Su kanadiečiu vyru susipažino darbe, o meilė gimė grybaujant
Prieš penketą metų kartu su vyru ir trimis vaikais į Kanadai priklausančią Tečio salą Ramiajame vandenyne persikrausčiusi Kristina Kasting atrado čia rojų. Ji vis dar negali atsigrožėti salos gamta ir kanadiečių būdu.
Moteris gimė ir užaugo Šiauliuose bei Šiaulių universitete baigė Dailės ir dizaino studijas.
„Nuo mažens lankiau įvairius dailės būrelius ir aiškiai žinojau, kad užaugusi duoną valgysiu iš menų“, – prisipažino moteris.
Dar besimokydama trečiajame kurse, pradėjo dirbti grafikos dizainere ir kasdien po paskaitų važinėjo į darbą priešingame miesto gale. Vėliau ji susidomėjo ir fotografija, tad ėmė teikti ne tik grafinio dizaino, bet ir fotografijos paslaugas.
„Visuomet norėjau gyventi didmiestyje, tad pasitaikius progai persikėliau į Vilnių“, – prisiminė ji.
Kristinos tėtis rusiškame laikraštyje pamatė skelbimą, kad baldų parduotuvė Vilniuje ieško grafikos dizainerio, mergina paskambino ir jau kitą dieną traukiniu keliavo į darbo pokalbį. Darbą gavo, jis labai patiko, bet vėliau gavo pasiūlymą įsidarbinti reklamos agentūroje ir perėjo ten.
Šiauliuose buvo susituokusi, tačiau santuoka greitai iširo.
„Kadangi po skyrybų leisti laiko namuose nesinorėjo, pasinėriau į darbą. Ateidavau į biurą pirmoji ir išeidavau paskutinė. Taip susibičiuliavau su savo antruoju vyru – Lietuvoje gyvenusiu kanadiečiu Gregu, kuriam ir priklausė įmonė – jis taip pat dažnai likdavo biure po darbo valandų“, – kalbėjo moteris.
Kristiną sužavėjo jo iniciatyvumas, verslumas, gebėjimas bendrauti ir paprastumas. Be to, atrado daug panašių pomėgių – abu mėgsta gamtą ir pradėję draugauti beveik visus savaitgalius leisdavo jam priklausančioje sodyboje už miesto.
„Iki šiol mūsų mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas yra grybauti!”, – juokėsi ji.
Po keleto metų draugystės pora nusprendė susituokti ir kuriam laikui pasiliko Lietuvoje. Tačiau bent kartą ar du per metus vykdavo į svečius pas uošvius ir ėmė vis labiau žavėtis Kanada. Ir prieš penketą metų nuvykę švęsti šv. Kalėdų, nusprendė pasilikti. Tečio saloje, kurioje apsigyveno, prabėjo Grego vaikystė, saloje gyvena daug jo giminaičių.
Kartais suabejoja kanadiečių nuoširdumu
„Kai pirmą kartą mažu lėktuvėliu leidomės į salą, jaučiausi kaip knygos „Guliverio kelionės“ herojus, atsidūręs milžinų žemėje – ji apaugusi milžiniško dydžio medžiais, miškai ir kalnų grandinės driekiasi neišmatuojamai, o viskas apsupta beribio vandenyno“, – susižavėjimo neslėpė lietuvė.
Daug kas moters klausia, kaip ištveria šaltas Kanados žiemas, tačiau ją toks klausimas tik pralinksmina: Golfo salyne esanti sala pasižymi itin švelniu klimatu – oras čia šiltesnis nei Lietuvoje. Saloje auga bananmedžiai ir figmedžiai, daug migdolų ir graikinių riešutų, o sninga itin retai.
„Ne visoje Kanadoje klimatas atšiaurus“, – pabrėžė K. Kasting.
Jau persikėlus į Kanadą buvo sunku priprasti prie didelių atstumų.
„Dabar net kelionė iš Šiaulių į Vilnių atrodo trumpa ir komfortiška“, – prisipažino ji. Kad iš salos pasiektų artimiausią parduotuvę, tenka pusvalandį plaukti keltu, o paskui dar beveik valandą važiuoti automobiliu. Tad apsipirkti šeima važiuoja vos kartą per dvi savaites.
Vienas įdomus faktas – jog Kanadoje yra dvi oficialios kalbos: anglų ir prancūzų, tad visi užrašai, dokumentai, etiketės yra dvejomis kalbomis.
„Man kaip dizainerei sutalpinti tiek teksto į pavyzdžiui, etiketę yra tikras iššūkis“, – juokais skundėsi ji.
Pasak Kristinos, vieną stereotipinę nuostatą kanadiečiai atitinka – yra be galo mandagūs.
„Pavyzdžiui, jei kas užmina kam ant kojos, tai iškart abu – tiek tas, kuris užmynė, tiek tas, kuriam užmynė – atsiprašo. O sankryžose kartais net susidaro kamščiai, nes visi nori vieni kitus praleisti. Kartais tenka ilgokai pasimojuoti, kol kas nors pradeda važiuoti“, – paaiškino ji.
Kartais moteris suabejoja, ar kanadiečiai iš tiesų kuo nors džiaugiasi, ar tik iš mandagumo šypsosi ir dėkoja.
„Lietuviai reiškia emocijas aiškiau, ir man lengviau jas suprasti. Esu įpratusi, kad jei žmogus susiraukęs, reikia laikytis atokiau, o jei šypsosi – galima prieiti ir bendrauti“, – sakė ji. Lietuvė pastebėjo, kad daug kas Kanadą idealizuoja, tačiau joje yra ir neturtingų žmonių, net benamių.
