Palmių aliejus – sveikesnė alternatyva hidrintiems augaliniams riebalams

Palmių aliejus naudojamas ne tik maistui

Afrikietiškų alyvpalmių, lotyniškai Elaeis guineensis,^[1] užuomazgos išsivystė^[2] Afrikos vakarų atogrąžų miškuose. Artimiausias giminaitis šiam augalui yra amerikietiška alyvpalmė Elaeis oleifera,^[3] kurios randama Pietų ir Centrinės Amerikos srityse. Įdomu tai, kad ši amerikietiška alyvpalmė niekada nesulaukė tokio milžiniško ekonominio dėmesio.

Šių dviejų rūšių hibridai^[4] (sukryžminti augalai) kadaise buvo pradėti kultivuoti 1968-1969 metais, stengiantis užtikrinti^[5] augalų atsparumą ligoms ir padidinti nesočiųjų riebalų rūgščių dalį aliejuje. Tačiau platesnė jų produkcijos gamyba taip ir nebuvo pradėta. Afrikietiškų alyvpalmių nuimtas derlius 2013-2014 metais siekė^[6] 15.7 milijono hektarų, o tai sudarė 29.8% viso pasaulio riebalų ir aliejaus.

Maždaug 77% alyvpalmių aliejaus (dar kitaip vadinamo tiesiog palmių aliejumi) sunaudojama maistui, tačiau vis daugiau produkcijos naudojama^[7] biokurui ir įvairiems alelochemikalams. Indonezija žinoma kaip vienas didžiausių gamintojų ir eksportuotojų pasaulyje, 2018 metų duomenimis pagaminusi^[8] 40.6 mln. tonų aliejaus, kurio 29.3 mln. tonos buvo skirtos eksportui.^[9] Indonezija kartu su Malaizija pagamina^[10] daugiau kaip 80% pasaulio alyvpalmių atsargų.

Šiai dienai palmių aliejaus randama 50% visame parduotuvėse esančiame maiste.^[11] Tai tokios prekės kaip šokoladas, bandelės, dantų pasta, traškučiai, užkandžiai ir įvairūs kiti kepti produktai. Azijos ir Afrikos regione toks aliejus įprastai naudojamas kepimui, nors tiek Europoje, tiek JAV daugiausiai naudojamos alyvuogės ir saulėgrąžos.

Išskirtinės alyvpalmių aliejaus savybės ir nauda

Alyvpalmių aliejus pasižymi išskirtinėmis savybėmis:

• lengvai tepasi (išlieka pusiau minkštas kambario temperatūroje),
• atsparus oksidaciniam stresui (ilgesnis produkto galiojimas),
• tinkamas naudoti prie itin aukštos temperatūros (maistas išlieka traškus),
• nepakeičia maisto skonio ir kvapo.

Tokios teigiamos savybės paverčia palmių aliejų labai patraukliu pasirinkimu maisto gamybai. Pagrindiniai tokio aliejaus panaudojimo būdai maisto produktuose yra kepimui/grilinimui, sviesto ir margarino gamybai, konditeriniams riebalams. Palmių aliejus labai populiarus^[12] kietu pavidalu įvairiuose riebalų mišiniuose, o skystu pavidalu - kepimo srityje. Jis ypač naudojamas pramoninių gamyklų kepimo procese.

Dėl vis didėjančio alyvpalmių aliejaus suvartojimo ši tema tampa kontroversiška ir sveikatos srityje. Aliejus gaminamas spaudžiant sultingus augalo vaisius, o nerafinuotas^[13] aliejus išlieka raudonos spalvos, kartais dar vadinamas raudonuoju palmių aliejumi. Kambario temperatūroje alyvpalmių aliejaus konsistencija išlieka pusiau kieta, kaip kokosų. Lydymosi temperatūra siekia 35°C, kokosų 24°C. Dėl skirtingos riebiųjų rūgščių sudėties^[14] alyvpalmių aliejaus aukščiausia galima kepimo temperatūra siekia^[15] 232°C.

Svarbu tik nesusimaišyti atkreipiant dėmesį, kad alyvpalmių aliejus ir alyvpalmių kauliukų (branduolių) aliejus, nėra vienas ir tas pats. Abu aliejai yra išgaunami iš to paties augalo, tačiau alyvpalmių aliejus spaudžiamas iš vaisiaus, o alyvpalmių kauliukų aliejus - iš branduolių.^[16] Atitinkamai jų savybės ir panaudojimo tikslai taip pat skiriasi.

Palmių aliejus - sveikesnė alternatyva, nors seniau buvo teigiama priešingai

Grįžtant laiku į 1980 metus, galima prisiminti kaip buvo stengiamasi įtikinti visuomenę, kad maisto produktai, kuriuose yra tropinių aliejų, prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų. Sėkmingos valstybinės programos^[17] privertė gamintojus pašalinti palmių aliejų iš produkcijos, pakeičiant jį hidrintais augaliniais aliejais.

