AfD populiarumo augimas Vokietijoje rodo dešiniųjų stiprėjimą visoje Europoje
Naujausia apklausa Vokietijoje, atlikta INSA agentūros „Bild am Sonntag“ užsakymu, rodo, kad dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pasiekė 26 procentų rinkėjų paramą ir aplenkė kanclerio Friedricho Merzo vadovaujamą konservatyvų CDU/CSU bloką, surinkusį 24 procentus.
Apklausoje, vykusioje 2025 metų spalio 2 dieną, dalyvavo 1186 žmonės. Tai pirmas kartas, kai AfD įgijo tokį aiškų pranašumą prieš konservatorius nacionaliniu mastu. Tai didžiausias AfD užfiksuotas pranašumas prieš konservatyvų bloką per visą jos istoriją[1].
Tuo pat metu F. Merzo vadovaujamos vyriausybės partnerė, centro kairioji Socialdemokratų partija (SPD), išlaikė 13 procentų palaikymą, kuris neleistų dabartinei koalicijai sudaryti daugumos parlamente, jei rinkimai vyktų dabar. Žaliųjų parama padidėjo iki 12 procentų, kitos partijos išlaikė ankstesnį lygį: kairioji „Die Linke“ – 11 procentų, kairioji BSW – 4 procentus, liberalai FDP – 3 procentus. Apie 22 procentai apklaustųjų teigė, kad yra neapsisprendę arba nebalsuotų.
F. Merzo asmeninis populiarumas taip pat mažėja: tik 26 procentai respondentų išreiškė pasitenkinimą jo darbu, o CDU/CSU rėmėjų tarpe pasitenkinimą deklaravo 64 procentai. Tuo metu net 95 procentai AfD rėmėjų buvo nepatenkinti dabartiniu kancleriu.
Nors F. Merzo vadovaujami konservatoriai 2025 metų vasarį laimėjo rinkimus su 28,5 procento balsų, jiems nepavyko gauti absoliučios daugumos parlamente, ir tik po kelių mėnesių derybų balandį buvo sudaryta koalicija su SPD. Merzas tapo dešimtuoju Vokietijos kancleriu gegužės 6 dieną, užbaigęs kelis mėnesius trukusią politinę nežinią.
Šie pokyčiai Vokietijoje atspindi platesnę tendenciją Europoje, kur dešiniosios partijos, pabrėžiančios tradicines vertybes, griežtą imigracijos kontrolę ir didesnį skepticizmą ES atžvilgiu, stiprina savo įtaką. Analitikai pastebi, kad ši kryptis dažnai siejama su JAV prezidento Donaldo Trumpo politine linija – konservatyvumu, nacionalizmo akcentu ir atsargiu požiūriu į globalizmą bei tarptautines institucijas.
Šiaurės ir Vidurio Europoje dešiniųjų populiarumas auga kaip atsakas į imigracijos krizę
Suomijoje 2023 metų rinkimuose „Suomių partija“, žinoma dėl anti-imigracinių nuostatų, įstojo į valdančiąją koaliciją kartu su konservatoriais. Nors ši partija neužima dominuojančios pozicijos vyriausybėje, jos politika turėjo reikšmingą poveikį šalies migracijos, integracijos ir kultūrinės politikos klausimams.
Švedijoje 2022 metų rinkimuose nacionalistinė ir anti-imigracinė „Švedų demokratų“ partija tapo antra pagal dydį parlamente. Nors formaliai ji nėra vyriausybėje, remia dešiniąją valdančiąją koaliciją pagal pasitikėjimo sutartį ir stipriai veikia sprendimus dėl migracijos ribojimo bei teisės ir tvarkos klausimų.
Čekijoje 2025 metų spalio parlamento rinkimuose dešinioji partija ANO, vadovaujama milijardieriaus Andrejaus Babišo, triumfavo surinkusi 36 procentus balsų. Dabar ANO derasi su kitomis euroskeptiškomis ir anti-imigracinėmis partijomis, įskaitant „Laisvę ir tiesioginę demokratiją“ (SPD), siekdama suformuoti vyriausybę.
