<h2>Troško gyventi mieste, bet likimas parvedė atgal į kaimą</h2>
<p>Alytaus rajone gyvenanti Ieva Marcinonienė sako, kad kalbėti apie verslą jai vis dar keista, nes turėti savo verslą niekuomet neplanavo, o prieš du metus jos įkurtas sveikų desertų cechas „Skonių giraitė“ atsirado natūraliai, „nieko neforsuojant“.</p>
<p>Moteris užaugo gamtos apsuptyje, vienkiemyje Marijampolės rajone. „Turėjau vyresnius brolį ir seserį, tačiau jie anksti išėjo iš namų. Tėtis buvo tolimųjų reisų vairuotojas, tad jį irgi matydavau retai. Būdavome vienos su mama. Kitų vaikų aplinkui nebuvo, tad mano geriausi draugai buvo šuniukai ir katės“, – vaikystę prisiminė I. Marcinonienė.</p>
<p>Ieva pabaigė Igliaukos Anzelmo Matučio vidurinę mokyklą, po to įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos ir suomių kalbos. „Labai veržiausi į miestą, sakiau, kad niekuomet nebegrįšiu į kaimą. T.p. dalyvavau „Erasmus“ mainų programoje ir pusmetį praleidau Helsinkyje“, – pasakojo ji. Grįžusi įsidarbino banke ir kaip pačiai atrodė, visiškai įsitvirtino sostinėje.</p>
<p>Tačiau viename giminės susitikime susipažino su savo antros eilės pusbroliu. Ir ši pažintis viską vėl apvertė aukštyn kojom. „Savo vyrą sutikau Punios šile, mama mus supažindimo, ir sakė, štai tavo antros eilės pusbrolis Lukas, gerbkite ir mylėkite vienas kitą. Taip ir atsitiko – tai darome iki šiol“, – šypsojosi I. Marcinonienė.</p>
<p>Pradėję bendrauti dėl giminystės ryšio labai nerimavo, tačiau atlikus genetinius tyrimus, gydytojai patvirtino, kad kurti šeimą saugu, jaunuolių sumanymui neprieštaravo ir kunigas.</p>
<p>Ievai mokantis priešpaskutiniame kurse pora susituokė, tačiau kurį laiką gyveno atskirai, mat Lukas ūkininkavo, o Ieva norėjo baigti studijas. „Apsigyniau diplominį darbą, išėjau iš banko ir grįžau… į kaimą, pas vyrą. Štai ir „niekada nesakyk „niekada“, – šmaikštavo Ieva. Moteris atsikraustė į nedidelį kaimą Alytaus rajone, į sodybą, kurioje gyveno jau penkios jos giminės kartos.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ieva0102-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Žaliavalgiškų desertų pirmą kartą paragavo moterų stovykloje</h2>
<p>Luko tėvai šeimai priklausančioje žemėje pasistatė naują namą, o jauniesiems užleido seną rastinę trobą, kur prieš tai gyveno jų tėvai ir seneliai. „Greitai pritapau ir miesto niekad nebesiilgėjau“, – prisipažino moteris. Ji netgi pradėjo domėtis lietuvių liaudies kultūriniu paveldu, dainuoti sutartines, o dabar jau kelis metus kartu su vyru šoka liaudiškų šokių ansamblyje „Svirtis“, ruošiasi dalyvauti kitų metų Dainų šventėje.</p>
<p>Gimus dukroms moteris sukosi po namus ir padėjo vyrui. Jo šeima įkūrė karvių ūkį, tad Ieva ėmė gaminti sūrius ir veždavo juos parduoti į Alytų. „Vaikščiodavau iš įstaigos į įstaigą ir siūlydavau. Žmonės pirkdavo, atsirado ir nuolatinių klientų“, – kalbėjo ūkininkė.</p>
<p>Tačiau dukroms augant ėmė galvoti, kad būtų laikas sugrįžti į darbą. „Visgi vyras tokios minties nepalaikė – jei dirbčiau įprastame darbe nuo 8 iki 17, mes iš viso nesimatytume. Jis darbą pradeda labai anksti, dar neišaušus, mūsų tvarkaraščiai nesutaptų“, – sakė ji. Tad moteris ėmė sukti galva kokios veiklos galėtų imtis, kad ją galėtų vykdyti iš namų.</p>
<p>Ji jau kuris laikas domisi sąmoningumu ir keletą kartų per metus vyksta į moterų stovyklas. Vienoje jų paragavo žaliavalgiškų desertų ir liko taip sužavėta, kad nusprendė išmokti juos gaminti. „Pirkti juos išeina labai brangu, be to Alytuje ir nėra kur. Tad nutariau užsirašyti į netrukus Kaune vykusius kursus“, – prisiminė ji.</p>
<p>Iš pradžių desertus gamino savo šeimai, tačiau jų ėmė prašyti ir aplinkiniai. Ievos desertai – sveiki: be cukraus, kvietinių miltų ir gyvūninės kilmės ingredientų, be to gamina desertus ir be riešutų – jie tinka alergiškiems ar riešutų nemėgstantiems žmonėms.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ieva0110.jpg" alt="" /></p>
<h2>Pernai apvažiavo kelias dešimtis mugių, šiemet jas atsirinks atidžiau</h2>
