Kalba apie žaliąjį kursą, o žalumą mieste naikina
Valdžios kuluarai ūžia nuo kalbų apie žalesnį gyvenimą. Žalesnis kursas, norai drausti važinėti automobiliais, varomais vidaus degimo varikliais ir baudos, o ką daro patys valdininkai? Ogi šnioja be gailesčio ne tik miškus, bet ir žalumą miestuose. Nepaisant to, kad yra moksliškai įrodyta medžių nauda miestuose tiek temperatūros suvaldymui, tiek taršos mažinimui, tai – ne kliūtis susidoroti su nepalankia augmenija. Tad ar reikalavimas gyventi žaliai eilinį kartą kraunamas tik ant gyventojų pečių?
„Aplinkos ministerija prieš keletą metų sumažino komercinės paskirties sklypų želdinimo normas, palikus tik 10 proc.. O kai kuriems sklypų paskirčių tipams želdinimo net nenumatė. Lai miestas kaista“, – rašo miesto antropologė Jekaterina Lavrinec. Tačiau Aplinkos ministerija želdynus mažina ne tik čia.
„Aplinkos ministerija sumažino atskirųjų želdynų normas centrinėse ir intensyvaus užstatymo miesto dalyse. Perpus mažiau nei rekomenduojamas Pasaulio sveikatos organizacijos minimumas!“, – rašė J. Lavrinevic.
Jos teigimu reikia reikalauti, kad Aplinkos ministerija nustotų mulkinti visuomenę klaidinančiomis žinutėmis, atstatytų buvusias normas, kur įmanoma jas didindama.
Medžiai miestus atvėsina net 12 laipsnių
Išanalizavus palydovinius duomenis iš 293 Europos miestų, nustatyta, kad medžiai turi didelį vėsinimo poveikį, o kitos žaliosios erdvės – ne. Medžiai miestų žemės paviršiaus temperatūrą atšaldo iki 12°C. Tai turėtų būti labai nemaloni žinia Vilniui, kuris leidžia sau kirsti šimtamečius ąžuolus ir siaurinti gatves tam, kad pastatytų jose klombas su gėlėmis.
Jonas SŠvabas iš ETH Ciuricho Šveicarijoje ir jo kolegos naudojo palydovų surinktus žemės paviršiaus temperatūros duomenis, kad palygintų temperatūrų skirtumus tarp medžių apsodintų vietovių, bemedžių miesto žaliųjų erdvių, tokių kaip parkai, ir miesto struktūros, pavyzdžiui, kelių ir pastatų. Jie išanalizavo 293 miestus iš visos Europos.
Palydovų matuojama žemės paviršiaus temperatūra nėra tokia pati kaip oro temperatūra, kuri yra labiau susijusi su tuo, ką jaustų žmonės, sako Švabas.
„Paprastai oro temperatūros skirtumas tarp medžiais apaugusių ir užstatytų vietovių būtų daug mažesnis nei žemės paviršiaus temperatūrų skirtumai“, – sako jis.
Komanda nustatė, kad miestų medžiais apaugusiose vietovėse žemės paviršiaus temperatūra yra daug žemesnė, palyginti su aplinkinėmis vietovėmis. Vidurio Europoje skirtumai buvo nuo 8°C iki 12°C, o pietų Europoje – nuo 0°C iki 4°C[1].
Vilnius žaliu miestu tik apsimetinėja?
Tuo tarpu Vilnius jau ilgą laiką savo žalumu akina miesto gyventojus ir svečius. Ypač siaurindamas gatves, kurias aukoja dviračių takams, pėstiesiems ir želdiniams. Tiesa, ne tokiems ilgalaikiams ir naudingiems, kaip medžiai, bet vis – šiokiai tokiai žalumai.
Tiesa, dalies to dirbtinai ir per prievartą įgrūsto „žalumo“ teks atsisakyti, mat prokurorai aiškiai pasakė, kad jau naujojo mero vadovaujamiems savivaldybės darbuotojams teks sumažinti Remigijaus Šimašiaus užmojus susiaurintų Vilniaus gatvių sąskaita miestą papuošti klombomis su gėlėmis.
Prokuroras pareikalavo, kad savivaldybė pašalintų esamas kliūtis – stulpelius, gėlių klombas, atitvarus, lauko kavinių inventorių ir pan., – trukdančias judėti priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo automobiliams Vilniaus senamiestyje ir kitose Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos nurodytose vietose.
Prokuroras nutarimu taip pat įspėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nedaryti teisės pažeidimų ir neišduoti leidimų lauko kavinių veiklai, jeigu tokia vykdoma veikla būtų pažeidžiami priešgaisriniai reikalavimai.
