Pirmajame modelyje Lietuva taiko Kinijai būdingas gyventojų kontrolės sistemas
Rengiant Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“, Vyriausybė pateikė ir keturis galimus Lietuvos scenarijus, kurių dalis tikrai nenuteikia optimistiškai. Šiuos keturis scenarijus perskaitęs visuomenininkas Ramūnas Aušrotas teigė pašiurpęs, mat pagal juos Lietuva bus, tik be lietuvių, o minimuose ateities scenarijuose nė puse žodžio neužsimenama apskritai apie tautinę tapatybę. Visgi tokie scenarijai sukėlė ir dvejonių, ar sudarant šiuos modelius jų kriterijai tikrai buvo teisingai parinkti, jei bet kokiu atveju Lietuvos kaip valstybės nebeliks.
Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) parengė keturis Lietuvos valstybės galimus scenarijus: „Puikus naujasis pasaulis“, „Šiaurinė žvaigždė“, „Kapanojimasis“ bei „Amžinasis įšalas“[1].
Skelbiama, kad šie scenarijai buvo kurti ateities įžvalgų metodu, kuris naudojamas rengiant valstybės planavimo dokumentus ir kuriuo jau naudojasi tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Suomija, Nyderlandai bei Singapūras.
Pirmasis scenarijus „Puikus naujasis pasaulis“ veikiau primena Kiniją, tačiau įsigilinus pasirodo, kad ne taip toli ir nuo dabartinių Lietuvos vertybių.
Šiuo scenarijumi Lietuva tampa inovacijų ir aukštųjų mokslų centru, o galimybės mokytis ir įgyti išsilavinimą tampa prieinamos bet kuriam kaime ar mieste gyvenančiam vaikui. Greta didžiulio tiksliųjų mokslų iškilimo gerėja sveikatos priežiūros sistema, dėl to išauga ir vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė. Tam pasitarnauja ir gyventojams po oda implantuojami lustai, leidžiantys anksti diagnozuoti ligą ir ligonius gydyti nuotoliniu būdu.
Rodos, privalumų yra ir daugiau – apsaugota šalies gamta, kultūra tampa valstybinės reikšmės aspektu, o vidurinė klasė iškyla it feniksas iš pelenų – visiško skurdo nebelieka, tačiau pajamų nelygybė egzistuoja ir toliau.
Ir, nors ir kaip „gražiai“ viskas skambėtų, štai tamsioji šio scenarijaus pusė – į Lietuvą ateina autokratinis valdymas arba kitaip – „griežta ranka“. Kitaip tariant, žodžio ir asmens laisvės čia nebelieka – valdžia neklausia piliečių nuomonės, o globėjiška valstybė savo gyventojus stebi 24 valandas per parą – renkami duomenys apie žmonių susitikimus, buvimo vietą, darbe praleistą laiką. O eilinis žmogus dirba labai daug.
Pagrindinės tokios valstybės vertybės: turtas, nuosavybė, įvaizdis ir statusas.
Antruoju scenarijumi numatoma robotams suteikti žmogaus teises
Kiek labiau teigiamas – antrasis scenarijus, kurį gali nulemti aukštas švietimo lygis ir stipri demokratinė valdžia. Visgi, net ir šis scenarijus nebūtų toks jau ir tobulas, mat žmonėmis staiga taptų ir robotai, su kuriais būtų kuriamas darnus ryšys ir kuriems būtų suteikiamos žmogaus teisės.
Įgyvendinus šį scenarijų, valstybėje būtų užtikrinama sklandi demokratija – valdžia teiraujasi piliečių bei nevyriausybinių organizacijų nuomonės, o valstybės įstaigos aktyviai bendrauja tarpusavyje, savivaldybėms suteikiama daug laisvės.
Laikomasi požiūrio, kad pirmiausia žmogus, o tik tada valstybė. Tai reiškia, kad visokeriopai užtikrinamos kiekvieno žmogaus teisės nepaisant jo lytinės orientacijos ar pilietybės (kurių galima turėti net dvi).
Antruoju scenarijumi daug dėmesio skiriama mokslui, o kiekvienam Lietuvos piliečiui sudaromos sąlygos įgyti išsilavinimą. Šiame scenarijuje numatoma, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsižvelgia į klientą ir tarnauja žmogui (taip išeina, kad tokios įstaigos taptų privataus kapitalo?).
Šiuo atveju Lietuvoje yra skatinama riba tarp darbo ir poilsio, o saikas ir lėtumas tampa gyvenimo stiliumi.
Visgi, pagrindinė problema, kamuojanti gyventojus, išliktų – tai gyvenimo prasmės paieškos.
Trečiasis scenarijus panašiausias į dabartinį Lietuvos paveikslą
O jei ir toliau šalyje niekas nesikeis ir, kaip nurodo Vyriausybė, „bus laikomasi demokratinių principų, bet per lėtai keisis švietimas“, situacija Lietuvoje išliks tokia pati kaip dabar ir gal net blogesnė.
Trečiuoju scenarijumi Lietuvai ir toliau graso karinė grėsmė iš Rusijos, dėl to iš visų jėgų stengiamasi įtikti ES, kad būtų užsitikrinamas reikiamas užnugaris. Lietuva bendradarbiauja su kaimynėmis šalimis Lenkija, Baltarusija ir Ukraina.
