Nyderlandų vyriausybė siūlo griežtinti taisykles ir atimti galias iš Vengrijos ir Slovakijos
Nyderlanduose suformuota nauja mažumos vyriausybė savo koalicijos sutartyje įrašė nuostatą, numatančią griežtesnes priemones Europos Sąjungos valstybėms, kurios, jos vertinimu, „aktyviai kenkia Europai“. Dokumente tiesiogiai įvardijamos Vengrija ir Slovakija. Siūloma supaprastinti 7-ojo straipsnio procedūrą, kad būtų lengviau atimti iš šių šalių balsavimo teises, taip pat apriboti jų prieigą prie ES fondų.
Koalicijos susitarimo dalyje apie tarptautinius santykius teigiama, kad taika ir saugumas gali būti užtikrinti tik glaudžiai bendradarbiaujant su Europos partneriais, o pati ES esą yra taikos ir klestėjimo garantas. Dokumente raginama stiprinti Sąjungos geopolitinį vaidmenį, plėsti bendradarbiavimą ir judėti link „brandesnės“ Europos. Kartu siūloma pereiti prie įvairesnio Europos modelio, kuriame valstybės galėtų integruotis skirtingu tempu.[1]
Tame pačiame tekste aiškiai įrašyta, kad Nyderlandai „griežtai imsis veiksmų prieš šalis, kurios aktyviai kenkia Europai, tokias kaip Vengrija ir Slovakija“, siekdami supaprastinti 7-ojo straipsnio procedūrą ir sudaryti sąlygas lengviau atimti balsavimo teises. Taip pat skelbiama, kad „Vengrija neteks prieigos prie Europos lėšų“, o užsienio ir saugumo politikoje bus siekiama atsisakyti vienbalsiškumo principo.
Siūloma atsisakyti veto teisės, kuri iki šiol saugojo nacionalinius interesus
Nuo pat ES įkūrimo vienbalsiškumo principas, ypač bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje, buvo laikomas esminiu sprendimų priėmimo pagrindu. Ši tvarka reiškia, kad nė viena valstybė negali būti priversta pritarti sprendimams, kurie, jos vertinimu, prieštarauja nacionaliniam saugumui ar konstituciniams principams.
Pastaraisiais metais Vengrija ne kartą pasinaudojo veto teise blokuodama sprendimus migracijos, energetikos, klimato politikos ar su Ukraina susijusiais klausimais. Reaguodama į tai, Europos Komisija jau yra įšaldžiusi dalį Vengrijai skirtų lėšų dėl vadinamųjų teisės viršenybės pažeidimų ir svarstė galimybę riboti jos teises.
Buvęs Europos Parlamento narys ir žurnalistas Derk Jan Eppink šią Nyderlandų koalicijos nuostatą pavadino „absurdiška“. Jis teigė, kad tokia pozicija yra „arogantiška ir visiškai neproduktyvi“.
D. J. Eppink priminė, kad ES sutarčių keitimui, įskaitant veto teisės panaikinimą, reikalingas vienbalsis visų valstybių pritarimas, o sutarčių atvėrimas gali sukelti sunkiai kontroliuojamų pasekmių.
Tuo tarpu Vokietijos žaliųjų europarlamentaras Danielis Freundas šią koalicijos dalį pavadino „mėgstamiausia vieta naujoje Nyderlandų sutartyje“. Proeuropietiška partija „Volt“ taip pat pareiškė, kad teigiamai vertina siekį pereiti prie sprendimų dauguma užsienio ir saugumo politikoje bei sustiprinti 7-ojo straipsnio taikymą tokioms šalims kaip Vengrija ir Slovakija.
Slovakija atsako griežtai: kalbama apie suverenitetą ir „raudoną liniją“
Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico griežtai reagavo į Nyderlandų planus. Jis apkaltino Hagos vyriausybę kišimusi į Slovakijos suverenitetą ir įspėjo dėl sankcijų, susietų su vidaus politika.[2]
„Galite toliau rūkyti marihuaną ir pripažinti 70 lyčių. Tai jūsų reikalas. Tačiau grasinti kitai šaliai bausmėmis dėl jos suvereniteto ir legitimumo – tai jau raudonos linijos peržengimas“, – pareiškė Fico.
Nyderlandų parlamentas dar spalį ragino imtis teisinių veiksmų prieš Slovakiją dėl konstitucinių pataisų, kuriomis apibrėžiamos tik dvi lytys – vyras ir moteris, ribojamas tos pačios lyties asmenų įvaikinimas bei įtvirtinamas nacionalinės teisės viršenybės principas kultūriniais ir etiniais klausimais. Lapkritį Europos Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Slovakiją.
Vengrija, taip pat įvardyta Nyderlandų dokumente, oficialios reakcijos kol kas nepateikė.
Nyderlandai istoriškai buvo laikomi viena iš tvirtai proeuropietiškų valstybių. Vis dėlto 2005 m. referendume 61,5 proc. olandų atmetė siūlomą ES Konstituciją, o 2016 m. panašus skaičius rinkėjų nepritarė ES ir Ukrainos asociacijos sutarčiai. Naujoji Hagos vyriausybės kryptis rodo siekį aktyviau formuoti ES politiką, net jei tai reikštų aštresnį konfliktą su dalimi valstybių narių.
Ar ši iniciatyva taps realiais pokyčiais, priklausys nuo kitų ES valstybių pozicijos ir nuo to, ar pavyks surinkti reikiamą paramą sutarčių keitimui. Kol kas akivaizdu, kad diskusija dėl veto teisės ir nacionalinio suvereniteto ribų vėl grįžta į Europos politinę darbotvarkę.
