<h2>Publika viešai šlapindavosi ir inicijuodavo seksualines veiklas</h2>
<p>Tikiu, jog dauguma išties nemėgsta Covid-19 teatro protokolų, tiesa? Tačiau įdomu tai, kad, tarkim, Renesanso laikų publika Anglijoje kadaise turėjo itin griežtas taisykles, kaip elgtis teatre, tuo tarpu kišenvagiai netgi galėjo būti pririšti prie scenos stulpo.</p>
<p>Ir iš tikrųjų, veido kaukės, organinio stiklo pertvaros, vakcinos įrodymas, asmens tapatybės dokumentas su nuotrauka bei griežtos sėdėjimo užduotys toli gražu neatrodo patraukliai, jei galvotume apie idealų vakarą teatre. Bet kuomet kone visos šalies pasirodymų vietos vėl pradeda kelti uždangas, tokios taisyklės greičiausiai taps „naujojo normalumo“ dalimi.</p>
<p>Šiaip ar taip, nors nemaža dalis minėtų taisyklių gali pasirodyti beprecedentės, vis tik atsekami su Covid-19 pandemija susiję aspektai ir iš senesnių laikų: dokumentai auditorijos elgesio bei jo reguliavimo teatruose atžvilgiu per maždaug 2500 Vakarų teatro metų, galima sakyti, pakito itin menkai, mat tam tikri nurodymai bei teatro žiūrovų lūkesčiai atspindėjo būdus, kuriais visuomenė derėjosi ir vis dar derasi dėl savo elgesio ir socialinių normų.</p>
<p>Paimkime, pavyzdžiui, senovės graikų teatrą. Jo žiūrovai, kaip žinia, buvo aktyvūs ir garsūs daugelio dramatiškų festivalių dalyviai[1]. Aristotelis, be kita ko, kitados aprašė supykusią publiką, kuri „užčiaupė“ spektaklį po to, kai pastebėjo jo pastatymo nenuoseklumą.</p>
<p>Na, o dar įdomiau tai, jog kai klasikos žinovas Davidas Kawalko Roselli pristatė senovės istoriko Herodoto istoriją, jos metu žiūrovai apsipylė ašaromis, dėl ko galiausiai dramaturgui buvo paskirta netgi 1000 drachmų – oficialios Graikijos valiutos prieš eurą – bauda dėl nerimą keliančios bei žiūrovus neva liūdinančios pjesės eigos. Kartu su minėtu „turiniu“ atsirado ir impulsas reguliuoti žiūrovų elgesį: Roselli tai apibūdino kaip savotišką „teatro policiją“, kuriai pavesta palaikyti tvarką įvairių pasirodymų metu.</p>
<p>Negana to, Renesanso Anglija apskritai garsėjo audringa publika, kuri viešuose lauko teatruose galėjo šlapintis, romantiškai glaustytis, miegoti, valgyti ir gerti, dargi žiūrėdama naujausią Šekspyro kūrinį. Tačiau daugelis šių teatrų išvengė valdžios reguliavimo, nes buvo įsikūrę už Londono Sičio, šalia barų ir sekso paslaugų teikėjų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/keo-oran-od4zvae0ida-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Kai nėra jokios oficialios priežiūros, žiūrovai patys nustato „taisykles“</h2>
<p>Tiesa ta, jog atsižvelgus į tai, kad tąsyk nebuvo jokių nustatytų reikalavimų, publika neretai pati numatydavo taisykles: už kišenvagystę asmuo galėjo būti pririštas prie vieno iš scenos stulpų, – taip atrodė bausmė už tam tikras nederamas veiklas.</p>
<p>Ir visgi, XVIII amžiaus viduryje garsus atlikėjas ir teatro vadybininkas Davidas Garrickas buvo pasiryžęs pakeisti publikos elgesį – jo manymu, perdėm trikdantį – mat iki to laiko žiūrovai galėjo sėdėti scenoje kartu su atlikėjais[2]. Kitaip tariant, buvo leidžiama kone viskas.</p>
<p>Viename satyriniame tekste, pavadintame „The Gull’s Hornbook“, netgi buvo patarta, kaipgi geriausiai žiūrovas gali atkreipti į save dėmesį ir atitraukti aplinkinius nuo demonstruojamų pramogų – tiesiog parodyti savo apnuogintas kojas, ryškius drabužius ar menkai „toleruojamą“ gremėzdišką barzdą.</p>
