<h2>Yra keletas stebinančių dalykų, susijusių su ateitimi</h2>
<p>Ne vienam, ko gero, kyla klausimas: jeigu per ateinančius 10 000 metų žmonės neišmirs dėl klimato apokalipsės ar asteroido smūgio, ar tikėtina, jog mes tapsime labiau pažengusia rūšimi, nei esame šiuo metu?</p>
<p>Ne paslaptis, jog žmonija yra kelių milijardų metų evoliucijos rezultatas: nuo besidauginančių molekulių jūrose iki žuvų vandenynų gelmėse, žinduolių, dinozaurų bei žmonių – mus, kaip žinome, suformavo evoliucija[1].</p>
<p>Tiesa ta, kad organizmai dauginasi „kopijuodami“ genus, kurie yra perduodami. Šiame procese, be kita ko, galiausiai pasirodė ir Homo sapiens. Ir visgi, mes nesame šios istorijos pabaiga, mat sakoma, jog evoliucija ties mumis nesustos. Kita vertus, nors gana sunku nuspėti ateitį, akivaizdu, kad pasaulis tikriausiai pasikeis taip, kaip mes dar nė neįsivaizduojame.</p>
<p>Tikėtina, kad gyvensime ilgiau ir tapsime aukštesni. Tikriausiai dargi būsime mažiau agresyvūs ir malonesni, bet, deja, turėsime mažesnes smegenis. Kitaip tariant, būsime šiek tiek panašūs į auksaspalvį retriverį – draugiški ir linksmi, bet galbūt ne tokie įdomūs. Bet kokiu atveju, norėdami iš arčiau susipažinti su ateities prognozėmis, turime pažvelgti į savo biologiją.</p>
<p>Kalbant apie istoriją, derėtų paminėti, kad kai kurie mokslininkai teigia, jog civilizacijos iškilimas nutraukė natūralią atranką, mat praeityje vyravęs selektyvus spaudimas – plėšrūnai, badas, maras, karas – daugumoje vietovių išnyko: badą iš esmės užbaigė trąšos bei šeimos planavimas; tamsoje mus medžioję liūtai, vilkai bei kardadantės katės yra nykstantys arba išnykę; o milijonus žmonių pražudžiusius marus – raupus, cholerą – sutramdėme vakcinomis, antibiotikais ir švariu vandeniu.</p>
<p>Visgi evoliucija juda į priekį. Ir jei gamta nebekontroliuoja žmonijos virsmo, mūsų sukurta nenatūrali aplinka – kultūra, technologijos, miestai – sukuria naują spaudimą, labai nepanašų į tą, su kuriuo susidūrėme ledynmečiu, dėl ko vienas iš evoliucijos „vaisių“ yra mažėjančios smegenys – mes iš esmės tampame savotiška prijaukinta beždžione.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/that-s-her-business-kzeomdceswk-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Žmonės gyvens daug ilgiau</h2>
<p>Kadangi žmonijos gyvenimo trukmė nuo senų laikų pailgėjo kone dvigubai, atidėjimas vaisingiausių metų „į šalį“ dabar, galima sakyti, yra visai naudingas. Atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau žmonių gyvena iki 100 ar net 110 metų (rekordas yra 122 metai), yra pagrindo manyti, jog mūsų genai gali vystytis tol, kol žmogus vidutiniškai nugyvens 100 ar net daugiau metų[2].</p>
<p>Tam tikra tendencija pastebima ir gyvūnuose – banginių, arklių ir primatų dydyje. Ir visgi, kodėl mes tapome dideli, nėra aišku. Iš dalies mirtingumas gali paskatinti dydžio raidą, – augimui juk reikia laiko, todėl ilgesnis gyvenimas reiškia ir tai, kad organizmui suteikiama daugiau laiko augti. (Įdomu dėlei reikėtų paminėti, kad šiandien aukščiausi žmonės pasaulyje yra Nyderlanduose: čia vyrų vidutinis ūgis siekia 183 cm, o moterų – 170 cm.)</p>
<p>Negana to, per pastaruosius 2 milijonus metų žmonių skeletai tapo nepalyginamai lengvesni, nes pastarieji mažiau naudojosi savo jėga, ir daugiau dėmesio skyrė įrankiams bei ginklams, palengvinantiems darbą. Juolab kad daug laiko praleisdami prie stalo, kompiuterio klaviatūros ir automobilio vairo, žmonės ir toliau puoselėja šiuos pokyčius.</p>
<p>Kai pradėjome gaminti maistą, susitraukė ir mūsų žandikauliai. Šiuolaikinį perdirbtą maistą – mėsainius ar sausainių tešlos ledus – reikia dar mažiau kramtyti, todėl žandikauliai ilgainiui, ko gero, dar labiau susitrauks, ir greičiausiai neteksime protinių dantų.</p>
