Vaikystėje teko patirti skurdą ir tėvų atstūmimą
Kartais, kai atrodo, kad jau nebėra jokios vilties, likimas papokštauja ir įvykių eigą apsuka priešinga kryptimi. „Imu juo vis labiau pasitikėti, nustojau priešintis“, – sako stambios buhalterinės įmonės vadovė, Klaipėdoje gyvenanti Odeta Budrikė. Gyvenimas moteriai negailėjo išbandymų, tačiau dabar į juos žiūri visiškai kitaip ir tvirtina atradusi sielos ramybę.
O. Budrikės vaikystė buvo skurdi – kai jai buvo vos pusė metų, šeimą paliko tėvas, o netrukus atsiradęs patėvis girtavo, vis patekdavo į kalėjimą. Gyveno Druskininkuose avarinės būklės name be jokių patogumų, maudydavosi viešojoje pirtyje, rengėsi atiduotais drabužiais, valgė likučius, mamos parneštus iš valgyklos, kurioje dirbo valytoja. Mergaitė nesijautė ir mylima – vis stumiama į šalį, o gimus sesėms, tarsi perėmė tėvo vaidmenį – turėdavo atnešti vandens, malkų, vasarą rinkdavo ir į supirktuvę priduodavo uogas, kad turėtų už ką nusipirkti uniformą, mokyklinių priemonių.
Odetai buvo sakoma, kad patėvis yra jos tikrasis tėvas. „Visgi įtariau, kad kažkas ne taip, kurį laiką net maniau, kad galbūt gimdymo namuose sumaišė ir mane atidavė ne tiems tėvams“, – pasakojo ji. Tik būdama penkiolikos ji netyčia nugirdo gimines kalbant, kad jos tėvas – visai kitas vyras. Paauglės prie sienos priremta motina prisipažino, tačiau patikino, kas jis jau seniai miręs.
Mokykloje O. Budrikė mokėsi gerai, ypač patiko matematika ir literatūra, o pabaigusi svajojo stoti į žurnalistiką ar teisę. „Tačiau realybė buvo tokia, kad pabaigusi mokyklą neturėjau net už ką nuvažiuoti į stojamuosius egzaminus“, – prisiminė ji. Iškart po atestatų įteikimo įsidarbino pardavėja maisto prekių parduotuvėje. Po metų, susitaupiusi pinigų, atvyko į sostinę – įstojo į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą studijuoti telekomunikacijų specialybės (ten mokėjo didžiausią stipendiją). Visgi, mokslus netrukus teko mesti, nes nepabaigusi nė pirmo semestro pasijuto nėščia. Vaikinas, su kuriuo draugavo vos keletą mėnesių, pakvietė kraustytis pas jį į Šiaulius, netrukus pora susituokė.
Po trisdešimties metų grįžo tėvas, kurį laikė mirusiu
Moteris vis ieškojo būdų užsidirbti – prižiūrėjo kaimynų vaikus, už pinigus darė brėžinius studentams, vertė tekstus – labai norėjo ir pati mokytis, tad dukrai kiek ūgtelėjus įstojo į Šiaulių politechnikumą studijuoti verslo administravimo. Pabaigusi gavo sekretorės darbą vienoje drabužiais prekiavusioje įmonėje. „Labai didžiavausi – darbe turėjau savo kompiuterį, o gavusi algą nusipirkau pirmąjį gyvenime kostiumėlį”, – šypsojosi ji. Darbe susidraugavo su įmonės buhaltere, kuri paskatino sugrįžti į politechnikumą, šįkart – studijuoti buhalterijos. Bestudijuojant gimė antroji dukra. Moteris vos spėjo suktis, tačiau nei vienų pareigų stengėsi neapleisti. Darbe itin sekėsi, pamažu kilo karjeros laiptais.
Ir tuo metu įvyko neįtikėtinas dalykas – atsirado Odetos tėvas, kurį ji net keliolika metų laikė mirusiu… Pasirodo, mama sakė netiesą, tėvas – gyvas ir gyvena Klaipėdoje. Jis atgailavo ir norėjo bendrauti. „Buvau labai sutrikusi, užplūdo prieštaringi jausmai, jaučiausi kaip kokioje „Santa Barbaroje“, – kalbėjo moteris. Nors ir pyko ant tėvo, nusprendė jį priimti. „Labai džiaugiuosi, kad taip pasirinkau. Prieš keletą metų jis mirė, tačiau mes net dešimtį metų turėjome labai šiltus artimus santykius“, – prisiminimais dalijosi ji.