<p>Ilgainiui Garrickas vis tik atnaujino savo teatrą, kad pašalintų žiūrovus nuo scenos ir neleistų jiems patekti į teatrą per aktorių persirengimo kambarius. Taipogi buvo bandoma nutraukti pasirodymo įsigijimo perpus pigiau galimybę, pagal kurią žiūrovai galėjo pažiūrėti tik antrąją pasirodymo pusę. Tačiau vadybininkui teko atsitraukti, kuomet publika surengė milžiniškas riaušes, protestuodama prieš siūlomus pakeitimus. Taigi, savavališkumas ilgą laiką kerojo į visas puses.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/allec-gomes-9xpnmt41nkm-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Mobilaus telefono konfiskavimas – daugiau nei įprastas reiškinys</h2>
<p>Ne paslaptis, kad laikui bėgant išpopuliarėjo speciali arka, atskirianti žiūrovus nuo scenoje esančių aktorių. Be šio struktūrinio poslinkio, apšvietimo pakeitimas irgi sustiprino atskirtį tarp publikos ir atlikėjų, mat iki XIX amžiaus svetainės erdvė buvo apšviesta taip pat ryškiai kaip ir scena. Bet jau 1837 m. buvo pristatytas prožektorių apšvietimas, kurio pavadinimas kilo nuo kalcio oksido, taip pat žinomo kaip negesintos kalkės. (Šios naujovės patraukė žiūrovus į šešėlį bei apšvietė scenos aktorius.)</p>
<p>Publika – dabar fiziškai atskirta ir vizualiai užtemdyta – buvo nepalyginamai paklusnesnė. Tarp kitko, žiūrovų „išraiškingam pasirodymui“ buvo taikomos papildomos įspėjamosios taisyklės, kurios buvo išspausdintos stenduose, plakatuose, lapeliuose bei užrašuose ant sėdynių atlošų. Na, o amžiaus pabaigoje tokie lūkesčiai apibūdino naują elgsenos „sutartį“, kuriai auditorijos nariai turėjo žūtbūt paklusti.</p>
<p>Reikėtų paminėti ir tai, jog mobiliojo telefono naudojimas taipogi tapo ypač ginčytinu žiūrovų elgesiu, kurį kartais kontroliuoja patys aktoriai. Pavyzdžiui, 2015 m. amerikiečių aktorė Patti Lupone sustabdė pasirodymą Niujorke, konfiskavusi žiūrovo telefoną, nuogąstaudama dėl teatro ateities bei didėjančios nepagarbos[3]. Tačiau galime pasidžiaugti, kad šiandien teatre išlieka tinkamo publikos etiketo idėja; šiandien plačiai prieinami žiūrovų etiketo vadovai, kuriuose aprašoma viskas – nuo aprangos kodo, vėlyvų atvykimų iki kosėjimo ar saldainių išvyniojimo.</p>
<p>Antra vertus, pastaruoju metu kai kurie aktyvistai, menininkai ar mokslininkai, metė iššūkį auditorijos etiketo gairėms, nes jos neva yra išskirtinės ir be reikalo ribojančios. Tarkim, galimos elgesio normos ilgai buvo taikomos žmonėms, turintiems motorinių ar vokalinių tikų.</p>
<p>Šis atmetimas, beje, padėjo išpopuliarinti tokias intervencijas kaip atpalaiduojantys spektakliai, kuriais siekiama padaryti teatrą prieinamą visiems. Žinoma, lūkesčiai, susiję su žiūrovų elgesiu, nuolat keitėsi per visą Vakarų teatro istoriją. Bet teatro lankymas iš esmės visada sukelia platesnius klausimus etiketo viešumoje atžvilgiu. (Dažnai teatre galiojančios normos atspindi – o kartais net įtakoja – didesnes socialines bei technologines normas.)</p>
<p>Ir visgi, nors Covid-19 sveikatos bei saugos protokolai gali būti interpretuojami kaip ribojantys, iš tikrųjų jie primena, jog lankymasis teatre dažnai reiškia derybas dėl individualaus elgesio ir kolektyvinės patirties ar lūkesčių. Ir, svarbiausia, skirtingai nei naudojant mobilųjį telefoną ar išvyniojant saldainį, sveikata bei saugumas yra būtini norint, kad teatras būtų prieinamas ir atviras kuo daugiau žmonių.</p>