<p>„Vieną naktį supratau, kad gaminti desertus man labai patinka ir tai ir galėtų būti mano veikla. Ryte susikūriau feisbuko puslapį, įdėjau skelbimą į grupę „Lietuvos veganai“ ir užsakymų ėmė daugėti“, – džiaugėsi konditerė. Ji greitai įsigijo maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą bei kitus veiklai vykdyti reikalingus dokumentus, be to užpildė paraišką Europos Sąjungos paramai ne žemės ūkio verslui kaimo vietovėse plėtoti ir ją gavo: iš šių lėšų nenaudojamame vyro garaže įsirengė atskirą virtuvę bei nusipirko automobilį, kad galėtų vykti į muges.</p>
<p>„Pirmasis renginys, kuriame dalyvavau buvo „Zero Waste Fest“, vėliau – „Vegfest LT“ festivaliai. Jie mane labai įkvėpė, paskatino dirbti toliau, sulaukiau daug puikių atsiliepimų. Pernai per visą vasarą dalyvavau net keliose dešimtyse renginių, tiesa, kai kuriuose jų lankytojams labiau rūpėjo alus ir kepta duona, nei sveiki desertai, tad dabar atidžiau atsirenku kur važiuoti, pirmenybę teikiu teminiams renginiams, kurie būtų bent kažkiek susiję su sveiku gyvenimo būdu“, – teigė ji.</p>
<p>Beje, jau kurį laiką sveikai gyventi besistengianti šeima, atsiradus naujam verlsui, dar entuziastingiau susidomėjo sveikatingumu. „Visų pirma, mūsų vyresnėlės sveikata buvo gana prasta – ji nuo gimimo – labai nerami, blogai miega, ją kamavo stipri alergija. Būdavo dienų, kai dėl bėrimų turėdavome sutvarstyti beveik visą jos kūną“, – dalinosi prisiminimais I. Marcinonienė. Kai šeima suprato, kad alopatinė medicina padėti bejėgė, ėmė ieškoti alternatyvių gydymo būdų, susipažino su Kaune dirbančia holistinės medicinos gydytoja Aiva Vaivariene, kuri patarė pirmiausia pakeisti mitybą.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ieva0107-1.jpg" alt="" /></p>
<h2>Atsisakę pieno produktų, nutarė uždaryti ir karvių ūkį</h2>
<p>„Iš tiesų anksčiau valgėme kas papuolė – ir dešreles iš parduotuvės, ir visokias „bulkas“. Tačiau pamažu atsisakėme cukraus, miltų, pieno produktų. Aš pati tapau vegane, vyras ir vaikai šiek tiek mėsos valgo, tačiau ir jiems ji darosi nebeskani“, – teigė moteris. Jai patinka gaminti ir šeimą ji lepina įvairiais kruopų ir daržovių patiekalais. Šeima valgo ir itin daug termiškai neapdoroto maisto.</p>
<p>„Turime karvių ūkį, tačiau pieno produktų mūsų šaldytuve nėra. Pasakysiu tiesiai šviesiai – tai vieni iš kenksmingiausių produktų žmogui. Ūkį planuojame uždaryti – norime būti sąžiningi tiek kitiems, tiek patys sau“, – atviravo pašnekovė. Šeima galvoja apie augalinių kultūrų, greičiausiai – grikių auginimą. Patys jų suvartoja labai daug. „Grikių dedu į savo gaminamus desertus, žaliuosius kokteilius, kuriuos geriam kiekvieną rytą, kepu grikių blynus ir grikių duoną. Tai – labai universali kultūra“, – tvirtino ji.</p>
<p>Pakeitus mitybą, visos šeimos sveikata pagerėjo, atsirado daugiau energijos, nuotaika tapo pakilesnė, dukrai beveik visiškai išnyko alergija. Ieva su vyru taip pat praktikuoja Wimo Hofo metodą – beveik kasdien atlieka specialius kvėpavimo pratimus ir maudosi šaltame vandenyje, nevartoja alkoholio ir stengiasi mąstyti pozityviai. „Dieną stengiuosi pradėti ramiai, pamedituoju, o jei tik šiuos ritualus praleidžiu, visa diena būna apimta chaoso“, – šypsojosi ji. Savo vaikų šeima neskiepijo, o dabar galvoja ir apie ugdymą namuose. „Mokyklose vaikus verčia dėvėti kaukes, testuotis – esame prieš tokius dalykus. Be to pati švietimo sistema sugriuvusi, o vertybės, kurias ji stengiasi diegti, mums ne visos yra priimtinos“, – paaiškino moteris.</p>
<p>Ji pridūrė, kad kai reikia priimti sprendimą, stengiasi klausytis širdies balso. Taip buvo ir pradedant desertų verslą. „Pandemija daug kam buvo sunkus metas, tačiau taip pat – ir proga stabtelėti, pagalvoti ko iš tiesų nori“, – mano ji.</p>
<p>Per pastaruosius porą metų gimė ir daugiau augalinius desertus siūlančių verslų, tačiau I. Marcinonienė konkurencijos nesibaimina. „Kuo daugiau mūsų bus, tuo žmonės bus sveikesni. Esame labiau bendraminčiai, nei konkurentai. Susitikę pasikalbam, pasidaliname patirtimi“, – sakė pašnekovė. Konkurencijos ji sakė nejaučianti ir dėl to, kad dauguma panašių verslų įsikūrę Vilniuje bei Kaune, bet Alytaus apskrityje – ji vienintelė.</p>
