Londoną sapnuodavo košmaruose, tačiau nuvykusi antrą kartą – pamilo
Londone gyvenanti ukmergiškė Augustė Stamulytė kuria puokštes ir gėlių dekoracijas žymiausiems miesto žmonėms. Tačiau įsitvirtinti Jungtinės Karalystės sostinėje nebuvo lengva.
Pirmą kartą į Londoną Augustė atvyko būdama 17-os – per vasaros atostogas nusprendė užsidirbti būsimoms studijoms (svajojo studijuoti psichologiją arba menus). Tuomet keletą mėnesių dirbo valytoja viešbutyje. „Tačiau tai buvo ne darbas, o vergystė, be to siaubingai ilgėjausi savo šeimos. Vėliau dar kurį laiką matydavau Londoną savo košmaruose ir prisiekiau sau, kad į jį niekada negrįšiu“, – prisiminė ji.
Grįžusi į Lietuvą A. Stamulytė pabaigė vidurinę mokyklą, tačiau į universitetą dar nusprendė nestoti – pradėjo talkinti savo floriste dirbusiai seseriai, ir netrukus Ukmergėje kartu atidarė gėlių parduotuvę. „Verslas sekėsi puikiai – netruko klientų, kai kurie kas savaitę pirko šimtus litų kainuojančias puokštes, tačiau atėjo 2008 m. krizė, ir klientai, anksčiau pirkę milžiniško dydžio puokštes, išgalėjo jau tik vieną rožytę per mėnesį… Verslas ėmė trauktis, ir netrukus teko jį iš viso uždaryti. Įlindau į skolas, tad teko atsiprašyti Anglijos, susikrauti lagaminus ir vėl skristi į Londoną…“, – pasakojo lietuvė.
Atvykusi į didmiestį antrą kartą, kaip pati sako, pamatė jį visiškai kitokiomis akimis – žymiai jaukesnį, draugiškesnį. Grįžo vėl dirbti į viešbutį, o vėliau ėmė valyti privačius namus. „Su kai kuriais klientais iki šiol palaikome ryšį – jie dabar iš manęs perka gėles“, – kalbėjo moteris.
Susitaupiusi šiek tiek pinigų, Augustė įstojo mokytis floristikos į Londone veikiantį Levišamo koledžą. Pamačiusi merginos darbus koledžo vadovybė perkėlė ją iš karto į trečiąjį kursą. Nors lietuvė angliškai vos kalbėjo, o užduotis vertė su „Google Translate“, studijas pabaigė kaip geriausia studentė ir buvo iškart pakviesta dirbti floristikos įmonėje, dirbusioje su įvairiais renginiais.
„Puošėme ir privačias, ir viešas šventes. Man dažniausiai tekdavo dirbti žirgų lenktynėse – puošdavome žiūrovų ložes, įskaitant ir ložes, iš kurių lenktynes stebėdavo karališkoji šeima, – teigė ji. – Renginys trukdavo vos keletą valandų, o pasiruošimas – net savaitę. Dvi paras iki renginio iš viso nemiegodavome, nebent prie baro „nulūždavome“ kokiai valandai.“ Pasak pašnekovės, tokiam darbui reikia ne tik kūrybinio talento, bet ir fizinės ištvermės. „Kartais tekdavo dirbti netgi kruvinomis rankomis“, – neslėpė ji. Aukštuomenės šventėse kartais jai tekdavo pamatyti ir ne itin malonių vaizdų. „Moterys, kurios ateina išsipuošusios, su skrybėlėmis ir aukštakulniais, po keleto valandų jau būna visiškai girtos, svirduliuoja pasikėlusios sijonus, stūgauja“, – įspūdžiais dalijosi floristė.
Tarp madingiausių gėlių – Lietuvą primenantys bijūnai
Lietuve įmonės direktorė ėmė greitai pasitikėti, skirdavo jai vis daugiau kūrybinių užduočių. Tai merginą labai įkvėpė, o 2017 m. ji netgi nusprendė dalyvauti didžiausio Jungtinėje Karalystėje floristikos renginio – Čelsio gėlių šou konkursinėje programoje ir užėmė antrąją vietą. „Iki aukso pritrūko vos kelių balų, tačiau ir sidabras šiame renginyje floristui yra labai didelis pasiekimas – jame kaunasi ne tik geriausi šalies floristai, bet ir daugybė atvykusių iš užsienio“, – paaiškino ji.
Laimėjus konkurse Augustės puokščių ėmė geisti ir garsūs futbolininkai, ir televizijos serialų aktoriai. Klientų ratas augo, tad greitai mergina nusprendė palikti įmonę, kurioje dirbo, ir atidaryti nuosavą gėlių saloną „Googis Bloom“. Būdama vaiku Augustė negalėdavo ištarti savo vardo, tad paklausta kuo vardu, sakydavo „Guga“. Šį vardą ji nusprendė panaudoti ir savo salono pavadinimui. Guga ją dabar dažnai pavadina ir klientai.
Moteris kuria vestuvines, progines puokštes, dekoruoja švenčių erdves. Gimus sūnui buvo pasiėmusi neilgas atostogas, tačiau dabar vėl intensyviai darbuojasi. Per pandemiją užsakymų buvo kiek mažiau, tačiau dabar lietuvė vėl vos spėja suktis. Nereikia nė reklamos – klientai apie floristę sužino vienas iš kito.
