Karo metinės – simbolinė proga įvertinti tai, ką išmokome
Praėjusių metų vasario 24 diena jau įėjo į istoriją. Rusijos pradėtas plataus masto karas Ukrainoje staiga pakeitė ne tik milijonų ukrainiečių likimus, tačiau ir didžiąją dalį pasaulio. Paveikė ekonomikos bei energetikos sektorių, prekybą, žinoma, ir valdžios pareigūnų bei skirtingų valstybių piliečių požiūrį į gyvenimą, karo bei taikos suvokimą.
Lygiai prieš metus visi ženklai Ukrainai signalizavo juodą scenarijų. Kelios dienos prieš invaziją JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas, generolas Markas Milley pareiškė, kad Kijevas gali būti užimtas per 72 valandas[1].
Praėjus dienai po invazijos pradžios, kai Rusija metė savo pajėgas Ukrainos sostinei užimti, JAV žvalgybos pareigūnai vėl išreiškė nerimą, kad po kelių dieną Kijevą kontroliuoti gali jau Rusija[2]. Kalbėta ne apie tai, ar Ukraina atsilaikys, tačiau kada ji palūš.
Buvo akivaizdu, kad Rusijos agresijos iššauktas karas nėra nei lygi, nei sąžininga kova. Pagal visus kiekybinius rodiklius rusai gerokai lenkė ukrainiečius[3].
Daugelis analitikų, ekspertų ir politikų niūriai numatė, kad ukrainiečių pasipriešinimas po kelių dienų žlugs. Tačiau milijonai ukrainiečių stojo į kovą: vieni su ginklu rankoje, kiti prisidėjo savo pagalba, žiniomis arba tiesiog gerumu[4].
Toks įkvepiantis pavyzdys paveikė ir iš šalies situaciją stebinčius Vakarus. JAV, Europa bei kitos demokratijai prijaučiančios valstybės skyrė milžiniškas lėšas niokojamai Ukrainai atstatyti, jos ekonomikai palaikyti. Modernios vakarietiškos ginkluotės srautai ir dabar gausiai keliauja į karščiausius mūšių taškus, milijonai piliečių suteikė prieglobstį karo pabėgėliams.
Vakarai pademonstravo kiek netikėtą, seniai regėtą vienybę ir kartu išgyvena savitą transformaciją. Matome, kad Vakarų pasaulis išgyvena naują Šaltojo karo laikotarpį, Europa vėl tapo padalinta naujos Geležinės uždangos.
Prieš mūsų visų akis – daugybė scenarijų – nuo taikos derybų iki branduolinio konflikto – ir nei vieno jų realumu abejoti negalima. Tačiau galime įvertinti tai, kaip vos per metus pasikeitė saugumo, diplomatijos ir pačios laisvės suvokimas.
Saugumas XXI a. tebėra didžiausia privilegija
Vasario 24 d. įvykęs Rusijos įsiveržimas į visą Ukrainos teritoriją Senąjį žemyną nukėlė į nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nematytą plotmę. Į Europą grįžęs karas sukėlė milžiniškų humanitarinių, geopolitinių ir ekonominių iššūkių, tačiau pirmiausia, daugelį privertė jaudintis dėl saugumo.
Tos valstybės, kurios geografiškai yra arčiausiai Rusijos arba istoriškai buvo patekusios į jos imperijos pinkles, ėmė skambinti pavojaus varpais, žvalgytis į savo kariuomenes, reikalauti aktyvesnio NATO buvimo. Vakarų Europos šalys staiga susirūpino savo gynyba, Švedija ir Suomija nusprendė jungtis prie Aljanso.
Karas Ukrainoje pagaliau paskatino Europos valstybes didinti savo išlaidas, skiriamas gynybai. Šiuo metu numatyta, kad iki 2026 m. visos Europos šalys padidins savo finansus gynybai, daugelis Europos valstybių įsipareigojo pasiekti arba net viršyti NATO tikslą gynybai skirti bent 2 proc. BVP.
Tai reikšmingi pokyčiai. Pavyzdžiui, Vokietija 2022 m. vasarį paskelbė, kad gynybai papildomai išleis 100 mlrd. eurų. Tai didelis pokytis, turint omenyje, kad 2008-2021 m. šalies karinės išlaidos, skaičiuojant procentais nuo BVP, vidutiniškai sudarė vos 1,3 proc.
