Išprievartavimai ir kankinimai – pasaulis šaukia „uzurpuokim žmoniją be jokių ribų“
Išprievartavimai, žmogžudystės, kankinimai, padegimai, teroro aktai ar net genocidas: jeigu policijos ir teisingumo darbuotojai ką nors žino, tai yra tai, jog žmonijos žiaurumas bei naikinimas, galima sakyti, neturi ribų. Skirtumas tas, kad nūdienoje visa tai įgauna subtilesnį skonį – užtenka įpakuoti į spalvingą universalumo popierėlį ir „vualia“: daugialyčių etiketės brukamos tiek ant lego kaladėlių, tiek ant nemokamai dalinamų balandėlių – parsiduodama už špygą, net ir netaukuotą.
Grįžkime prie kitos temos.
Profesionalai, dirbantys tam, kad nusikaltėliai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn, savo darbe taipogi nuolatos susiduria su traumuojančiais išgyvenimais, mat vis dažniau nerimaujama, jog esamos sistemos nesugeba jų apsaugoti[1]. Ir šios tendencijos skaičiai Europoje kelia nerimą.
2022 m. dėl psichikos sveikatos problemų policijos pareigūnai Anglijoje pasiėmė 730 000 nedarbingumo dienų[2]. Palyginimui, 2012-2013 m. jų buvo 320 000, jau nekalbant apie augantį savižudžių skaičių.
Akivaizdu, jog mes, žmonės, bijome atsiverti, kalbėtis – dalintis džiaugsmais bei rūpesčiais. Tačiau yra ir tokių, kurie dedasi teisėjais ir teisingo gyvenimo būdo patarėjais, iki kol (pririnkus daugiau ar mažiau „grybų“) suvokiama verdant toje pačioje – gimimo, gyvenimo, mirties – sriuboje.
Konkrečiau, situaciją apsunkina stigmatizavimas, susijęs su atvirumu psichikos sveikatos problemoms, kai pareigūnai baiminasi, jog dėl to jie gali būti laikomi silpnais, galiausiai netekdami galimybės siekti karjeros.
Trokšdami suprasti, kaip traumuojanti medžiaga veikia policijos pajėgas, kai kurie tyrėjai, dirbantys nusikaltimų tyrimų šešėlyje, nustatė, jog beveik trečdaliui iš jų ilgainiui diagnozuojama sunki depresija, o maždaug pusei – vidutinio sunkumo depresija. Taip atrodo traumų atgarsiai, ir šis „antižmogiškumo“ reiškinys daro neigiamą įtaką ne tik pastarųjų požiūriui į pasaulį, bet ir jų artimiesiems.
Vyriausybės ignoruoja visuomenės poreikius
Daugelis teigia pamiršę, kaip pasitikėti žmonėmis ir pasauliu. Ir tai – ne panacėja; kad nematome, nereiškia, jog nevykta.
Nemaža dalis pareigūnų iš tiesų jaučiasi nematomi politikos formuotojams, teigdami, kad į jų psichinę sveikatą bei gerovę kreipiamas menkas dėmesys.
Kadangi pastarieji nėra apmokyti, kokie yra adaptyvūs ir neadaptyvūs įveikos mechanizmai, padedantys valdyti darbą su traumuojančiu turiniu, teikiama parama tampa reaktyvia, bet ne prevencine, o psichikos sveikatos stigmatizacija – kliūtimi ieškoti pagalbos. Aišku viena: kad šie specialistai galėtų apsaugoti mus, mes turime apsaugoti juos.
Ko gero, derėtų atlikti daugiau tyrimų, kad būtų galima suprasti rizikos ir atsparumo mechanizmus specialistams, patiriantiems sunkumų dirbant su traumuojančia kitų žmonių patirtimi – tik tai padėtų suteikti tinkamą paramą.
Nepersidirbkite – tai tiesus kelias į kapus
Toksiškas produktyvumas – pagrindinė darbuotojų lėtinio streso, perdegimo ir nelaimingų atsitikimų priežastis[3].
Technologijų pažanga – nuo darbo telefonu iki el. laiškų ir nešiojamų kompiuterių – per pastaruosius du dešimtmečius darbuotojus pririšo prie jų biuro stalo kojos, nors darbas beveik visada turėjo pabaigos tašką: atėjus 18 val., buvo įprasta išjungti visas su darbu susijusias technologijas arba palikti jas biure, pamirštant iki kitos darbo dienos.