Pasak žinovės, floristikos mados nuolat kinta. Pavyzdžiui, dabar pačios populiariausios – natūralios, neperkrautos puokštės iš laukinių gėlių. Labai madingi bijūnai – jie labai prie širdies ir pačiai Augustei, mat primena Lietuvą. Žinoma, visuomet madingos rožės ir lelijos. Po kurio laiko vėl grįžta į madą gvazdikai. Pavasarį anglai dievina narcizus, o rudenį perkamiausios gėlės – saulėgrąžos. Augustė mėgsta ir paeksperimentuoti – kartais puokštėms kurti naudoja neįprastas medžiagas: vilną, makaronus, tualetinį popierių.
Svajoja įkurti savo mokyklą, planuose – ir knyga apie floristiką
Ar yra skirtumų tarp gėlių salonų Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje? „Taip, Lietuvoje jie žymiai tvarkingesni. Tačiau yra posakis, kad jei salone – švaru, vadinasi jis tiesiog neturi darbo“, – šypsojosi Augustė.
Pasak moters, floristės darbas daug kam atrodo labai romantiškas, tačiau taip nėra. Kartais nuklijuoti lipdukus nuo vazų ar arkų stovelių užtrunka žymiai ilgiau nei sukomponuoti gėles. „Be to dirbu kiekvieną savaitgalį. Draugas tuo nėra patenkintas, nes laiko pabūti kartu – mažai“, – apie neigiamas floristikos verslo puses kalbėjo lietuvė. Be to reikia kaskart kruopščiai apgalvoti ne tik estetinę pusę, bet ir tai, kaip gėlės bus tvirtinamos, kad papūtus vėjui ar užgriuvus apgirtusiam svečiui, kompozicija neiširtų, nieko nesužeistų. „O nuotykių tikrai būna visokių“, – neslėpė ji.
Ateityje moteris norėtų toliau kurti, tačiau neseniai atrado ir dar vieną talentą – mokyti. „Jaučiu, kad tikrai turiu pakankamai patirties ir žinių, kurias galėčiau perduoti. Jau vedžiau keletą trumpų kursų, mokyti man be galo patinka“, – sakė ji. Kaip tyčia, koledžas, kuriame pati mokėsi, neseniai pakvietė dėstyti – moteris ves kursus tiek rudens, tiek pavasario semestruose. „O ateityje norėčiau įkurti savo mokyklą“, – svajonę atskleidė pašnekovė. Planuose taip pat – knyga apie floristiką.
„Londoną pagaliau prisipratinau ir viskas klostosi puikiai“, – sakė moteris. Prieš keletą metų sporto klube ji sutiko ir širdies draugą – socialiniu darbuotoju dirbantį bulgarą Miroslavą. Nors pora lankė vieną sporto klubą ir vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio, pasikalbėti ryžosi tik po metų. „Iš tiesų aš ėmiausi iniciatyvos – draugai žinojo, kad jis man patinka, ir vis ragino nusišypsoti ir pakalbinti. Išdrįsau, ir nuo tos akimirkos mes kartu“, – juokėsi Augustė. Užpernai porai gimė sūnus Danielius.
Labiausiai pasiilgsta mamos gaminamų kibinų ir gamtos
Visgi Londone dar liko dalykų, prie kurių negali priprasti. „Pavyzdžiui, šiukšlės – čia labai daug šiukšlių. Štai ir vakar mačiau gražią porą su vaiku. Moteris, pakeitusi „pampersą“, panaudotą numetė tiesiog ant šaligatvio. Lietuviai yra žymiai tvarkingesni“, – pastebėjo emigrantė. Taip pat, pasak jos, anglai nenori keistis, mokytis, yra gana tingūs. Tačiau jie – optimistiškesni, o lietuviai ko nors gero bijo net tikėtis.
Laisvalaikio moteris turi nedaug, jį dažniausiai leidžia su sūnumi, o geriausi jos draugai – Londone gyvenantys tautiečiai. Laisvu laiku Augustė randa laiko organizuoti „Gerumo akciją“ – kartą per metus, prieš šv. Kalėdas, kviečia žmones aukoti pinigus ir daiktus skurdžiai gyvenantiems žmonėms Ukmergėje, o taip pat internete kartu su drauge fotografe Gyte Gavėnaite kuruoja projektą „The Giant“ („Milžinas“), kuriame pristato darbščius žmones, kurie savo svajones įgyvendino neturėdami didelių išteklių. „Norime įkvėpti ir kitus imtis verslo, mokytis, keliauti, daryti tai, apie ką seniai svajojo“, – sakė ji. Moteris taip pat mėgsta skaityti, ypač – motyvacines knygas, piešti.
Į Lietuvą Augustė grįždavo bent dukart per metus, tačiau šiemet dar nebuvo nė karto. „Keliauti karantino metu yra labai sudėtinga“, – neslėpė ji.
Atvykusi į Lietuvą ji stengiasi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, leidžiasi į žygius pažintiniais takais, mėgsta plaukioti baidarėmis. „Labiausiai Lietuvoje pasiilgstu mamos gaminamo maisto. Ji – profesionali kulinarė. Ypač skanūs jos kibinai, jų žmonės užsisako įvairioms šventėms. Taip pat mėgstu cepelinus, įvairias mišraines. Labai skanūs ir mamos rauginti agurkai – kas kelis mėnesius per vežėjus siunčiam viena kitai siuntinius“, – pasakojo ji. Kartais šeima Londone apsiperka lietuviams priklausančiose parduotuvėse – tokių kaimynystėje yra net dvi – perka lietuvišką duoną, kefyrą, dešrą. „Labai pasiilgstu ir lėtesnio gyvenimo tempo. Gyvenant Ukmergėje viskas rodėsi paprasčiau, be didelio streso. Kartais pasvajojame keltis į mažesnį miestą ar miestelį, taip pat kyla minčių apie Ispaniją ar Italiją“, – pamąstymais apie ateitį dalijosi pašnekovė.
