Morališkai neteisinga turėti lytinių santykių su negyva višta – kas toliau?
Maždaug 20 metų mokslininkai, dirbantys moralinės psichologijos srityje, klausinėjo, ar moralu turėti lytinių santykių su negyva višta[1]. Kodėl? Jau kitas klausimas.
Gali atrodyti, kad specialistai per daug laiko praleidžia apleisto kaimo knygyno erotikos skyriuje. Tačiau dalykas paprastas: pastaruosius domina tai, kur baigiasi moralės ribos ir prasideda „švediško“ stalo proporcijos.
Nors dauguma žmonių „ne visai“ palankiai vertina seksą su negyvomis vištomis, politiniai konservatoriai yra ypač linkę smerkti tokį elgesį ne tik kaip keistą ir iškrypėlišką, bet ir amoralų; liberalai, t. y. asmenys, kurie politiškai linksta į kairę, regis, reaguoja kiek kitaip. Tęsiame toliau.
„Išdergtos vištos“ fenomenas liberalus gali sukrėsti, ir jie vis tiek bus linkę daryti tokias išvadas: tai nėra vieta, kur kisčiau pirštus, bet tai niekam nekenkia, – viščiukas gi jau negyvas, todėl „viskas čia normaliai“.
Pasakysiu paprastai: politiškai įtempti ginčai dėl seksualumo, dvasingumo ir kitų dalykų atspindi gilius liberalų bei konservatorių moralinių vertybių skirtumus. Šiuo atveju scenarijai kaip šis, rodo, jog konservatoriai, kitaip nei liberalai, mano, jog „skaistybės“ išlaikymas yra moralinis gėris beveik savaime – kaip ir „santuokos šventumas“[2]. Ir tai yra pagrindinis politinių skirtumų veiksnys – kad ir kaip bebūtų keista.
Nepaisant to, tokia diskusija ne kartą atsidūrė politinių kovų centre, kaip antai JAV konservatorių ir liberalų susirėmimai dėl lytinio švietimo ir panašių papročių dešimtajame dešimtmetyje.
Kadangi linkstama prie išvados, jog liberalai bei konservatoriai yra susiskaldę – nes skirtingu mastu remiasi skirtingomis moralinėmis vertybėmis – tampa aišku: jei pastarųjų klausite apie seksualinį palaidumą ar masturbaciją, konservatoriai (daugelyje šalių) dažniau nei liberalai šiuos dalykus vertins neigiamai.
Nuo „seksuojančio“ su negyvomis vištomis iki „gyvybingesnių atitikmenų“ – tik vienas žingsnis
Prisiminkime istoriją apie italų alpinistą Cesare Maestri, kuris 1970 m. pasiekė žygdarbį, kurį daugelis laikė neįmanomu, įveikdamas Cerro Torre kalną Patagonijoje[3]. Tačiau, kai paaiškėjo informacija apie jo metodus, alpinistų bendruomenė pasipiktino.
Jo komanda, naudodama dujinį oro kompresorių, kalno šlaite išgręžė šimtus varžtų. Gręžimas į uolą, tiesa, niekam žalos nepadarė, bet alpinistai teigė, kad kalnas vis tik buvo išniekintas. Vėlgi, nors atrodo, kad konservatoriams labiau rūpi akivaizdūs pažeidimai sekso ir religijos srityse, daugeliui liberalų taipogi rūpi pagarbos mastai kultūrinės reikšmės vietose ir dvasinio vientisumo išsaugojime – nuo naftotiekių tiesimo iki rasistinių minčių.
Akivaizdu, jog gerbti „Dievo“ ar „pedofiliškų“ idėjų vienodai „smarkiai“ negalime. Vienintelis dalykas, kuris, atrodo, yra bendras, – galime numanyti, jog elgiantis su kalnu (ar bet kuo kitu) kaip su savo asmenine žaidimų aikštele, kiti paseks mūsų pavyzdžiu.
Kodėl alpinistai kritikavo C. Maestri už tai, jog pastarasis į uolos sieną įstatė metalinius kablius? Kodėl žmonės smerkia žmogų, aprašytą mirusio viščiuko scenarijuje?
Negyvi viščiukai ar kalnai gal ir nenukenčia, bet žmonės nujaučia, jog tai turės neigiamų pasekmių ateityje; gal ir ne tokių konkrečių, kaip kad spardant vaiką, bet atsakomybė, žinai, vis tiek išlieka. (Nuo negyvų vištų iki „gyvybingesnių atitikmenų“ – vos vienas žingsnis.)
Manipuliuojama žmonėmis užslėptam tikslui pasiekti
Dabartiniame pasaulyje – stebuklo nė pėdsako: kol vieni gviešiasi nemokamų pornografinių „užustalės“ pramogų ir gyvūnų sekso vaizdo įrašų, kiti gi – žmogžudystes lygina su fiktyviu autobuso bilietu. O dabar stebėkite.
Visi suprantame, kaip svarbu apsaugoti save ir artimuosius. Visgi, jei kas nors jums atrodo amoralu, prisiminkite, kad pasauliečiai ilgą laiką jautė pasibjaurėjimą dėl tokių asmenų, kaip gėdingai pagarsėjęs farmacijos investuotojas Martinas Škrelis, kurio kainų kilimas atnešė didžiulį pelną, o vaistai tapo neprieinami tiems, kuriems jų labiausiai reikėjo.
Nesuklysime sakydami, kad šiuolaikinės anoniminės diktatūros ideologija yra glamūras – tas, kuris atlieka slaptą vaidmenį.
Ar kas nors iš jūsų įtarėte, kad įdegę kūnai, iškirptės, deimantai, trumpi sijonai, politiniai kišenvagiai ir „tarpšeimyniniai“ susipriešinimai galėtų būti pagrindinė sistemos rėžimo ideologija? Nebūkite naivūs: tai tik aukšto biudžeto iliuzija vidutiniam statistiniam individui, kuriam žadamas stebuklas, niekada netapsiantis tikrove.
Taip, glamūro agentai, pasitelkdami neurolingvistinį programavimą, dirba išsijuosę. Ir tai turi konkretų tikslą.
Vienas iš pagrindinių manipuliacijos kabliukų – primestas „prestižinis“ vartojimas, avelių bandas palaikant lyginamosiose formose. Kerštingas saldus pasitenkinimas, kitų skurdo ir niekingumo akivaizdoje, be kita ko, turi ir dar vieną giluminį tikslą – kad „niekingi nevykėliai“ iš savo paskutinių resursų imtų ir kažką „papiarintų“. Sistemai reikia, kad žmonės kentėtų; kad aukos debesis lydėtų visą gyvenimą.
Kas nežinote, Amerikoje jau daug metų dingsta alternatyvios medicinos daktarai – reguliariai, po kelis iš karto. Tokiu būdu cenzūruojama informacija, dezaktyvuojant įvairius internetinius tinklalapius. Kodėl?
Visų pirma, didžioji farmacija (daugiamilijardinė industrija) nenori konkurentų; jai reikia, jog visi būtų ligoti ir neišgydomi, o „klientas“ gi turi sugrįžti.
Kitas dalykas, tie, kurie „per daug“ sėkmingai gydo, yra neparankūs (nes skaičių reikia mažinti, bet ne atvirkščiai). Taip atrodo sisteminis susidorojimas. O toliau seks ir visa kita.