Apie panašius planus paskelbė ir kitos Europos NATO šalys. Pavyzdžiui, Lenkija 2022 m. nustatė 2,4 proc. BVP gynybos biudžetą, o 2023 m. planuoja jį padidinti iki 3 proc. Šalis potencialiai gali pridėti papildomą finansavimą, todėl 2023 m. gynybos biudžetas galėtų net viršyti 4 proc. ribąref lt-5].
Pasibaigus Šaltajam karui, karinės įrangos atsargos Europoje gerokai sumažėjo: pagrindinių kovinių tankų (MBT), kovinių lėktuvų, didelių povandeninių laivų. Remiantis individualių Europos šalių analize, povandeninių laivų skaičius sumažėjo nuo 107 1992 m., iki 57 2022 m.
Kai buvo suvokta, kad karas nėra toks neįmanomas scenarijus, požiūris į gynybą, ginkluotę bei savo valstybės apsaugą kinta. Rusijos invazija į Ukrainą paskatino NATO ir kitas Europos šalis iš naujo suderinti savo gynybos ir saugumo palaikymo Europoje planus.
Netikėtos Vakarų vienybės nepakako palaužti agresorės
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikėjosi, kad invazija suskaldys Vakarus ir susilpnins NATO. Vietoj to, Aljansas parodė vienybę, kurios galbūt mažai kas tikėjosi. Dabar Sovietų Sąjungai pasipriešinti įsteigta grupė atgaivino savo tikslą plėstis, beveik įgijo dvi naujas nares Suomiją ir Švediją.
Europos Sąjunga (ES) Rusijai pritaikė sankcijas, o dėl karo „Brexit“ kivirčai su Jungtine Karalyste buvo nustumti į antrą planą, šios šalies ir ES santykiai staiga pagerėjo[5].
Viena naujausių tarptautinių apklausų rodo, kad Rusijos karas Ukrainoje sustiprino Vakarus: Europos ir JAV piliečiai dabar dalijasi panašiomis pažiūromis į aktualiausius pasaulinius klausimus. Europiečiai ir amerikiečiai sutaria, kad jie turėtų padėti Ukrainai laimėti, kad Rusija yra jų priešininkė ir kad būsimą pasaulinę tvarką greičiausiai apibrėš du blokai, kuriems vadovaus atitinkamai JAV ir Kinija.
Kita vertus, vieningai Vakarų Rusijai pritaikytos sankcijos parodė, jog sustabdyti agresijos jos negali. Dėl to kalti tiek skylėti sankcijų rėmai, tiek vienybės bent jau pačioje ES trūkumas. Pamiršti negalima ir Europos nepasiruošimo iššūkiams, milžiniškos priklausomybės nuo Rusijos.
Žinoma, dabar, kai pasaulis atsidūrė naujame Šaltojo karo scenarijuje, suvienyti Vakarai yra teigiamas dalykas, leidžiantis tikėtis geriausio. Vis dėlto, konfliktui aštrėjant, vien kalbų apie naują sankcijų paketą gali nepakakti, o tuomet jau neaišku, ar Vakarai turės pakankamai valios imtis drastiškesnių situacijos sprendimo būdų[6].
Pakito požiūris į energetinę (ne) priklausomybę
Po Rusijos invazijos ES įvedė draudimą importuoti rusišką naftą ir sumažino savo priklausomybę nuo rusiškų dujų nuo maždaug 35,7 proc. 2022 m. vasario mėnesį, iki 12,9 proc. šiandien[7].
Vis dėlto, viskas nėra taip gerai kaip atrodo. Dėl jau anksčiau minėtų ypač skylėtų sankcijų rusiškos dujos ir nafta toliau patenka į Europą: gabenamas produktas yra perkraunamas tiesiog jūroje, maišomas su kitais produktais, valstybės pačios slepia perkančios energetikos šaltinius iš agresorės, o jei būna pričiuptos, kaltę verčia privačiam verslui, kurio ryšių su Rusija esą negali pažaboti.
Dėl šios energetikos krizės dar prieš dabar jau besibaigiančią žiemą buvo girdėti perspėjimai ir raginimai taupyti, buvo baiminamasi, kad liksime be dujų, šaltuose ir tamsiuose namuose. Nors be energijos Europa neliko, milijonai ES piliečių susidūrė su ryškiai išaugusiomis sąskaitomis už elektrą ar šildymą.
Tai tik įrodo, kad net ir norėdama Europa negali ignoruoti to, kokia svarbi Rusija yra kaip energijos išteklių tiekėja. Nors ilgainiui, tikėtina, kad Senasis žemynas atsikratys rusiškų dujų ar naftos pančių, tai bus ilgas procesas, o ne vienos nakties pokytis.