Tyrimo dėl galimo viešojo intereso pažeidimo metu prokuroras taip pat nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nevykdė priežiūros, neatliko rekonstruojamų gatvių statybos darbų patikrinimo[2].
O medžius Vilnius kerta negailėdamas.
„Turime reikalauti iš Vilniaus savivaldybės kad peržiūrėtų Bendrojo plano sprendinius. Ne centrinėse miesto dalyse jie neatitinka net sumažintų normų. Kad įteisintų žaliasias zonas kaip atskiruosius ir priklausomuosius želdynus. Kad nesivadovautų juokingomis minimaliomis normomis – nes būtent didmiestis turi dėti prisitaikymo prie augančios kaitros periodų, besikeičiančių kritulių režimo ir didėjančios taršos pastangas. Kad inicijuotų ir detaliųjų planų keitimus keldama žaliųjų zonų ir brandžių medžių augaviečių apsaugą kaip metodiškai įgyvendinamą strateginį tikslą – vardan miesto aplinkos kokybės“, – rašo miesto antropologė ir priduria, kad paskutiniu metu medžiai buvo iškirsti netoli Kalvarijų ir Ozo g. sankryžos, taršioje Lukšių g. iškirsta tuopų alėja, nes augo arti kažkokio neaiškaus kiosko, iškirsti tvoros perimetru Lukšio / Kalvarijų g. augę skirtingi medžiai valstybinėje žemėje, nes buvo įgyvendinamas teritorijos kitoje pusėje tvarkymo projektas, apnuodytos tuopos, nes jų vietoje reikėjo įrengti reklaminį ekraną, nukirsta puiki eglė, nes įsikūręs verslas norėjo matomumo[3].
Kerta ir miškus negailėdami, atsodinimas – tik imitacija?
Kasmet Valstybinė miškų urėdija su Aplinkos ministerija organizuoja „Nacionalinį miškasodį“. Šiais metais akcijoje dalyvavo rekordinis skaičius talkininkų, kurie kartu su šeimomis, draugais ir kolegomis sodino medelius daugiau nei 30-tyje sodinimo vietų visoje Lietuvoje.
Aplinkos ministras pastarąjį miškasodį pavadino „miško atkūrimu“.
„Šiandien atkūrėme mišką, per visą Lietuvą pasodinome 2,8 mln. medžių visuose urėdijos padaliniuose. Lietuvoje gajus mitas, kad iškirtus mišką jis nėra atsodinamas. Bet taip nėra – miškas per trejus metus privalo būti atsodintas ir prižiūrėtas, o naujasis Miškų įstatymas įpareigos kontroliuoti, ar miškas užaugo“, – sakė Simonas Gentvilas[4].
Tačiau ne visiems miškasodžio tradicija atrodo tokia jau nekalta. Juo labiau, kad atsodinti medžius urėdija kviečia paprastus žmones, kurie prie medžių kirtimo niekaip neprisidėjo. Medžius kerta ir iš jų užsidirba urėdija, į „nacionalinį miškakirtį“ žmonių niekas nekviečia ir pelnu nesidalina. O kai jau norima panaikinti padarytą žalą gamtai – čia jau prašoma, kad visos šalies žmonės jiems padėtų.
Botanikas Mindaugas Ryla neslepia pasipiktinimo ir tuo, kad urėdija atsodina tokius medžius, kurie naudingiausi jiems, bet ne gamtai.
„Pelno siekianti korporacija, dulkina visų mūsų gamtos turtus, buveinėse palieka visišką jovalą, kuriom atsikurti reiks beveik 100 metų (minimum 20, kad arimai ir kelmynai akių nebadytų), ir visa tai pateikiama kaip galimybė prisidėti prie gamtos puoselėjimo“, – rėžia jis.
Maža to, jis, kaip botanikas pastebi ir piktavališką elgesį, kai atsodinami praktiškai vienos rūšies medeliai – eglės. Kodėl? Nes jos auga sparčiai ir jas galima vėl greitai kirsti, tačiau Aplinkos ministerijai matyt nelabai rūpi, jog tos eglės labai jau limituoja bet kokią kitą augmeniją miškuose. Bet iš tiesų tai kam ta botaninė įvairovė, jei tikslas – kuo greičiau medį nupjauti?
„Eglynų monoplantacijos yra pati baisiausia kultūra gamtiniu požiūriu, nes tankiose plantacijose iki žemės neprasiskverbia saulės šviesa ir bioįvairovė tokiose plantacijose būna itin skurdi. Plius – krentantys dygliai pakeičia dirvos pH, taip ilgiems metams pakeisdami dirvožemį kitiems medžiams nepalankia linkme“, – savo feisbuke rašo gamtininkas[5].