Atsiradus tėvui, O. Budrikė pasijuto drąsesnė. Neilgai trukus ji pasiryžo žingsniui, apie kurį jau senokai galvojo – skirtis su vyru, kuris elgėsi nepagarbiai, nuolat kėlė pavydo scenas. Odeta susirado vyriausiosios finansininkės darbą vienoje stambioje uostamiesčio įmonėje ir su dukromis persikėlė pas tėvą, o po kurio laiko pasiėmusi paskolą nusipirko butą.
Nors svajonės pildėsi, susilaukti kūdikio vis nesisekė
Klaipėdoje per internetinę pažinčių svetainę susipažino su vyru, vos po keleto mėnesių jiedu susižadėjo, o dar po metų susituokė. „Ir susižadėjom, ir susituokėm vasario 14-ąją – per šv. Valentino dieną. Turėjau labai stiprią nuojautą, kad savo sielos draugą sutiksiu būtent Klaipėdoje“, – kalbėjo moteris.
Sukūrusi šeimą antrąjį kartą ji jautėsi labai laiminga, puikiai sekėsi ir darbe, visgi po kurio laiko ėmė jaustis varžoma, norėjo daugiau atsakomybės ir galų gale apsisprendė – laikas steigti savo įmonę. Pradėjusi nuo vos dviejų klientų, šiandien Odeta rūpinasi daugiau nei 70 įmonių buhalterija, ir verslas kasmet auga. Šeima gyvena dideliame nuosavame name, važinėja naujais elektriniais automobiliais, leidžiasi į prabangias keliones, yra nusipirkę nekilnojamojo turto, kurį nuomoja. Slogūs vaikystės prisiminimai, skurdas dabar atrodo tarsi seniai praėjęs sapnas.
Puikūs santykiai su vyru, klestintis verslas ir susikurta materialinė gerovė – atrodė, kad svajonės pildosi viena po kitos… Tačiau vienas dalykas temdė džiaugsmą. Abu labai norėjo vaikų, deja, pastoti sekėsi sunkiai, o pastojus įvykdavo persileidimai. Odeta prarado net keturis kūdikius, du kartus prireikė ir sudėtingos gimdos abrazijos operacijos.
„Pirmąjį gimdymą planavau kaip tikra buhalterė, – prisiminė Odeta – pasiskaičiavo kada reikės priduoti finansines ataskaitas ir susiplanavo, kad gimdys iškart po to. – Gydytoja tada įspėjo, jog taip gali ir neįvykti, bet jai atrėžiau, kad bus, taip kaip aš norėsiu.“ Per tėčio 60-ąjį jubiliejų O. Budrikė su vyru pasiskelbė, kad laukiasi, o kitą dieną įvyko persileidimas… „Buvau nubausta už savo išdidumą“, – atsiduso ji.
Išgirdusi diagnozę ryžosi rinktis augalinę mitybą
Po metų – vėl nėštumas, ir dar vienas persileidimas. O. Budrikė nutarė išsitirti sveikatą. Padarius kraujo tyrimą paaiškėjo, kad kraujas labai tirštas ir nuo to net pažeistos kepenys. Gydytoja išrašė vaistų ir rekomendavo gultis į ligoninę. Visgi Odeta apsisprendė, kad nei vaistai, nei ligoninė jai netinka. Grįžusi namo internete ėmė ieškoti informacijos kas labiausiai tirština kraują – atsakymą rado greitai: tai mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – visa tai, ko Odeta valgė labai daug, ir netgi tikėjo, kad tai sveika. Pradėjusi gilintis toliau, sužinojo apie augalinę mitybą bei jos naudą sveikatai.