Pažymėtina, kad kova su alyvpalmių aliejumi Jungtinėse Valstijose buvo vykdoma siekiant ekonominės^[18] naudos, o ne dėl tikro susirūpinimo gyventojų sveikata. Deja, ši nepalanki atogrąžų aliejaus reklama iš Jungtinių Valstijų išplito visame pasaulyje, net ir į besivystančias pasaulio šalis, kur širdies ir kraujagyslių ligų paplitimas ženkliai mažesnis nei JAV.

Šiuo metu palmių aliejus yra reklamuojamas kaip tinkama alternatyva hidrintiems riebalams. Dėl savo sudėties,^[19] į kurią įeina 50% sočiųjų ir 50% nesočiųjų riebalų rūgščių, palmių aliejus gali būti lengvai skaidomas, kitaip sakant kristalizuojamas ir atskiriamas. Aukštos lydymosi temperatūros sudedamąją dalį sudaro stearino rūgštis, o žemą oleino.

Kalbant apie sveikatą, galima apibendrinti, jog buvo atlikta 51 tyrimo metaanalizė,^[20] kurioje nustatyta, kad žmonės, kurių mityboje gausu alyvpalmių aliejaus, turi mažesnį cholesterolio (LDL) lygį, negu kurių mityboje buvo gausu transriebalų. Taigi, sveikatos požiūriu galima teigti, kad alyvpalmių aliejus yra sveikesnė alternatyva hidrintiems augaliniams riebalams.

Besaikis vartotojiškumas gali pridaryti didelės žalos gamtai

Visgi verta paminėti ir didžiausias pasaulines problemas, kurios susijusios su alyvpalmių aliejumi. Tai - didelės biologinės įvairovės miškų kirtimas, ekosistemų ir gyvūnų nykimas. Pavyzdžiui, buvo prarasta reikšminga trijų išlikusių orangutanų rūšių natūrali buveinė. Viena iš rūšių - Sumatrano orangutanas, kuris įtrauktas^[21] prie kritiškai nykstančių gyvūnų rūšių.

Reaguojant į aptariamus įvykius, Indonezija parengė moratoriumą naujoms sąlygoms dėl palmių, medienos ir miškų kirtimų operacijų pirminiuose miškuose bei durpynuose. Indonezija^[22] į kirtimo sąlygas reagavo ragindama sustabdyti durpynų sausinimą ir deginimą, taip pat iškeliant reikalavimus atkurti nusausintus durpynus. Malaizija nesiima tokių griežtų priemonių kaip Indonezija, bet šalis reaguoja^[23] stengdamasi išsaugoti bent kai kuriuos savo miškus. World Wide Fund for Nature (WWF) 2004 m. įsteigė grupę už atsinaujinančio alyvpalmių aliejaus naudojimą (angl. Roundtable on Sustainable Palm Oil), kuri įtraukia visas pasaulio tiekimo grandis, pradedant nuo augintojų ir perdirbinėtojų ir baigiant mažmenininkais, investuotojais ir įvairiomis maisto kompanijomis.

Taip buvo sukurtas RSO standartas - tarptautiniai kriterijai, kuriais galima remtis skatinant atsakingą alyvpalmių aliejaus gamybą. Tačiau verta paminėti ir tai, kad tik pirminiai miškai yra saugomi pagal RSPO taisykles,^[24] o antriniai, kurie suniokoti arba nespėja atsinaujinti, lieka be apsaugos. Pagal RSPO gaires, durpynams irgi suteikiama ribota apsauga. Taigi, nors ir įprasta manyti, kad produktas „sertifikuotas pagal RSPO“, tai nebūtinai reiškia, kad produkcija pagaminta laikantis miškų tausojimo gairių. 

Alyvpalmių aliejaus gamyba galima pagal miškų tausojimo dėsnius, tačiau didėjant vartotojiškumui automatiškai didėja ir rizika, kad atogrąžų miškai bus kertami dėl vietos plantacijoms. Miškų nykimas, kaip jau minėta, kelia grėsmę biologinei įvairovei, sukelia šiltnamio efektą, todėl atsižvelgdama į tai ES komisija persvarstė^[25] savo biokuro politiką. Iki 2030 metų palaipsniui užsibrėžta panaikinti palmių aliejaus pagrindu pagamintą biodyzeliną.

Paskutiniais duomenimis^[26] ir iš Europos Alyvpalmių Aliejaus Sąjungos (EPOA) 2019 m. maždaug 86% Europoje importuojamo aliejaus buvo pagamintas laikantis miškų tausojimo gairių. Pabrėžiama pažanga, kuria norima pasiekti, jog taip bus gaminama visa produkcija. Nors palmių aliejaus plėtra pastaruoju metu sulėtėjo, vis tiek tikimasi, kad per ateinantį dešimtmetį tam tikrose šalyse augimas tęsis,^[27] įskaitant Malaiziją ir Indoneziją. Miškingų ir tinkamų plotų alyvpalmių auginimui yra ir kitose šalyse, pvz., Brazilijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Peru ir Kolumbijoje. Tačiau svarbu užtikrinti, kad ši plėtra ir toliau nebūtų vykdoma miškų sąskaita.