Vietoje matematikos pasirinko kalbotyrą
Šiemet suėjo 15 metų kaip žinomas grožinės literatūros ir kino filmų vertėjas Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas gyvena Pietų Korėjos sostinėje Seule. „Laikas bėga labai greitai“, – lingavo galvą jis. Vyras į lietuvių kalbą yra išvertęs garsius šiuolaikinės Pietų Korėjos literatūros kūrinius: Hailji „Užupio respubliką“, ir „Parodymus“, Han Kang „Vegetarę“, Shin Kyung-Sook „Prašau, pasirūpink mama“ ir „Ri Džinę“, Seo Mi-ae „Labanakt, mama“, o į korėjiečių kalbą – Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, taip pat – įvairių mažesnių darbų ir daugybę kino filmų – beveik visus korėjietiškus, kurie buvo rodyti Lietuvoje. Šiuo metu jis į korėjiečių kalbą verčia aukštosioms mokykloms skirtą „Lietuvos teatro istoriją“. Taip pat kartais dirba gidu.
Martynas sako, kad Pietų Korėjoje atsidūrė netyčia – pabaigęs mokyklą panevėžietis įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti matematikos, o kadangi nuo vaikystės domėjosi Azijos kultūra, pasirinko ir gretutines japonologijos studijas Orientalistikos centre. Išvykęs pasistažuoti į Japoniją, kur mokėsi japonų kalbos, sužinojo, kad yra galimybė metams nuvykti ir į Pietų Korėją. Tuo metu jau buvo pajutęs meilę kalboms – jos ėmė dominti labiau nei matematika.
Pabuvęs Pietų Korėjoje vos pusmetį, labai ja susižavėjo, nusprendė netgi tapti korėjiečių kalbos dėstytoju (Lietuvoje Azijos šalių kalbų dėstytojų iki šiol labai trūksta), o universitetas, kuriame studijavo, noriai prailgino stažuotę dar pusmečiui. Grįžęs į Lietuvą Martynas Vilniaus universitete dėstė japonų ir korėjiečių kalbas bei tęsė studijas (įgijo matematikos bakalaurą ir magistrą, tiesa, jos daugiau taip ir neprireikė, išskyrus, kaip pats juokauja, perkant susiskaičiuoti grąžą).
Kad vėl grįš į Pietų Korėją tuomet nesitikėjo, tačiau netikėtai gavo kvietimą Seulo Kyung Hee universtete studijuoti kalbotyros doktorantūrą. Šalies ilgėjosi, tad sprendimą priėmė greitai. Įgyti daktaro laipsnį jam užtruko ketverius metus – du metus lankė paskaitas, o po to dar du rašė disertaciją apie tos pačios kilmės hieroglifų tarimą kinų, japonų ir korėjiečių kalbose. Korėjiečių kalba Martynui nepasirodė sunki, jos taisyklės – labai aiškios, ja laisvai kalbėjo jau po pirmojo vizito, o dabar kalba ir beveik be akcento – vis rečiau pasitaiko, jog kalbantis telefonu pašnekovas atpažįsta, jog šneka su užsieniečiu. Be japonų ir korėjiečių, vyras taip pat moka kinų, anglų, rusų, vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbas.
Cepelinų neverda – per daug darbo
M. Šiaučiūnui-Kačinskui patiko šalies klimatas: nors yra visi keturi metų laikai, čia labai daug saulėtų dienų – apsiniaukę būna tik per lietingąjį sezoną, maždaug vieną ar du mėnesius birželį ir liepą. Patiko ir patys korėjiečiai – labai geranoriški, malonaus būdo, smalsūs. Labai skanūs lietuviui pasirodė korėjietiški patiekalai.
Tačiau kai kas nuteikė ir nejaukiai – pavyzdžiui, iki šiol stipri patriarchalinė sistema. Vis dar laikoma, kad moterys privalo prižiūrėti namus, tad ir geras išsilavinimas joms nereikalingas. Nors vidurinis išsilavinimas tapo privalomas, iki šiol yra nemažai vyresnio amžiaus moterų, kurios nemoka skaityti ir rašyti. Švenčiant kai kurias senovines šventes, moterys turi pagaminti svečiams maisto, tačiau į pačią ceremoniją net nėra įleidžiamos.
Vyrams priklauso išlaikyti šeimą, tad jie dirba labai daug. Neseniai valstybė netgi uždraudė dirbti viršvalandžius, tad daugumoje didelių įmonių pasibaigus darbo laikui darbuotojų kompiuteriai yra automatiškai atjungiami.
Anksčiau daugiavaikės šeimos Pietų Korėjoje buvo įprasta, tačiau dabar dauguma šeimas kuria gana vėlai – po trisdešimties ir turi tik po vieną-du vaikus. „Auginti vaikus tapo labai brangu. Šalies populiacija prieš maždaug dvidešimtį metų ėmė nykti“, – sakė vertėjas. Iš maždaug 52 milijonų gyventojų apie du milijonus sudaro užsieniečiai, daugiausiai – kinai, taip pat yra nemažai rusų. Lietuvių bendruomenė nėra didelė – apie pusšimtis žmonių. „Daug kas, kaip ir aš, atvažiavo studijuoti ir pasiliko, kiti buvo pakviesti dirbti, t.p. yra pora iš Lietuvos atvykusių budizmo vienuolių“, – vardijo M. Šiaučiūnas-Kačinskas.