<p>Šiandien mus taip pat sieja keliai, geležinkeliai ir lėktuvai. Tuo tarpu bušmėnai – etninė gyventojų grupė, gyvenanti Kalahario dykumoje – eidavo 60 kilometrų, kad susirastų partnerį. Kitaip tariant, mes vis labiau tampame viena pasaulio populiacija – laisvai besimaišome, o tai savo ruožtu sukurs hibridų pasaulį – šviesiai rudos odos, tamsiaplaukių, australų, amerikiečių ir azijiečių, kurių odos spalva ir veido bruožai bus linkę supanašėti, rasę.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/matt-bennett-78htqvjyms4-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Seksualinė atranka paspartins išvaizdos raidą</h2>
<p>Tiesa ta, jog žmonės gali tapti patrauklesni, bet vienodesni. Globalizuota žiniasklaida taip pat gali sukurti vienodesnius grožio standartus, „stumdama“ visus žmones link vieno idealo. Galiausiai mūsų smegenys bei protas, mūsų išskirtiniausias žmogiškasis bruožas, vystysis, ir galbūt net itin dramatiškai.</p>
<p>Tarkim, Europoje smegenų dydis pasiekė aukščiausią tašką dar prieš 10 000–20 000 metų, prieš pat mums išrandant ūkininkavimą. Tuo tarpu šiuolaikinių žmonių smegenys yra mažesnės nei mūsų senovės pirmtakų ar net viduramžių žmonių, ir neaišku kodėl. Kita vertus, civilizacijoje jums nereikia pergudrauti liūtų ir antilopių arba įsiminti kiekvieno vaismedžio pavadinimo 1000 kilometrų atstumu.</p>
<p>Lankų bei iečių gamyba ir naudojimas taipogi reikalauja smulkiosios motorikos valdymo, koordinacijos bei gebėjimo sekti gyvūnus – galbūt tiems dalykams naudojamos smegenų dalys sumažėjo, kai nustojome medžioti. O gal gyvenimas didelėje specialistų visuomenėje reikalauja mažiau smegenų nei gyvenimas tam tikroje gentyje.</p>
<p>Taip, akmens amžiaus žmonės įvaldė daugybę įgūdžių – medžioti, sekti, ieškoti augalų, gaminti žolinius vaistus ir nuodus, meistrauti įrankius, kariauti, kurti muziką bei magiją. Šiuolaikiniai žmonės, išnaudodami darbo pasidalijimo galimybes, atlieka mažiau ir užima labiau specializuotus vaidmenis, pavyzdžiui, nūdienoje mes specializuojamės prekyboje, o visa kita perduodame kitiems.</p>
<p>Ir visgi, smegenų dydis – dar ne viskas: dramblių smegenys yra didesnės nei mes patys, o Einšteino smegenys buvo mažesnės nei vidutinės[3]. Taigi, kiek smegenų masės praradimas paveikia bendrą intelektą, neaišku. Juolab kad prarasdami tam tikrus gebėjimus, galėjome sustiprinti kitus.</p>
<p>Negana to, dabar mes gyvename žmonių „jūrose“, judančiose darbo reikalais, užmegzdami tūkstančius santykių, kurių daugelis yra trumpalaikiai ir vis labiau virtualūs. Aišku, šiuolaikinė visuomenė tenkina mūsų materialinius poreikius, bet vis tik yra mažiau pajėgi patenkinti primityvių urvinių žmonių smegenų psichologinius poreikius. Galbūt dėl to vis daugiau žmonių kenčia nuo psichologinių problemų, tokių kaip vienatvė, nerimas arba depresija, dėl ko ateities kartos gali būti geriau prisitaikiusios, bet nesusitelkusios į mokslinę revoliuciją – stabilios, laimingos bei daugiau ar mažiau nuobodžios.</p>
<p>Dargi mus skaldo ir politika: liberalai pereina prie kitų liberalų, o konservatoriai – prie konservatorių, – ar tai galėtų sukurti dvi rūšis, kurių požiūris instinktyviai skiriasi? Tikriausiai ne. Vis dėlto, tiek, kiek kultūra mus skirsto, ji gali įvairiais būdais paskatinti evoliuciją. Na, o jeigu kultūros taps įvairesnės, tai padidintų žmogaus genetinę įvairovę, kurios dėka galėtume pasirinkti embrionus pageidaujamiems genams, panašiai kaip tai darome su pasėliais. (Jei būtų įrodyta, jog tokios technologijos yra saugios, galėčiau įsivaizduoti ateitį, kurioje mūsų genus, kaip ir grojaraščius, tvarko kompiuteris, – link to, beje, ir einame.)</p>
