininkai, akcentuojantys skirtumą tarp „pabėgėlio“ ir „atbėgėlio“. Atbėgėliai įprastai neturi nei dokumentų, nei noro dirbti ir ilgiau įsikurti laikiną prieglobstį teikiančioje, tarpine šalimi tampančioje Lietuvoje. Atbėgėliai visiškai nesiekia kuo greičiau sugrįžti ir į tėvynę, o karo purtomos Ukrainos piliečiai būtent apie tai ir svajoja.</p>
<p>Tačiau, tai nereiškia, kad galime prarasti budrumą. Karo siaubų paveikti ir ukrainiečių istorijų sugraudinti lietuviai savo namų duris gali atverti ne tik nuo rusų karių sėjamo siaubo bėgantiems ukrainiečiams, bet ir tiems patiems rusams.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/gleb-albovsky-sbpi02mzqxs-unsplash-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>O kaip Afganistanas, klimato kaita arba fašistai?</h2>
<p>„Whataboutism“ arba „o kaip…?" šiuo metu yra ypač linksniuojama retorika, kurią Rusija pamėgo dar Sovietų Sąjungos laikais[2].</p>
<p>Aneksuojama ar okupuojama kaimyninė valstybė? Juk JAV taip pat įsiveržė į Afganistaną ar Iraką. Vykdomi karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmogiškumui? NATO taip pat myriop pasmerkė tūkstančius žmonių, kai įsitraukė į Jugoslavijos karą ir bombardavo Serbiją.</p>
<p>Ši logika vadovaujasi tuo, kad dėmesys visuomet yra nukreipiamas kažkur kitur, kur vykdomos ne mažesnės blogybės. Tačiau dabarties įvykių tai nei pateisina, nei nubraukia. Neturėtų jų ir sumenkinti.</p>
<p>Tiek Lietuvos, tiek pasaulinėje viešojoje erdvėje netrūksta pasisakymų, jog apie Ukrainą kalbama per daug, o panašūs siaubingi įvykiai Viduriniuose ar Artimuosiuose Rytuose ar kituose pasaulio kampuose yra pamirštami, praleidžiami pro akis.</p>
<blockquote>
<p>Tuomet akcentuojama ir rasė, ir tautinė diskriminacija, ir pasaulyje galiojanti tvarka, kad apie Vakarų šalių kančias kalbama herojiškai ir graudulingai, kai tuo tarpu trečiosiomis šalimis laikomų teritorijų gyventojams karas, smurtas ir kančios lyg ir turėtų būti kasdienybė[3].</p>
</blockquote>
<p>Dalis JAV gyventojų piktinasi, kad pasienyje su Meksika kasdien tūkstančiai meksikiečių yra apgręžiami atgal. Tuo tarpu Ukrainos piliečiai gali atvykti į šalį kaip pabėgėliai.</p>
<p>Daugelis antiimperialistinių, antikolonialistinių pažiūrų šalininkų socialiniuose tinkluose piktinasi, kad Vokietija perka suskystintas gamtines dujas iš autoritarinių Persijos įlankos režimų. Antifašistai atkreipia dėmesį į Ukrainos kariuomenės batalioną „Azov", kurį 2014 m. įkūrė dešinieji radikalai[4].</p>
<p>Lietuvoje taip pat netrūksta analogiškų palyginimų. Žmonės yra raginami prisiminti tiek kvestionuojamą Lietuvos politiką migrantų atžvilgiu, tiek akivaizdų dėmesio trūkumą kitiems karams, kurie nuolat siaubia pasaulį.</p>
<blockquote>
<p>Rašytoja Vaiva Rykštaitė teigia, kad daug ką lemia kultūrinis-istorinis artumas ir pažymi, kad nors dauguma žmonių iš prigimties yra traibalistai, aršiausiai palaikantys savo gentį, tai, kad stipriau atjaučiame tuos, į kuriuos žiūrėdami jaučiamės lyg žiūrėdami į veidrodį, nereiškia kitų diskriminavimo[5].</p>
</blockquote>
<p>JAV pilietis geriau supras Rugsėjo 11-osios teroro išpuolio siaubą nei australas ar europietis, net ir tiesiogiai per televiziją matęs į dangoraižius besirėžiančius lėktuvus.</p>
<p>Sovietų okupacijos metų sunkumus geriau supranta buvusios sovietinės valstybės: tai atsispindi ir kardinaliai skirtingose Rytų ir Vakarų Europos lyderių reakcijose į Vladimiro Putino pradėtą karą Ukrainoje[6].</p>