Mes kitados iš tiesų neturėjome tiek daug galimybių dirbti, o darbas neturėjo tokios prieigos prie mūsų. Nepaisant to, technologijos vis labiau įsiveržia į žmonių gyvenimą, ir tai tiesus kelias perdegimo epidemijos link.
Šį reiškinį galima drąsiai vadinti „toksišku produktyvumu“, kadangi tai yra pagrindinė chroniško streso bei nelaimingumo priežastis. Laimei, yra veiksmingų būdų, kaipgi jaustis nuotaikingesniems, neatsisakant technologijų.
Pasakykite „ne“ dalykams, kurie jums netinka. Daugumai visuomenės demonstruojant kiekvieną savo žingsnį, nenuostabu, kad baimė kažką „praleisti“ daro dvigubą poveikį gebėjimui nustatyti ribas. Visgi nors susitikimų, projektų bei galimybių, kurios trukdo asmeniniam laikui, atsisakymas gali atrodyti kaip karjeros savižudybė, norėdami būti laimingesni ir sveikesni, turime sugebėti „atsijungti“ galimybei esant. Jei sunku save įtikinti, tiesiog paklauskite: „ar šis „pralaimėjimas“ bus svarbus mirties patale?“ (Tuo metu tikrai nebus svarbu, kad atsisakėte kassavaitinio susitikimo su komandos nariais kitoje pasaulio pusėje, tačiau apgailestausite, jog praleidote vakarienę su šeima ar nevykote į koncertą.)
Pasikalbėkite su bendraamžiais ne darbo reikalais. Nepaisant galimybės būti pasiekiamais, nepajudėdami nuo stalo žmonės yra vienišesni nei bet kada anksčiau, ir tai įtakoja santykių su aplinkiniais kokybę/gilumą. Atminkite: tik ilgalaikiai ryšiai kuria saugumą bei pasitenkinimą, dėl ko būtina susigrąžinti tam tikrą džiaugsmo lygį, įtraukiant su darbu nesusijusius pokalbius.
Mes turime atsižvelgti į tai, jog laimė – mūsų atsakomybė. Neįmanoma sukontroliuoti visko, bet galime kontroliuoti santykius su žmonėmis bei savimi.
Niekas mumis nepasirūpins – čiupkite gyvenimo vairą į savo rankas
Gera emocinė savijauta dar nereiškia, kad visada jausitės pakylėtas, tačiau dėl prastos psichinės sveikatos sunkiau susidoroti su kasdieniais iššūkiais. Skamba kvailai, bet duokite sau šiek tiek erdvės, – aš šiuo atveju pasitelkiu sąmoningumą.
Raskite būdų atsipalaiduoti. Tai gali būti maudymasis vonioje arba ėjimas pasivaikščioti[4]. Ne ką mažiau naudinga reguliariai skirti laiko veiklai, teikiančiai malonumą – ar tai būtų maisto gaminimas, ar muzikos klausymas.
Išbandykite sąmoningumo pratimus gamtoje. Atkreipkite dėmesį į aplinką ir raskite dalykų, kuriuos norite pamatyti, išgirsti, ragauti, užuosti ar paliesti. Sąmoningumas – puikus būdas atkreipti dėmesį į dabartinę akimirką, tokiu būdu pašalinant susikaupusį stresą.
Bendraukite. Ryšys su kitais sumažins vienišumo jausmą, tuo tarpu atsivėrimas patikimam draugui ar šeimos nariui gali padėti jaustis išklausytam bei palaikomam.
Savanoriaukite. Laisvą laiką skyrę savanoriavimui ne tik padėsite kitiems, bet ir „užčiuopsite“ gyvenimo tikslą, padidindami savo savivertę.
Rūpinkitės savo fizine sveikata. Gerkite pakankamai vandens, išsimiegokite, judėkite, sveikai maitinkitės – žinoma, jog reguliari mityba, kokybiškas poilsis bei fizinis aktyvus pagerina nuotaiką ir pakelia energijos lygį.
Be abejo, kartais būna tamsesnių dienų, – tuomet reikėtų užsibrėžti nedidelius tikslus, pavyzdžiui, atsikelti ir nusiprausti veidą, – žingsnis po žingsnio, ir išaušta nauja kupina įspūdžių diena.
