Krizė Vakarų Europoje jau paveikė ir stipriųjų valstybių ekonomikas
Vakarų Europos valstybės jau neslepia, kad jose greitu žingsniu trypiami mažieji verslai. Tokia tendencija jau sparčiai pastebima Vokietijoje, kurioje mažieji prekių ženklai linkę vis labiau gręžtis į miestus, o to padaryti negalintys yra priversti užsidaryti. Panaši situacija egzistuoja ir Lietuvoje, o jos nelengvina ir įvesti atsiskaitymų grynaisiais apribojimai. Tuo tarpu ekspertai neslepia ir fakto, kad kylant kainoms, keičiasi ir pirkėjų elgesys, o dauguma žmonių savo (ne)galimybių vedami tampa akcijų medžiotojais. Tačiau ir čia susiduriama su įdomiu reiškiniu, kai net ir prekėms gerokai pabrangus, populiariųjų lentynos tuštėja taip pat greitai kaip ir seniau.
Nors Vokietija ir pasižymi ganėtinai stipria ekonomika, panašu, kad keletą metų trukę COVID-19 ribojimai palaužė ir šios pirkėjų elgesį. Pastebima, kad sunki padėtis jau ištinka ne tik kaimuose veikiančius mažmenininkus, bet ir tuos, kurie veikia mieste: vis dažniau iš rinkos pasitraukia drabužių, batų ar juvelyrinių dirbinių parduotuvės[1].
Tačiau „mirtis“ ištinka toli gražu ne visus prekės ženklus. Štai didieji prekės ženklai kaip antai „Pepco“, „Uniqlo“, „Sinn“, „Norrona“ ir toliau planuoja savo plėtrą Vokietijoje bei džiaugiasi augančiais pelno rodikliais.
Milžiniška infliacija taip pat kaip reikiant smogė Belgijos restoranų ir svetingumo sektoriui, kuris visomis išgalėmis siekia į save atkreipti vyriausybės dėmesį[2].
Masinis verslų uždarymas jau krečia ir Prancūziją, kurioje sparčiai daugėja įmonių, nusprendusių savo noru nutraukti veiklą, mat šios nebeišgali išgyventi darbo jėgos trūkumo ir energetinių išteklių kainų augimo akivaizdoje[3].
Lietuvoje mažieji dar labiau smaugiami ir dėl atsiskaitymų ribojimų grynaisiais
Ne paslaptis, kad mažieji verslai nevertinami ir Lietuvoje. Jiems išgyventi čia darosi vis sunkiau nepaisant to, kad tai yra neabejotinai svarbi grandis visoje šalies ekonomikos dėlionėje. Mažieji verslai ne tik sukuria darbo vietas piliečiams, bet ir aprūpina juos dažnai nišine produkcija, kurios šie negautų didžiuosiuose tinkluose.
Mažuosius dabar smaugia ne tik pakilę energetiniai kaštai, bet ir apriboti atsiskaitymai grynaisiais pinigais. Nuo šių metų įvestas draudimas atsiskaityti grynais didesnėmis nei 5000 eurų sumomis, o jeigu jam nepaklūstama, gresia baudos.
Iš pradžių buvo uždraustas darbo užmokesčio išmokėjimas grynaisiais pinigais, neabejotinai palietęs regionuose gyvenančius asmenis, kur ir taip fiksuojamas bankomatų deficitas, o dabar Lietuvos bankas dar užsako ir tyrimą[5], kuriuo mėgina įrodyti, koks gėris yra tas atsiskaitymas kortelėmis.
Lietuvos banko užsakymu rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad neva net trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų prioritetą teiktų atsiskaitymui negrynaisiais pinigais[5].
Bet lyginant su 2021-aisiais, 2022 metais gyventojai, panašu, teikė didesnį prioritetą gryniesiems pinigams. Pernai grynaisiais pinigais nurodė besinaudojantys net 96 proc. apklaustųjų (2021 m. buvo 92 proc.).