A. Babiš, dažnai vadinamas „Trumpistu“, akcentuoja nacionalinį interesą, priešinasi tolesnei paramai Ukrainai, kritikuoja Briuselio sprendimus ir teikia pirmenybę migracijos ribojimui[2]. Dabartinės centrinės dešinės koalicijos silpnėjimas atveria kelią naujam Čekijos posūkiui į tradicinę, nacionalistinę politiką.
ES šalys nesutaria dėl paramos Ukrainai
Lenkijoje po 2023 metų parlamento rinkimų valdžią perėmė liberalios jėgos, tačiau 2025 metais prezidento rinkimuose triumfavo konservatyvus nacionalistas Karolis Navrockis, remiamas dešiniosios „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijos[3].
Tai sukūrė naują įtampą tarp liberalaus parlamento ir konservatyvaus prezidento, ypač dėl imigracijos, tradicinių vertybių ir teismų nepriklausomybės klausimų. Šis konfliktas rodo gilesnį politinį susiskaldymą, kuris gali turėti ilgalaikį poveikį šalies santykiams su Europos Sąjunga.
Slovakijoje Robertas Fico 2023 metais sugrįžo į valdžią, vadovaudamas kairiajai Smer-SD partijai, tačiau koalicijoje su dešiniosiomis radikaliomis jėgomis, tokiomis kaip Slovakijos nacionalinė partija.
Jo politika pabrėžia nacionalines vertybes, riboja paramą Ukrainai, demonstruoja euroskepticizmą ir stiprina autoritarines reformas, įskaitant žiniasklaidos bei teismų kontrolę. Iki 2025 metų ši kryptis dar labiau išryškėjo, rodydama, kad Slovakija, kaip ir Vengrija, pasuko toliau nuo liberalių Europos demokratinių standartų.
Vengrijoje Viktoras Orbánas su savo partija „Fidesz“ valdo nuo 2010 metų ir 2022 metų rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą, leidžiančią įgyvendinti platesnes reformas. Partija pabrėžia tradicines krikščioniškas vertybes, griežtesnę migracijos kontrolę ir akcentuoja nacionalinį suverenitetą. Tokia politika V. Orbaną išskiria kaip vieną ryškiausių dešiniojo konservatyvizmo lyderių Europoje, dažnai siejamą su JAV buvusio prezidento Donaldo Trumpo politine kryptimi.
V. Orbánas dažnai kritikuoja ES politiką, ypač dėl migracijos ir Ukrainos narystės klausimų, ir pabrėžia, kad pernelyg didelė Briuselio įtaka gali kelti grėsmę Vengrijos suverenitetui bei politinei stabilumui. Jis įspėja apie „chaoso“ riziką, jei į valdžią grįžtų proeuropietiškos partijos.
Europoje tradicinių vertybių politika stiprina pozicijas, atspindi D. Trumpo įtaką
Italijoje 2022 metų rinkimuose Giorgios Meloni vadovaujama „Brothers of Italy“ (Fratelli d’Italia) partija laimėjo daugumą, suformuodama labiausiai dešiniąją vyriausybę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. G. Meloni akcentuoja tradicines šeimos vertybes, griežtą imigracijos politiką, paramą NATO, tačiau dažnai pabrėžia būtinybę riboti Briuselio įtaką.
Nors jos politika skiriasi nuo kai kurių kitų Europos lyderių griežtesnių pozicijų, analitikai pažymi, kad G. Meloni kryptis iš dalies sutampa su D. Trumpo politine linija, derindama nacionalinių interesų prioritetą ir skeptiškesnį požiūrį į globalizmą.
