„Jis“ – ypatingas vaikas, ryjantis laiką ir dėmesį
Mūsų šeimoje buvo penki nariai – mama su tėčiu, aš su seserimi ir Jis. Jis buvo pirmasis vaikas. Nors iš pažiūros į šeimą atkeliavo sveikas, kažkas buvo negerai Jo viduje – Jis visą laiką rėkė. Tėvai turėjo vykdyti visus Jo paliepimus, o Jam būdavo vis negana ir negana. Vaikystėje mes su seserimi taip pat vykdėme Jo paliepimus ir beveik visą savo laiką praleisdavom su Juo.
Jis į mokyklą nėjo. Pamenu, kiekvieną rytą, didžiausiame triukšme pusryčiaudavom, tada susiruošdavom į mokyklą, tėvai į darbus, ir visi išeidavom. Palikdavom Jį vieną namuose. Tai būdavo vienintelė dienos dalis, kai mes Jo nematydavom. O Jis namuose būdavo tylus, nes vienas pasilikęs nekalbėdavo, nerėkdavo, nereikšdavo pageidavimų – laukdavo, kol namo sugrįš Jo klausytojai ir įsakymų vykdytojai.
Sugrįžus po pamokų namo, pirmas dalykas, ką padarydavau – aplankydavau Jį. Jis iškart pradėdavo kalbėti ir kišti man į galvą savo beprotiškas mintis. Aš neatsitraukdavau nuo Jo nė sekundei – valgydavau prie Jo, mokydavausi prie Jo, net vakare negalėdavau eiti ramiai miegoti, jei negirdėdavau Jo balso.
Tik kai gerokai paaugau, pradėjau suprasti, kad su Juo kažkas negerai, kad Jis kitoks, nei likę mūsų šeimos nariai. Pradėjau Jo gėdytis. Nors mes Jį visuomet palikdavom namuose, niekur nesivesdavom, tačiau drąsiai apie Jį ir Jo mintis kalbėdavom su kitais. Visi žinojo, kad mes turime tokį šeimos narį. Tačiau kažkada atėjo toks laikas, kai pradėjau norėti, kad Jo nebebūtų. Jis suvalgydavo mūsų minties galią, Jis atimdavo per daug mūsų laiko ir mūsų asmenybės dėl nuolatinio Jo burbėjimo arba rėkimo menko kiekvieną dieną. Man Jis darėsi šlykštus.
Gyvenimas be „Jo“
Aš pradėjau pastebėti aplinką, kitus žmones ir mus supantį gražų pasaulį, kuriame nebuvo vietos tokiems asmenims, kaip Jis. Kad ir kaip žiauriai tai skambėtų – aš pradėjau norėti Jį išbraukti iš mūsų šeimos gyvenimo.
Išvykusi studijuoti į kitą miestą ir gyvendama studentų bendrabutyje, aš sužinojau, ką reiškia pusryčiauti su tau patinkančia muzika, skaityti knygą tyloje ir eiti miegoti plepant su kambario draugėmis. Apie Jį, penktąjį šeimos narį, niekam niekada neužsimindavau, nes nenorėjau, kad kas nors žinotų, jog toks išvis egzistuoja.
Jo balsą girdėdavau kalbėdama telefonu su mama, ir džiaugdavausi, kad Jis toli toli nuo manęs. Buvau nustebusi, kad taip lengvai galiu nuo Jo atsiskirti, kad nejaučiu jokios nostalgijos Jam, nes kad ir kaip bebūtų, Jis buvo neįtikėtinai didelė mano gyvenimo dalis.
Vėliau, grįžti aplankyti tėvų darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Vos įžengus pro namų duris pasigirsdavo Jo balsas. Tai buvo pirmas balsas, kuris pasitikdavo grįžus, ir paskutinis, kuris išlydėdavo atsisveikinant. Aš neprisimenu beveik nieko, apie ką Jis kalbėdavo, tik prisimenu, kad Jo kalbėjimas būdavo nesibaigiantis.