Tuo tarpu 52 proc. respondentų teigė, jog atsiskaitymai kortelėmis ar kitomis el. atsiskaitymo priemonėmis jiems yra priimtinesni, o grynaisiais atsiskaito tik tada, kai kitokio mokėjimo nepriima pardavėjas. Dar 25 proc. teigė atsiskaitantys įvairiais būdais, tačiau dažniau – mokėjimo kortelėmis ar kitais el. atsiskaitymo būdais.
Pirkėjai dažniau medžioja akcijas ir pasiūlymus
Naujausias atliktas tyrimas taip pat parodė, kad augant kainoms parduotuvių lentynose, pirkėjai dažniau yra linkę nepermokėti už prekes ir aktyviai gaudo akcijas. Kas antras apklaustasis teigė tai darantis labai dažnai, 26 proc. – visada, o 21 proc. nurodė akcijas sekantys retai ir tik 4 proc. nurodė visiškai nekreipiantys dėmesio į sumažintą prekių kainą parduotuvėse[7].
Net 82 proc. apklaustųjų nurodė, kad renkantis prekę, jiems svarbiausia yra kaina, 66 proc. teigė teikiantys prioritetą produktų sudėčiai, 31 proc. – produkto kilmei ir pagaminimo šaliai, o vienam iš penkių pirkėjų svarbiausias kriterijus yra produkto prekės ženklas.
„Lidl Lietuva“ pirkimų tarnybos vadovė Ilona Čiužienė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kainų skirtumas tarp žinomų ir privačių prekės ženklų – akivaizdus. Pasak jos, žmonės gali reikšmingai sutaupyti rinkdamiesi privačias etiketes, o tas esą reikšmingai pastebima pieno produktų kategorijoje.
Ekonomistas Aleksandras Izgorodinas pastebėjo, kad dėl pastarųjų tendencijų pirkėjai gali labiau orientuotis į būtiniausių maisto produktų krepšelį atsisakyti brangesnių prekių, bet tą lemia ne tik infliacija, bet ir kylančios palūkanų normos, bendras nerimas dėl ateities[7].
Lietuvos pirkėjai skundžiasi dėl kainų, bet populiariausiųjų prekių lentynos – tuščios
O štai įdomiausia dalis yra ta, kad nepaisant to, jog pirkėjai skundžiasi ne dienomis, bet valandomis augančiomis maisto produktų kainomis, ir toliau perka tikrai ne pigiausius produktus, o populiarūs produktai iššluojami taip greitai, kad jei nesuspėjai, teks graudulingai čiulpti savo rankos nykštį.
Žurnalistas Arūnas Milašius savo išpublikuotame straipsnyje apie Rokfelerių visuomenę pateikė keletą įdomių pastebėjimų.
Jis atkreipė dėmesį, kad mūsų šalyje veikiantys nuomonės formuotojai uždirba daugiau už valdininkus, o ministerijos šiems už reklamą negaili ir apvalių, keturženkles sumas siekiančių sumelių. O štai projektams, kurių vertė nesiekia 10 tūkstančių eurų, esą nė nereikia skelbti konkursų, o tokių pirkimų per metus surengti galima net keletą[9].
Tokių sumų esą negailima menkaverčiams projektams, „pagaminamiems“ atbula ranka ir tiesiog naudojant kopijavimo metodą.
O štai, pasak A. Milašiaus, įvairios asociacijos, kurios teoriškai turėtų ginti ūkininkus ir kitus visuomenės sluoksnius, labiausiai trokšta „prasimušti“ savo projektus.
„Rokfelerių šalyje liks tik ta tautos dalis, kuriai galioja įvairios lengvatos. Pavyzdžiui, ūkininkai, kurie vis dar gyvena mokesčių rojuje ir gavę virš 100 tūkst. eurų pajamų sugeba sumokėti 95 eurus GPM. Įmonių savininkai ir akcininkai, kurių pelnas apmokestinamas kartais mažiau nei jo samdomo darbuotojo alga. Buhalteriniai viražai ir mokestinės lengvatos visagaliai“, – pastebėjo žurnalistas[9].