Nauja pasaulio tvarka jau įsigaliojo
Tačiau vienas iš svarbiausių pokyčių jau įvyko žmonių sąmonėje. Jei karas atrodė kaip tolimas ir nesuvokiamas dalykas, dabar jis priartėjo. Vakarų, o ypač Europos piliečiai buvo priversti suvokti, kad kai kurios valstybės vis dar nori pakeisti sienas panaudodamos jėgą. Jos siekia perrašyti istoriją, atkurti praeities didybę.
Individualių valstybių ambicijų ir jų piliečių pasaulio suvokimo pakeisti negalime, todėl patys keičiame tai, kaip vertiname karo bei taikos laikotarpius. Santykiams su Rusija akivaizdžiai pašlijus, mums nuolat primenama, kad tai yra branduolinė galybė, su itin nenuspėjamu vadovu. Dėl to nebranduolinės valstybės tampa ypač pažeidžiamos[8].
Jei Ukraina nesugebės atsilaikyti prieš Rusiją, karas gali išplisti jau po visą Europą. Jeigu agresorių Ukraina įveiks, V. Putinas gali ryžtis pačiam pražūtingiausiam branduolinio karo scenarijui. Tai bauginanti išvada tiek mažoms šalims, tiek ir pačioms galingiausioms, kurių dalis jau netrukus gali stoti Rusijos pusėn. Juk jau kurį laiką kalbama, kad Kinija gali pradėti tiekti ginkluotę Rusijai.
Ketvirtadienį Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 141 šalis balsavo už tai, kad būtų nutraukti karo veiksmai Ukrainoje ir kad Rusija išvestų savo pajėgas. Vis tik 6 šalys stojo Rusijos pusėn. Tai buvo Baltarusija, Šiaurės Korėja, Sirija, Eritrėja, Malis ir Nikaragva. Balsavime susilaikė jau minėtoji Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika[9].
O pati Rusija nerodo jokių ženklų, jog galėtų atsitraukti. Rusijos prezidento V. Putino sąjungininkas, buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas perspėja JAV, kad jei ši siekia įveikti Rusiją, tai Rusija turi teisę panaudoti branduolinius ginklus[10]. Įtampa auga, situacija kaista ir, atrodo, kad turime išmokti gyventi jau kitokioje pasaulio tvarkoje.
Skaičiai ir žmonių palaikymas nemeluoja
Vis dėlto, net ir praėjus metams nuo karo Ukrainoje pradžios, palaikymas šiai šaliai nemažėja, o požiūris į agresorę netampa palankesnis. Tarptautinė visuomenės nuomonė apie V. Putiną ir Rusiją tapo labai nepalanki. Daugelyje šalių požiūris į V. Putiną ir Rusiją buvo neigiamas dar prieš karą Ukrainoje, tačiau 2022 m. maždaug 90 proc. suaugusiųjų iš 18 Vakarų šalių teigė nepasitikintys Rusijos prezidentu[11].
Nepalankią nuomonę apie pačią Rusiją išreiškė vidutiniškai 85 proc. apklaustų šalių suaugusiųjų. Tuo tarpu tarptautinė nuomonė apie NATO keliose šalyse po karo pradžios tapo pozityvesnė. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2022 m. pavasarį palankią nuomonę apie NATO išreiškė net 70 proc. suaugusiųjų, o prieš metus tokių buvo 59 proc. Jungtinėje Karalystėje 74 proc. suaugusiųjų teigiamai vertino Aljansą, palyginti su 66 proc. 2021 m.
Ketvirtadienį, likus dienai iki pirmųjų Rusijos karo metinių, Eurobarometro apklausa parodė, kad 91 proc. ES gyventojų toliau pritaria humanitarinės paramos Kijevui teikimui. Apie 77 proc. apklaustųjų pritarė, kad Ukrainai turėtų būti teikiama finansinė pagalba, o 74 proc. pasisakė už ekonomines sankcijas Rusijos vyriausybei, jos įmonėms ir žmonėms.
65 proc. ES piliečių tebėra už tai, kad ES finansuotų Ukrainą ir tiektų jai ginklus. 56 proc. yra patenkinti tuo, kaip ES per šiuos metus tvarkėsi su karo situacija, o 77 proc. ES respondentų pritarė bendrai bloko valstybių narių gynybos ir saugumo strategijai.
