<h2>Geras darbas Lietuvoje – tik dėl moralės</h2>
<p>Tiesa ta, kad pagalbą vieni kitiems neva teikiančios asociacijos bei pavieniai žmonės neretai tapatinasi su „veikime nieko“ programa: ar tai būtų šalies švietimo lyderiai ir tradicinių šeimų gynėjai, ar labdaros organizacijų atstovai ir kiti šūkauti mėgstantys veikėjai, – raudonas kilimas, „hashtag’ai“ bei fotografijos, akcentuojančios dovanų teikimo preliudijos procesą „nesavanaudiškų“ darbų įgarsinimui pabrėžti veiksmą daro ne globėjišką, bet, sakyčiau, perdėm egoistišką. Kitaip tariant, nusifotografuokime, ir geras darbas atliktas, o geradarys tebūnie palaimintas[1].</p>
<p>Ir iš tiesų, tokiomis demonstracijų šaržo formomis besireiškiančios gerumo akcijos toli gražu neužpildo erdvės, kurioje tarpsta susipriešinę artimieji, tam tikrų bendruomenių nariai ir išsvajotos laisvės pranašai, stengdamiesi pademonstruoti suaugusiųjų elgesį, absoliučiai prieštaraujantį atsakingų asmenų sąvokai. (Ko gero, vaikams ir bręstančiam jaunimui derėtų baksnoti į atsakomybės bei pagarbos vieni kitiems jausmus kaip esminius bendryste paremtos visuomenės elementus).</p>
<p>Kalbant apie pagalbą mūsų kaip piliečių ir mokesčių mokėtojų atžvilgiu, darosi įdomu, ką gi dėl gyvenimo kokybės bei elementaraus saugumo nuolatos didėjančios nežinomybės akivaizdoje padarė visuomenininkai – žmonės, nepaliaujamai garsinantys save ir savo darbus, kurie iš esmės turėtų būti tam, jog formuotų labdaringos veiklos paraštes ir didintų jų mastą apskritai. (Pabrėžtina, kad jose nėra ir negali būti vietos pelnui bei politinėms ambicijoms, nors pastaruoju metu, kaip matome, yra priešingai). Be kita ko, sakoma, jog vienas kitas normalus visuomenininkas „ant svieto“ dar likęs, tačiau kiti – arba politikuoja, arba, deja, beveik nemąsto ir negalvoja.</p>
<p>Dalis žmonių taip pat teigia, kad visuomenininkas – tai solidesnio modelio tinklaraščio rašytojo („blogerio“ ar „influencerio“) atmaina, kuri dėl visuomenės padarytų viską, o dėl savęs – mažų mažiausiai bet ką. Ir aiškus tokio elgesio pavyzdys yra iniciatyvos, kurių pagalba mėginama gelbėti skurstančius Etiopijos ar kitos šalies vaikus, aukojant jiems pinigus: ne paslaptis, jog ne kartą buvo paviešinti faktai, kurių dėka galiausiai paaiškėjo, kad paramos renginį vykdžiusi organizacija didžiąją surinktų lėšų dalį pasiėmė sau, mat, pasak jos, reklama nėra nemokama, o vaikams siūti marškinėliai, papuošti logotipu – kainuoja kone „pusę dramblio“. Taigi, tris kartus valio – dori darbai padaryti.</p>
<p>Kita vertus, galbūt reikėtų minėti tik tuos visuomenininkus, kurie „eina“ už gėrį: išnuomoja karantinui skirtas vietas ir dargi leidžia niekieno netrukdomiems pailsėti…</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/youssef-naddam-ij2ig8ckcpa-unsplash.jpg" alt="Pagalba" /></p>
<h2>Netikri fondai siekia finansavimo</h2>
<p>Turime pripažinti, jog itin dažnai tam tikro finansavimo siekiančios struktūros bei dabartiniai menininkai rašo projektus; tuo tarpu liūdniausia tai, jog, pavyzdžiui, drožinėja ir iš tikrųjų kuria tik vienetai. Kitaip sakant, piktdžiugiško motyvo vedini perėjome į apgaulingo netikrumo fazę, kurioje išdidumas – savanaudiškų veiksmų šerdis, iš principo vedanti į niekur.</p>