<p>Nors dalis lietuvių galbūt rėmė ir afganistaniečius ar Sudano gyventojus, ukrainiečių atvejis daugeliui yra kitoks. Tai mums artimesnė, tiek geografiškai, tiek kultūriškai tauta. Karas ten, kelia tam tikrą grėsmę ir čia.</p>
<p>Nors galima suprasti, kad karas Ukrainoje nereiškia, jog kitų problemų pasaulyje nebėra, jų plėtojimas neturėtų nubraukti karo Ukrainoje įvykių ir diskusijų svarbos. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/yura-khomitskyi-jpprnktvhxg-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Karo pabėgėliai ir atbėgėliai</h2>
<p>Pagalba, kurią ukrainiečiams teikia didžioji dalis Vakarų valstybių kai kuriems gali atrodyti perteklinė ir neteisinga, ypač atsižvelgiant į tai, kad žiniasklaida kasdien praneša, jog pasienyje su Baltarusija apgręžti dešimtys nelegalų migrantų.</p>
<p>Taigi, kodėl padedame vieniems, bet kovojame su kitais?</p>
<p>Teisininkai turi tikslų atsakymą. Dominykas Vanhara savo feisbuko paskyroje rašo, kad karo pabėgėliai ir atbėgėliai turi skirtingas teises ir yra skirtingi žmonės.</p>
<blockquote>
<p>Iš Ukrainos bėgančiųjų didžioji dalis yra moterys, vaikai bei senoliai. Tuo tarpu migrantai dažnai yra jauno amžiaus, sveiki ir darbingi vyrai be šeimų.</p>
</blockquote>
<p>Teisininkas akcentuoja ir tai, kad Ukrainoje iš tiesų vyksta karas ar net genocidas, tuo tarpu dalies migrantų tėvynėse gyvenimo sąlygos yra sunkios, bet ne keliančios pavojų asmens gyvybei.</p>
<p>Pažymima ir tai, kad ukrainiečiai į Lietuvą ar kitas pagalbą teikiančias šalis atvyksta turėdami asmens dokumentus, o atbėgėliai atvyksta be dokumentų ar net specialiai juos išmeta.</p>
<p>Be to, dalis migrantų į Lietuvą žvelgia tik kaip į laikiną stotelę, o ukrainiečiai yra linkę įsikurti ilgiau: ieško darbo, vaikus leidžia į darželius bei mokyklas, siekia išmokti lietuvių kalbos.</p>
<p>Be to, daugelis ukrainiečių deklaruoja, kad karui pasibaigus ar situacijai stabilizavusis, jie būtinai grįš į tėvynę. Tačiau kartu jie jaučia dėkingumą ir pagalbą teikiančioms šalims bei jų gyventojams.</p>
<p>D. Vanhara teigia, kad būtent šiuos faktorius reikia įvertinti siekiant suprasti, kas iš tiesų yra tikrieji karo pabėgėliai, kuriems taikoma 1951 m. Ženevos konvencija.</p>
<p>Žinoma, neturime tapti naivūs ir pernelyg patiklūs. Lietuviai naudojasi ukrainiečių nelaime: galimai įtraukia nuo karo bėgančias moteris į sekso vergiją, išvilioja pinigus ar elementariai apgauna.</p>
<p>Lygiai taip pat ukrainiečiai ar net rusai naudojasi lietuvių ir kitų europiečių gerumu ir atjauta. Žurnalistė Laima Lavaste feisbuke aprašo nemalonią situaciją.</p>
<blockquote>
<p class="p1">„Mano pažįstami, inteligentų šeima, savo gražiuose namuose priėmė pabėgėlių šeimą. Jau kitą dieną sulaukė priekaištų, kodėl TV nerodo rusiškų kanalų? O vėliau sulaukė ir reikalavimo nežiūrėti ir tos banderovcų propagandos per LTV, nes tokio miestelio Bučos esą visai nėra, tai ukrainiečių feikas! Pasirodo, tai rusų šeima iš Ukrainos, priimta taip pat kaip ukrainiečių pabėgėliai. Žmonės sutriko – pyktis nenori, vis dėlto pabėgėliai, bet kaip elgtis?“, – rašoma įraše.</p>
</blockquote>
<p>Galima tik numanyti, kad ir dabar ypač suaktyvėjusi neapykanta rusakalbiams gali būti netyčia nukreipiama prieš pačius ukrainiečius. Lygiai taip pat pagalba gali būti skiriama nuo karo nebėgantiems, tačiau susiklosčiusiomis aplinkybėmis pasinaudoti nusprendusiems rusams. </p>
<p>Nors siekiant padėti nelaimėliams negalime atlikti išsamios paieškos ir sužinoti viską apie žmogų, kuriam siūlome būstą, darbą ir suteikiame pasitikėjimą, kaip ir daugeliu atvejų, šiuo įtemptu laikotarpiu svarbu išlaikyti šaltą galvą ir neprarasti logikos.</p>