Džiaugiasi, kad gali patys užsiauginti maisto
Persikėlus reikėjo priprasti ir prie kitokio gyvenimo būdo. Saloje – vos apie 300 gyventojų, nėra nei parduotuvės, nei juo labiau kavinės, tiesa, kaimynai mėgsta susiburti, organizuoti bendras talkas ir piknikus. Labai daug kanadiečių savanoriauja, čia veikia gausybė ne pelno siekiančių organizacijų. Kristina taip pat prisijungė prie poros – Tečio salos bendruomenės fondo bei Tečio salos tėvų asociacijos.
„Savanoriaujant galima nesunkiai rasti draugų, bet tiesą sakant, aš jų nelabai ir ieškau – pagrinde laiką leidžiu su vyro tėvais ir kitais giminaičiais“, – sakė K. Kasting.
Moteris dabar su šypsena prisimena, kaip į salą atsiskraidino kelis lagaminus savo turėtų „blizgučių“ – dizainerių kurtų rankinių, aukštakulnių batelių, puošnių suknelių, tačiau jų taip ir neprireikė.
„Guminiai batai ir sportinės „tympos“ čia praverčia žymiai labiau“, – prisipažino ji.
Pasikeitė ne tik moters apranga, bet teko keisti ir kai kuriuos įpročius.
„Visiškai ištobulinau savo planavimo įgūdžius. Kadangi parduotuvė toli, pirkinius turime suplanuoti iš anksto ir labai kruopščiai“, – teigė ji. Apsipirkti dažnai užtrunka visą dieną. Namuose šeima turi du didelius šaldytuvus bei skrynios tipo šaldiklį – penkių asmenų šeimai net ir tiek mažoka.
„Na, o ne maisto produktus įpratau pirkti internetu – atvykus į miestą ir nupirkus visą reikalingą maistą, vaikštinėti po kitas parduotuves nebelieka nei laiko, nei jėgų“, – neslėpė K. Kasting.
Nemažai maisto šeima užsiaugina pati.
„Nei mano tėvai, nei močiutė kolektyvinio sodo neturėjo, tad apie daržininkystę nieko nežinojau, ir nė nenutuokiau, kaip malonu sulaukti savo derliaus“, – prisipažino ji. Prie namų įrengtame darže moteris augina bulves, burokėlius, morkas, agurkus, pomidorus, šparagines pupeles, cukinijas, moliūgus, žirnius, pupas, kukurūzus, prieskoninius augalus. Prie namų auga ir vaismedžių – obelų, kriaušių, slyvų, figų, persikų.
„Užtenka ir pavalgyti, ir dar užsišaldyti“, – džiaugėsi pašnekovė. Šiuo metu ji kaip tik ruošiasi naujam sodinimo sezonui, jau nusipirko įvairiausių sėklų ir svogūnėlių.
Beje, K. Kasting maitinasi veganiškai, šeimos namuose maistas taip pat – tik veganiškas. Vyras ir vaikai gyvūninės kilmės maistą vis dar valgo, tačiau labai nedaug – tik lankantis svečiuose ar keliaujant. Dar gyvendama Lietuvoje moteris buvo susidomėjusi ir žaliavalgyste, tačiau tai pasirodė labai sudėtinga, o veganiška mityba „prigijo“. Moteris labai mėgsta gaminti, išbandyti naujus receptus.
„Tačiau renkuosi kuo paprastesnius ir natūralesnius, iš kuo mažiau ingredientų. Tokie, kur visko primalta, mums nepatinka“, – sakė ji.
Kristina įsitikinusi, kad maisto produktai Kanadoje yra žymiai geresnės kokybės nei Lietuvoje.
„Čia maisto standartai – labai aukšti, o vartotojai gerai žino savo teises, tad prekybininkai prastesnės kokybės produktų bijo net siūlyti“, – tikino ji.
Kanadoje ėmėsi naujo verslo – augina kanapes
Persikėlus į Kanadą moteris susidomėjo „Zero Waste“ (gyvenimo be atliekų) idėjomis.
„Daug ko atsisakėme – mažiau perkame ir mažiau išmetame, apsipirkti naudojame tik daugkartinius maišelius, rūšiuojame šiukšles – Kanadoje apskritai visi labai rimtai žiūri į rūšiavimą“, – sakė ji ir pridūrė, kad gyvenant gamtos apsuptyje dar labiau norisi ją saugoti. Gerdama rytinę kavą terasoje moteris gali stebėti pakrantėje besikaitinančius ruonius, į kiemą užsuka ūdrų šeimynėlė, meškėnai, netoliese lizdą susisuko jūriniai ereliai. „Tai – visiška palaima“, – apibūdino lietuvė.
Po salą gyventojai stengiasi mažiau važinėti automobiliais – dažniausiai vaikšto pėstute ar mina dviratį. Pati Kristina kasryt bėgioja, maudosi vandenyne. Beje, bėgiodama mėgsta klausytis audioknygų. „Įprastoms knygoms neturiu laiko“, – prisipažino ji.
Moters profesinė veikla liko tokia pati – ji dirba kaip grafikos dizainerė ir fotografė. Dirba daugiausiai su nedideliais vietiniais verslais. Taip pat padeda savo vyrui – jis, grįžęs į Kanadą, ėmėsi naujo verslo: augina psichotropines kanapes (tiek jų auginimas, tiek vartojimas Kanadoje yra legalūs).
Lietuvoje K. Kasting – retas svečias (paskutinį kartą lankėsi 2018 m.), tačiau neseniai net keletą mėnesių pas ją svečiavosi mama ir sesuo. Tėvynėje ji sakosi nelabai ko pasiilgstanti, o paplepėti lietuviškai, ko kartais norisi, kartas nuo karto susibėga su Vankuveryje gyvenančiomis lietuvėmis draugėmis.
