Šiuolaikinės žmonijos tarpusavio varžytuvės yra vienas iš Olimpinių žaidynių „atgarsių“
Ar jūs žinote metodų bei kokių veiksmingų būdų, kurių pagalba galima išsiaiškinti, kuris gi iš mūsų yra greitesnis, apsukresnis, sumanesnis, aukštesnis bei pakeliantis daugiau svorio vienu metu, vienu pirštu ar pritūpimu?
Tiesa ta, kad šiame technologijų bei autoritetų valdomame pasaulyje dalis žmonių vis dar varžosi ir konkuruoja vieni su kitais kaip tik išmano – o dažnai ir patys su savimi, kai jaučiasi taip, tarsi turėtų kažkam kažką įrodyti – svaidydamiesi sarkastiškais juokeliais, perdėm akivaizdžiai didžiuodamiesi savo turimu naujo modelio automobiliu ar užimama pozicija darbe, tokiu būdu mėgindami pasijusti stipresniu už tą, kuris, galbūt, nemoka deramai apsiginti ir negali pasipriešinti ar yra tiesiog linkęs nuolaidžiauti.
Kita grupė asmenų (kad ir kaip tai, galbūt, šmaikščiai gali skambėti) vis dar „laužia“ rankomis kitoje pusėje namų esančiame bare ir juokauja pasiteisindami, jog šiandien nepavyko tik todėl, jog tai yra ne jų diena.
Tuo tarpu vienas iš bene oficialiausių būdų parodyti, kas gi yra tikrasis atstovaujamos šalies ir tam tikros sporto šakos galiūnas, tai sudalyvauti jau nuo senų laikų rengiamose Olimpinėse žaidynėse. Aišku, nevalia pamiršti fakto, jog negalime imti ir patekti ten kada tik panorėję – tai vis tik yra didelės valios, nežmoniškų pastangų ir ilgamečio darbo rezultatas, kurį pasiekti gali toli gražu ne kiekvienas.
Toliau kalbant apie „tramdomų marškinių“ efektą, kurį galime pajusti tuomet, kai bandome ne pagerinti savo asmeninius rezultatus, tačiau įrodyti bei pasigirti kitiems, jog atbėgome ar atplaukėme pirmi, vertėtų įsidėmėti tai, kad visa tai gali suveikti priešingai – mes tiesiog pasijausime prastesni, o dalyvavimo intencija sutapatinta su savęs nuvertinimu.
Mat tikslas kažką laimėti dažniausiai yra geras iki tos ribos, kol nespaudžiame savęs, pralaimėjus neskalpuojame ir mokame džiaugtis pagerėjusiais savo paties rezultatais ar suteikta dalyvavimo galimybe apskritai. Ir todėl manau, jog šis patarimas it koks klasikinis juodas švarkas – daugelyje situacijų „priderinamas“, naudingas bei savu laiku dargi itin patogus.
Žiedai ir vėliava simbolizuoja žinią, kurią nešame
Olimpinės žaidynės turi vėliavos prototipą: jos fonas yra baltas, o centre yra penki tarpusavyje persipynę žiedai – mėlynas, geltonas, juodas, žalias bei raudonas ir jie reiškia penkias pasaulio dalis, kurios yra sujungtos į visus vienijantį olimpinį judėjimą.
Aišku, akyliau sekantiems olimpiadas bei besidomintiems sportu turbūt jau ne kartą teko girdėti, jog kiekvienas iš penkių žiedų atstovauja penkiems skirtingiems žemynams[1]. Tuo tarpu žiedų persipynimo modelis ir skirtingos spalvos atspindi idėją, kuri perteikia olimpinių žaidynių universalumą, prisitaikymą bei gebėjimą suburti sportininkus bene iš viso pasaulio.
Kalbant apie žaidynių istoriją bei senuosius laikus apskritai, ne paslaptis, kad kadaise planuota įvykti viena iš pirmųjų olimpiadų buvo atšaukta dėl Pirmojo pasaulinio karo, todėl tikrasis žiedų „debiutas“ įvyko 1920 m. Belgijoje. Tuo tarpu to meto oficialiu tapęs himnas bei nusistovėjusi žaidynių programa įsitvirtino kiek vėliau.
Dargi įdomu tai, jog deglo nešimas kosmose, krūvos balandžių ar baltų balionų paleidimas į dangų bei kitos neįprastos procesijos, simbolizavusios olimpinių žaidynių pradžią yra vis dar aktualios ir iki šių dienų.
Aišku, nevalia pamiršti ir priesaikos bei jos formuluotės, kuri nors ir kito, visgi iki šiol turi tą pačią pasiaukojimą, ryžtą ir atsidavimą liudijančią vertę bei konkrečią nuorodą į dopingo vartojimą draudimą. Tačiau jo buvimas vis tik neapsaugo nuo dopingo „entuziastų“, dėl ko pagautų vartojant sąraše yra ir lietuvių: norėdami pasiekti geresnių rezultatų dalis sportininkų kitados buvo diskvalifikuoti, jų rezultatai anuliuoti arba jie prarado galimybę apskritai atstovauti šaliai[2].
Olimpinės žaidynės yra unikalus įvykis, sutelkiantis viso pasaulio dėmesį
Kaip žinia, iki Tokijo olimpinių žaidynių pradžios liko mažiau nei 100 dienų, o žaidynėse dalyvaus bene 206 šalių rinktinės, ir nors dėl COVID–19 pandemijos anų metų žaidynės neįvyko, galime džiaugtis, jog šiemet jų pagaliau sulauksime[3].
Tuo tarpu lyginant pastarųjų metų čempionatus su laikais, kuomet jos buvo tik ką prasidėjusios, kurioziškiausiai, ko gero, vis dar skamba tai, kaip anuomet bėgikams bei kitų sporto rūšių atstovams bandytas pritaikyti kelio paviršius tapdavo tikru kliūčių ruožu ir versdavo suklusti netgi tuos, kurie stebėdavo žaidynes: mat senovės trasa buvo neįprastai pailgos formos ir su tokiais staigiais posūkiais, kad bėgikai buvo priversti gerokai sulėtinti greitį, jog nekirstų priešininkų juostos. Dabar, kai viskas taip modernizuota, tai skamba kiek komiškai, tačiau kažkada tokia padėtis juokų toli gražu nepriminė.
Taigi, tęsiant šiuolaikinę olimpinių žaidynių ir dalyvavimo jausmo praeityje paralelę, smagiausia būdavo (ir vis dar, neabejoju, jog yra) jausti šventinę atmosferą, vyraujančią žaidynėse, gebančiose suburti ir išlaikyti kovotojo dvasią nepamirštant, kad tai kartu yra ir nuostabi pramoga.
Tiesa ta, kad dabartinėje informacinėje visuomenėje sportas užima itin didelę kultūros, menų ir sporto renginių dalį, na, o jo žinomumas tampa kone idealiu įrankiu ne tik populiarinant žaidėjus, bet ir galimai padarant renginį savotišku propagandos instrumentu.
Aišku, galime džiaugtis, jog dabartiniais laikais sportas vis tik yra nacionalinio identiteto tvirtinimo priemonė. Tuo tarpu taika, veržlumas ir talentai – tai pagrindiniai veiksniai, lemiantys dalyvavimo olimpinėse žaidynėse motyvus ir patenkinantys bendruomeniškumo poreikius.