<p>Tiesa ta, kad kol įvairios organizacijos politikuoja, mes (neretai tyliai) kovojame dėl asmenų, puoselėjančių ilgaamžes vertybes, gerovės. Ir visgi, kur dingo nepasiturinčios šeimos su tuntu vaikų bei vienišos mamos, globojančios mažamečius su negalia? Atsakymas, manyčiau, yra akivaizdus ir paprastas: kol demonstratyvias eitynes palaikantys organai šuoliuoja minkštais debesimis, šeimos yra paliktos su tuo (ir su viskuo) kovoti vienos – mes, neutralieji, paslaptingai dingome iš pastarųjų regėjimo lauko.</p>
<p>Galėčiau drąsiai teigti, jog visuomenininkai meluoja, kad atstovauja tradicines šeimas: norint tai daryti, visų pirma, reikia išmokti pilna koja dalyvauti savo ir, svarbiausia, savo vaikų gyvenime. Žinoma, darnos bei harmonijos visuomeniniuose santykiuose nesuvaidinsi, tačiau mums, rodosi, apsimesti, kad veikiame, puikiai pavyksta.</p>
<p>Taip, ateis diena, kuomet LGBT nariai užaugs ir jiems nereikės marširuoti tam, jog praplėsti teisių ribas – jie gyvens savo gyvenimą. Bet kol tai nevyksta, derėtų būti budriais vaikų tėvais. Negana to, beveik niekas neatstovauja nepilnamečių LGBT narių – niekas su jais nedirba. Būtent todėl atsakingas suaugusių šeimos narių vaidmuo yra pagrindas, reikalingas jaunuomenės sąmonės puoselėjimui.</p>
<p>Be to, verta pakalbėti ir apie nūdienoje klestintį paradoksą: išties daug minėtos bendruomenės atstovų (tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse) neina į paradus, mat jie tiesiog nejaučia susipriešinimo. Tuo tarpu psichologines problemas sprendžia su artimųjų bei specialistų pagalba – visgi tai gali peraugti į emocinę naštą, su kuria dorotis vieniems keblu[2]. (Deja, jokia organizacija, atstovaujanti mažumas, tokio tipo pagalbos neteikia).</p>
<p>Žinoma, bet kokia iniciatyva leidžia bent jau kurį laiką pasijusti svarbiems: ar tai būtų į gamtos resursų saugojimą nukreipti veiksmai, ar savanaudiškos veiklos padarinių maskavimo darbai. Ir visgi, pasikuiskite savo viduje – čia prasideda tvarių sprendimų kelias.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/duncan-shaffer-vyqiv31lq1q-unsplash.jpg" alt="Žmonės" /></p>
<h2>Jaunimo kova už save „eina į minusą“</h2>
<p>Tauta visuomet kovojo už laisvę – už laisvą žodį, laisvus asmeninius pasirinkimus ir už pančiams nepavaldžią šalį – tačiau įvairūs jaunimo susibūrimai vardan didesnio kalibro teisių, kaip kad buvo, pavyzdžiui, „Black lives matter“ atveju, kurio metu nešini plakatais pasirodė ir dalis progresyviųjų lietuvių, pasisakančių už „kažkieno“, bet ne namie sėdinčių artimųjų teises, tik įrodo, jog, matyt, niekas nieko nereiškia iki tol, kol nėra didelio masto sujudimo – mes esame linkę rungtyniauti ekscentriškai.</p>
<p>Trumpiau tariant, jeigu nekvepia ažiotažu, lai mūsų nepavalgę ar padorių privalomų sveikatos bei švietimo paslaugų negaunantys vaikai lieka sėdėti prie televizoriaus ekranų, dedikuojančių pramoninį vartojimą visuotinei laimės formulei. Be to, juk šiais laikais nebemadinga tyliai diskutuoti ar su šeimos nariais aptarinėti perskaitytas knygas – tai jau atgyvena[3].</p>
<p>Kol susėdę su nepažįstamais „darome“ gera Lietuvai, LGBT organizacijos privalumai nėra matomi net iš musės, nutūpusios ant grobio, perspektyvos – naudos iš esmės nėra jokios, o pagalbos vertė – nulinė. Tuo tarpu, jaunuoliai, kurie dėl atskirties jausmo socialinėse medijose praleidžia galybę valandų, dargi nuolatos matydami piliečių „išsisluoksniavimą“, turi daugiau nei dvigubai didesnę tikimybę susirgti depresija bei kitomis psichinėmis ligomis. Taigi, sakyčiau, verta susimąstyti jau dabar.</p>