Valstybės politika visiškai chaotiška – valdžios dažnai keičiasi, todėl nei viena nepabaigia savo pradėtų darbų, o politinės partijos tarpusavyje nesutaria dėl valstybės ateities krypčių.
Dėl to politikai, žinodami, kad greitai už valstybės valdymo vairo eis kiti, eina va bank ir nė nesistengia užtikrinti demokratijos, todėl piliečių nuomonė jiems beveik visiškai neįdomi.
Negana to, kad siektas technologijų proveržis Lietuvoje taip ir neįvyksta, ir toliau sparčiai sensta gyventojai, natūralu, kad mažėja ir darbo jėgos, kultūra tampa skurdi, paviršutiniška ir be jokios gilesnės prasmės. Todėl žmonės jaučiasi kaip niekad vieniši ir įsitempę, tik mažoji jų dalis gyvena kokybišką gyvenimą.
Lietuvoje vyksta nuolatinė urbanizacija, didelė regioninė atskirtis, žmonės nepasitiki mokslu, nesivysto technologijos, vyrauja populiarioji kultūra be jokios gilesnės prasmės. Gyventojai sensta, todėl Lietuvai tenka didžiulė finansinė našta.
Ketvirtuoju scenarijumi užtikrinami svarbiausi gyventojų egzistenciniai poreikiai
Jei taip nutiks, kad gyventi teks pagal ketvirtąjį modelį, tai turėsime viską, bet tuo pačiu neturėsime nieko ir tikrai nebūsime laimingi. Žinoma, pagrindiniai egzistenciniai poreikiai tokie kaip stogas virš galvos, žemas nusikalstamumas ir viešoji tvarka bus užtikrinti, tačiau vyraus autokratinė valdžia, varžanti piliečių laisves ir teises, o kokybišką išsilavinimą galėtų įgyti tik elitas.
Pasukus link šio modelio, Lietuva nutrauktų ryšius su Vakarais ir atsigręžtų į Kiniją, kuri žada saugumą nuo Rusijos. Kadangi Kinija tampa Lietuvos partnere, mes pamažu perimame ir jos praktikas, ypatingai tai, kas yra susiję su „policine valstybe“ – gyventojai yra sekami ir kontroliuojami, o valdžia skleidžia melą ir propagandą.
Šalį krečia skurdas, o atotrūkis tarp uždirbančių mažiausias ir didžiausias pajamas, ženkliai didėja, o valstybė skatina gimstamumą skirdama pinigines išmokas tradicinėms šeimoms su vaikais, o ypatingai – daugiavaikėms. Tačiau gyvenimo trukmė sutrumpėja: daugėja senyvo amžiaus žmonių ir išauga savižudybių skaičius.
Minimuose scenarijuose pasigedo vertybinių tautos ir valstybės klausimų iškėlimo
Tuo tarpu R. Aušrotui užkliuvo, kad visi keturi Lietuvos ateities scenarijai buvo pateikti kaip itin paviršutiniški, nei viename iš jų nebuvo užsiminta apie tautinę tapatybę ir šeimos vaidmenį Lietuvos valstybingumo kūrime. R. Aušrotas teigė neradęs nei tokių svarbių aspektų kaip tautinio tapatumo nykimo, nei prigimtinės šeimos struktūros irimo veiksnių, kas, pasak jo, lemia ir lems ne tik valstybės ateitį, bet ir jos buvimą ar nebuvimą apskritai.
Anot jo, jei pagrindinis tikslas yra valstybės išlikimas nepaisant to, kokia ji bus, tai tam gal ir gali pakakti demokratijos ir švietimo. O štai, jeigu norima užtikrinti prieš šimtą metų lietuvių sukurtos ir prieš trisdešimtmetį atkurtos valstybės tęstinumą, tam jau esą reikia tėvynę mylinčių, norinčių ją kurti ir ją ginti pasiryžusių piliečių.
„Pagrindinis faktorius, kuris skatina žmones kurti valstybę, anksčiau ir dabar, yra noras išsaugoti savo tapatybę ir laisvai ją puoselėti. O ji yra formuojama ir perduodama šeimoje. Kad galėtų sėkmingai tą daryti, šeimai yra reikalinga palanki terpė – valstybė, kurioje pripažįstamas, vertinamas ir gerbiamas šeimos tapatumas. Todėl tautos tęstinumas ir šeimos tvermė yra du fundamentalūs ir kritiniai kriterijai, nuo kurių sinergijos priklauso Lietuvos ateitis“, – samprotavo R. Aušrotas.
Tokiu atveju, jei valstybė nuspręstų judėti „Šiaurinės žvaigždės“ linkme, pasak visuomenininko, tokio modelio įgyvendinimas pareikalaus represinių priemonių, link kur ir yra einama: privalomas lytinis švietimas mokyklose, kova su lyčių stereotipais darbe, neapykantos kalbos įstatymai viešojoje erdvėje, sąžinės ir religijos laisvė tik privačiame gyvenime.
Visgi, pokyčius Lietuvoje R. Aušroto teigimu, būtų galima įgyvendinti imantis mažų žingsnelių politikos, o pirmuoju žingsneliu esą galėtų būti šeimos gerovės deklaracija savivaldoje, kuri reikštų politinį įsipareigojimą savivaldybės politiką orientuoti į šeimos ekonominės gerovės užtikrinimą ir jos tapatybės apsaugą.