Bendruomenė kartu susitinka šventėms, keliauja. Martynas mėgsta gaminti, tad kartais organizuoja nedidelius vakarėlius, į kuriuos susirenka ir lietuvių, ir korėjiečių, svečiams siūlo įvairių lietuviškų patiekalų: koldūnų, pyragėlių su grybais, mišrainių, blynų. Cepelinus verda retai. „Labai daug darbo“, – paaiškino jis. Martynas nuomojasi mažytį, vos 17 kvadratinių metrų studijos tipo butą, tačiau jam priklauso didelė – beveik šimto kvadratinų metrų terasa. „Beveik visi butai, kuriuose gyvenau, buvo viršutiniuose aukštuose ir turėdavo terasą. Visi gyvenamieji namai taip pastatyti – anksčiau šiose terasose laikydavo statines su kimči (aštriais raugintais kopūstais)“, – pasakojo pašnekovas.
Kai Martyną aplankydavo kas nors iš Lietuvos, jų prašydavo atvežti lietuviško maisto. Bent keletą kartų per metus gauna ir siuntinėlį iš mamos – į jį įdeda lietuviško varškės sūrio, obuolių sūrio, įvairių saldainių ir šokolado – paprastai siuntinys ateina labai greitai, užtrunka iki dviejų savaičių.
Pietų Korėjos jaunimas linksminasi didelėmis grupėmis
Pietų Korėjoje Martynui teko išbandyti įvairių egzotiškų patiekalų, pavyzdžiui, šutintų šilkverpio lėliukių, jūros ežių, kurie valgomi žali, ar ką tik sukapoto ir burnoje dar spurdančio aštuonkojo gabaliukų. „Juos reikia labai gerai sukramtyti, nes gali prisisiurbti prie gerklės ir uždusinti“, – įspėjo lietuvis. Taip pat Korėjoje populiaru valgyti pūdytą rają: nuo jos sklinda itin aštrus amoniako kvapas, kai ką gali net suvimdyti, tačiau Martynui ji patiko. Visgi kasdieniai patiekalai yra paprastesni – tai įvairios sriubos, taip pat patiekalai su ryžiais ar makaronais. Žinoma, prie kone kiekvieno valgomas jau minėtas kimči.
Iš nealkoholinių gėrimų populiarūs vietinės gamybos limonadai, arbata – tiek žalioji, tiek įvairių žolelių. Prieš maždaug dešimtį metų išpopuliarėjo kava, buvo atidaryta daug kavinių. Iš alkoholinių gėrimų korėjiečiai mėgsta sakę bei sodžiu – stipriuosius gėrimus, pagamintus iš ryžių, taip pat kiek lengvesnį, irgi iš ryžių gaminamą makoli.
Pasak Martyno, korėjiečiai labai mėgsta valgyti ir gerti. Tipinis savaitgalio užsiėmimas – eiti pavalgyti, po to – išgerti, po to – užkąsti, po to – vėl išgerti, po to – į karaokę: iki ryto aplankomos penkios ar šešios vietos. Jaunimas tokiuose maratonuose dalyvauja grupėmis – kartais susiburia vos keli, o kartais net dvidešimt ir dar daugiau. Taip savaitgalius leisti kadaise mėgo ir pats Martynas, bet dabar sako, jog labiausiai jam patinka būti namuose, laisvu laiku jis pasikviečia svečių, skaito knygas, žiūri korėjietiškus televizijos serialus. Be to paskelbus Covid-19 pandemiją beveik visus metus pasilinksminimų vietos buvo uždarytos.
Nors korėjiečiai daug valgo ir geria, sportas jiems taip pat prie širdies. Labai daug žmonių bėgioja, važinėja dviračiais, kopia į kalnus. Mankštintis mėgsta ir jaunimas, ir pagyvenę. Neseniai Pietų Korėjoje ėmė populiarėti joga. Įdomu, kad vyrų pageidavimu jogos užsiėmimai vyrams ir moterims vyksta atskirai. Nacionalinis Pietų Korėjos sportas – tekvando. Jo moko mokyklose, po to – kariuomenėje (ji privaloma visiems jauniems vyrams).
Lietuvoje Martynas apsilanko beveik kasmet. Pernai pabuvo ilgėliau – net du mėnesius, aplankė po visą šalį išsibarsčiusius giminaičius, su tėvais buvo nuvykęs į Latviją. Lietuvį nustebino, kad degalinėse, parduotuvėse Lietuvoje kai kur į klientą kreipiamasi „tu“. „Pietų Korėjoje tai būtų neįsivaizduojama. „Tu“ galėtų pasakyti nebent itin senas žmogus vaikui ar jaunuoliui“, – pasakojo Martynas: mandagumo taisyklės Pietų Korėjoje yra labai griežtos.