Pamenu, kartą susėdus prie Kūčių stalo aš pasiūliau savo šeimai pabūti tik mums, be Jo. Žinau, kad negražu atskirti vieną šeimos narį nuo likusios šeimos, ypač per Kūčias, bet po ilgesnio laiko, praleisto be Jo, be penktojo šeimos nario, man tiesiog galva ūžė nuo nesustojančio Jo bambėjimo. Žinoma, likau nesuprasta ir Jis, mūsų šeimos karalius, mūsų asmenybių valgytojas ir laiko ryjikas kaip visada gavo savo – visą mūsų dėmesį ir energiją.
Gimus mano vaikui, mes beveik niekada nesilankydavom mano tėvų namuose. Tai buvo neįmanoma dėl to įkyraus, į niekur nevedančio triukšmo. Susitikdavom kavinėse arba pas mus. Pora trumpų vizitų baigėsi dideliais barniais, nes nors metai ir eina, niekas nesikeičia – Jis reikalauja dėmesio, be perstojo rėkia ir tauzyja savo beverčius žodžius, o mano mama dieną naktį jų klauso ir vykdo visus Jo nurodymus. Kad ir kas benutiks, ji Jo nepaliks ir Jo neatsisakys.
Pats šlykščiausias kūrinys pasaulyje
Nors Jis ir buvo mano prižiūrėtojas, mano auklė, mano didysis brolis vaikystėje, aš užaugau Jo nekęsdama. Man Jis pats šlykščiausias kūrinys pasaulyje. Jis padarys viską, kas Jo galioje, kad sunaikintų paskutinį likusį žmogiškumo ir individualios minties trupinį bet kurio, į Jo rankas patekusio žmogaus galvoje.
Bet problema tame, kad tokių šeimų yra daugybė. Daugelyje šeimų pirmasis vaikas būna būtent toks, kaip Jis. Visi kiti šeimoje gimę vaikai jau auga su juo, su savo šnekiuoju, reikliuoju ir dėmesio reikalaujančiu broliu, kuris atima vaikystę, atima asmenybę ir atima minties laisvę. Ir kas liūdniausia – tai nėra praėjusios kartos problema, tai vis dar vyksta ir, tikriausiai, dar ilgai vyks. Mes šeimoje Jį vadinome Teliku, bet jis turi daugybę vardų. Ir nors jau penkiolika metų gyvenu Jį išmetusi ne tik iš savo namų, bet ir iš savo galvos, vis dar vengiu grįžti į tėvų namus.
Nesakykite, kad tai tik dėžė ant lentynos jūsų namuose. Žmonės, bendraudami su šia dėže dažnai praleidžia daugiau laiko, nei bendraudami su savo šeimos nariais. Vaikai mokosi socialinių įgūdžių su šia dėže. Kartais ji net tampa stipriu prieraišumo objektu žmogui – kas yra neįtikėtinai blogai. O kartais žmonės būna tokie vieniši, kad nori kieno nors balso namuose, todėl laiko įjungtą televizorių dėl garsinio fono.
Geriau eikite susirasti draugų! Pažinkite pasaulį tikrovėje! Išmokykite savo vaikus socialinių įgūdžių patys! Tas daiktas niekada neatstos žmogaus jokia prasme. Ir prie Kūčių stalo jums jo tikrai nereikia!
Mano šeimoje, ne toje, kurioje augau, bet toje, kurią sukūriau pati, per Kūčias, po vakarienės, mes skaitysime nuotykių knygą arba žaisime šachmatais, arba eisime pasivaikščioti su prožektoriais į naktinį mišką, arba iš kaladėlių statysime bokštus ir su mašinytėmis juos griausime, arba dalinsimės juokingomis istorijomis žiūrėdami į žvaigždėtą dangų, arba darysime kokį nors kitą nuostabų dalyką iš begalinio sąrašo dalykų, ką daro laimingi ir savo mintį galvoje verpiantys žmonės. Jūs irgi galite taip daryti…
