Popiežius Pranciškus kanonizavo 10 naujų šventųjų[1].
Tai – pirmoji kanonizacija po ilgokos pertraukos. Pastarąjį kartą šventųjų paskelbimas vyko dar 2019 metų rudenį. Tarp naujų šventųjų – ir dvasininkai, ir paprasti religingi žmonės.
„Šventumas nesusideda iš kelių didvyriškų gestų, veikiau jau susidaro iš daugelio mažų kasdieninės meilės aktų“, – kalbėjo Popiežius pamokslo metu.
Kurį laiką jis praleido neįgaliojo vežimėlyje, mat pastaruoju metu kenčia nuo kelio skausmo. Vis dėlto sekmadienį jis pajėgė trumpą laiką pastovėti ir kiek pavaikščioti lydimas palydos, tačiau buvo matyti, kad jis eina sunkiai ir lėtai[2].
Po Šv. Mišių Popiežius atliko kanonizacijos aktą, sakydamas tradicinį kanonizacijos tekstą. Taip pat buvo skaitomos šventųjų biografijos.
„Tarnauti Evangelijai ir savo broliams bei seserims, aukoti savo gyvenimą nesitikint nieko mainais ar jokios pasaulinės šlovės – toks yra mūsų pašaukimas. Taip savo šventumą matė ir tokį gyvenimą gyveno šiandien kanonizuoti mūsų bendrakeleiviai“, – sakė popiežius Pranciškus.
„Su entuziazmu priimdami savo pašaukimą – vieni kunigo, kiti pašvęstosios moters, pasauliečio – jie paskyrė savo gyvenimą Evangelijai“, – tęsė Popiežius. – Jie atrado nepakartojamą džiaugsmą ir tapo puikiais Viešpaties istorijos atspindžiais. Ir mes stenkimės daryti tą patį. Juk šventumo kelias neuždarytas, jis visuotinis ir prasideda tą akimirką, kai esame krikštijami. Stengtis eiti šventumo keliu nedraudžiama – priešingai, vadovaukimės tuo keliu, nes kiekvienas esame pašauktas į šventumą, į savo šventumo formą“.
10 naujai kanonizuotų šventųjų:
- Charles de Foucauld. Prancūzas karininkas, kuris tapo vienuoliu, o po septynerių metų tapti vienišu misionieriumi Maroke. Ten per keliolika metų pakrikštijo du žmones. Kai kurie žmonės netgi mano, kad jo kankinystė 1916 m. buvo klaida[3].
- Titus Brandsma. 1942 m. Dachau koncentracijos stovykloje nužudytas už „neapykantą tikėjimui“, atsisakęs skelbti propagandą, atviras ir nepritaręs nacių skelbiamiems antižydams įstatymams[4].
- Marie Rivier. Gimusi 1768 m. Prancūzijoje. 1770 m. balandžio mėn. pabaigoje Marinette, kuriai tuomet buvo šešiolika mėnesių, smarkiai nukrito, dėl to ji buvo neįgali. Jos motina, labai tikinti moteris, kiekvieną dieną nešiodavo ją prie Pietos statulos. Netrukus mergaitė, stebėjusi mamą besimeldžiančią, ėmė sakyti, kad Švenčiausioji Mergelė ją išgydys. Galiausiai, 1774 m. rugsėjo 8 d., Marinetė pradėjo vaikščioti. 1814 metais ji įsteigė vaikų namus, tačiau niekas nesustabdė jos apaštališkojo užsidegimo[5].
- Maria Francesca. Kai jai buvo šešiolika, jos tėvas bandė priversti ją susituokti su pasiturinčiu jaunuoliu, tačiau ji atsisakė ir paprašė prisijungti prie Pranciškonų Trečiojo ordino, per kurį galėtų gyventi religinį gyvenimą šeimos namuose[6].
- Maria Domenica Mantovani. 1862 m. Italijoje gimusi Maria iš savo tėvų ji išmoko sveiko, subalansuoto pamaldumo, o ankstyvoje vaikystėje traukė malda ir padėti kitiems[7].
- César de Bus. Kaip ir daugelis mūsų, jis sunkiai apsisprendė, ką turėtų veikti gyvenime. Baigęs Jėzuitų mokslus, jis sunkiai apsisprendė, ar būti karyboje, ar dirbti su literatūra. Ir nors jis parašė keletą pjesių, visgi apsisprendė gyvenimą sieti su karyba. Vėliau jis sunkiai susirgo ir peržiūrėjo savo prioritetus, įskaitant dvasinį gyvenimą. Pasveikęs nusprendė tapti kunigu. Po įšventinimo 1582 m. jis ėmėsi ypatingo sielovados darbo: mokė katekizmo paprastus žmones, gyvenančius apleistose, kaimo, nuošaliose vietose. Jo pastangos buvo labai reikalingos ir gerai įvertintos[8].
- Luigi Maria Palazzolo. Jis buvo Italijos Romos katalikų kunigas. Įkūrė Palazzolo institutą, įrengė našlaičių namus bei pastatė Mažuosius Dievo Apvaizdos namus. Jis taip pat iki mirties dirbo vargšams ir atstumtiesiems.
- Devasahayam Pillai. Pasaulietis iš Indijos, kuris XVIII amžiuje iš induizmo atsivertęs į katalikybę buvo kankinamas ir nukankintas[9].
- Giustino Maria Russolillo. Jis buvo Italijos Romos katalikų kunigas ir Tėvų pašaukimų, seserų pašaukimų kongregacijų ir Visuotinio pašventinimo apaštalų pasaulietinio instituto įkūrėjas. Pianuroje, kur ir gimė, ir paskyrė savo gyvenimą jaunų žmonių skatinimui, auginimui ir švietimui apie Dievo pašaukimą jų gyvenime. Tuo jis padeda jaunimui įgyvendinti savo religinį pašaukimą kunigystei ir pašvęstam gyvenimui[10].
- Maria of Jesus Santocanale. Ji gimė 1852 m. spalio 2 d. Palerme, Italijoje, aukštuomenės šeimoje. Nors ji turėjo rimtų priežasčių išlaikyti tokį komfortišką gyvenimą, jos jauną širdį įtikino gili meilė Dievui ir tarnystė kitiems. Paauglystėje ji sprendė, ar prisijungti prie vienuolyno bendruomenės, ar pašvęsti savo gyvenimą vargšams ir ligoniams[11].