„Kaip tik tą savaitgalį skridome į Paryžių. Apsisprendžiau, kad kelionėje paskutinį kartą prisivalgysiu varlių šlaunelių ir kruasanų ir daugiau jų neliesiu niekuomet gyvenime. Nuo to momento, kai lėktuvas vėl nusileido Vilniuje, esu veganė“, – aiškino pašnekovė; veganiškai ji gyvena jau šešerius metus.
Pakeitusi mitybą valgė daugiausiai vaisius, daržoves, įvairias košes. Kraujo tyrimai jau po poros mėnesių buvo geri, gydytoja net negalėjo patikėti, savijauta buvo puiki, nukrito svoris. Veganiškai maitintis pradėjo ir Odetos vyras, abu netrukus atsisakė ir alkoholio. Kitų veganų jie nepažinojo, o draugijos labai trūko, tad O. Budrikė Klaipėdoje pradėjo organizuoti veganiškus piknikus (tokie jau vyko Vilniuje ir Kaune), taip pat augalinio maisto gaminimo pamokėles.
Nors medicininiai tyrimai rodė, kad tiek Odeta, tiek jos vyras yra sveiki, susilaukti vaikelio vis dar nesisekė. Po dar dviejų persileidimų ji puolė į paniką. Net norėjo skirtis su vyru, kad jis galėtų susirasti kitą moterį ir atžalų sulaukti su ja. Vėliau apsisprendė įsivaikinti, netgi vaikų namuose buvo nusižiūrėję mergaitę, tačiau leidimo negavo. Paskui apsilankė pas vieną dvasininką, kuris pasakė, kad vaikelis negali gimti, nes Odetai po krūtine yra didelis sielvarto akmuo, ir vaikeliui tiesiog neužtenka vietos. Šie žodžiai Odetą sukrėtė. „Jie viską pakeitė. Supratau, kad tas akmuo iš tiesų yra, kad per gyvenimą esu visko prikaupusi ir reikia tai paleisti“, – pasakojo ji. Iš pradžių gerai išsiverkė – taip, kaip dar nebuvo gyvenime verkusi, po to nutarė visiems, kam jautė nuoskaudų, atleisti, ir taip pat pati paprašyti kitų atleidimo – atsiprašė savo mamos, patėvio, netgi parašė laišką buvusiam vyrui.
Mažoji dukrelė moko mamą džiaugtis kiekviena diena
Ėmė jausti, kad išsilaisvina iš skausmo, dingsta noras kontroliuoti. Abu su vyru nusiramino ir netgi susitaikė su mintimi vaikelio nebelaukti – galbūt tokia dievo valia. Gyvenimas pamažu stojo į įprastą vagą. Tačiau vieną dieną O. Budrikė netikėtai nualpo. Tuomet labai nesureikšmino, bet maždaug po savaitės pastebėjo, kad svaigsta galva, atsirado pykinimas, kiti nėštumo požymiai. Nutarė pasidaryti nėštumo testą ir rezultatas buvo teigiamas. Džiaugsmas ir nerimas susipynė – galbūt šis nėštumas bus sėkmingas, tačiau gydytojai taip pat buvo įspėję, kad jei prireiktų dar vienos operacijos, Odeta gali neatlaikyti.
„Devynis mėnesius gyvenau nežinodama kiek man liko laiko. Tačiau iš tiesų to nei vienas nežino… Visgi kažkur gyliai širdyje jaučiau, kad viskas bus gerai“, – jautriai pasakojo moteris. Kai sužinojo, kad gims mergaitė ir pirmą kartą pamatė kaip plaka jos širdelė, iš karto išrinko jai vardą – Saulė. Nėštumas ir gimdymas praėjo sklandžiai, be jokių komplikacijų. Saulę Odeta gimdė būdama 43 metų. Saulei šiandien – 2,5 metų. Ji – nuo pat pradėjimo veganė, neskiepyta, nėra gavusi jokių antibiotikų, vis dar maitinama motinos pienu, auga sveika mergaitė. „Tai mūsų džiaugsmas. Kartu su ja mokausi vertinti kiekvieną dieną, dainuoti ir garsiai juoktis“, – sakė O. Budrikė. Šiemet moteris taps dar ir močiute – jos vyresnioji dukra iš pirmosios santuokos šiuo metu laukiasi ir turėtų gimdyti birželį.