Nyderlanduose 2023 metais Geerto Wilderso vadovaujama „Laisvės partija“ (PVV) tapo stipriausia parlamento jėga, o 2024 metais prisijungė prie dešiniosios koalicijos, formuodama labiausiai dešiniąją vyriausybę per kelis dešimtmečius. Pagrindinis jos tikslas – griežta imigracijos politika ir nacionalinio identiteto apsauga.
Austrijoje 2024 metų rugsėjo 29 dieną vykusiuose parlamento rinkimuose dešinioji Laisvės partija (FPÖ), vadovaujama Herberto Kicklo, pasiekė istorinę pergalę. Ji surinko 29 procentus balsų ir tapo didžiausia šalies partija, aplenkdama konservatyviąją Liaudies partiją (ÖVP), gavusią 24 procentus.
Vyriausybės formavimas susidūrė su sunkumais. Prezidentas Alexanderis Van der Bellenas 2025 metų sausio 6 dieną suteikė H. Kicklui mandatą bandyti sudaryti koaliciją, tačiau kitos partijos – ÖVP, socialdemokratinė SPÖ ir liberalioji NEOS – atsisakė prisijungti, argumentuodamos nerimu dėl jo ankstesnių skandalų ir politinės reputacijos.
Rugsėjo viduryje žlugo derybos tarp ÖVP, SPÖ ir NEOS, todėl šalyje išliko politinė įtampa. Dabartinė centristinė koalicija, sudaryta 2024 metų pabaigoje, tebėra valdžioje, tačiau jos įtaka silpsta, o FPÖ toliau stiprina savo pozicijas opozicijoje, pritraukdama rinkėjų dėmesį savo programiniais pažadais. Politologai prognozuoja, kad ši situacija gali paskatinti naujus rinkimus iki 2029 metų ir turėti įtakos diskusijoms dėl ES politikos krypties.
Prancūzijos politinė krizė, dar labiau paaštrėjusi po Sébastieno Lecornu atsistatydinimo šiomis dienomis, atveria galimybes dešinei sustiprinti savo pozicijas. Marine Le Pen vadovaujamas „Nacionalinis sambūris“ jau kelerius metus sistemingai didina rinkėjų paramą, ypač regionuose, nusivylusiuose Macrono reformomis ir centristų politika. Politologai neatmeta, kad, jei krizė užsitęs, Le Pen partija gali dar labiau sustiprėti ir kitų rinkimų metu tapti pagrindine pretendente į valdžią, tęsdama dešiniųjų iškilimą visoje Europoje.
Jungtinėje Karalystėje tradiciniai dešinieji meta iššūkį K. Starmerio konservatoriams
Jungtinėje Karalystėje 2024 metų parlamento rinkimai tapo lūžio tašku šalies politikoje. Valdžioje ilgai buvę konservatoriai patyrė istorinį pralaimėjimą, prarasdami daugumą leiboristams, kurie sugrįžo į valdžią po daugiau nei dešimtmečio. Tačiau tikrasis netikėtumas buvo dešiniosios partijos „Reform UK“, vadovaujamos Nigelo Farage’o, sėkmė. Ši partija, išaugusi iš „Brexit“ judėjimo politinės platformos, gavo 14 procentų balsų ir iškovojo kelias vietas parlamente, tapdama reikšminga politine jėga opozicijoje[4].
2025 metų apklausos rodo, kad „Reform UK“ populiarumas toliau auga. Kai kuriuose tyrimuose ji pasiekia 27 procentų rinkėjų paramą, sparčiai artėdama prie konservatorių ir traukdama jų tradicinį elektoratą. Analitikai pažymi, kad šis augimas atspindi gilų rinkėjų nepasitenkinimą ilgamečiais konservatorių valdymo metais bei neefektyvia imigracijos ir ekonomikos politika. „Reform UK“ pabrėžia anti-imigracinę, tradicinių vertybių ir nacionalinį identitetą akcentuojančią retoriką, taip pat žada ryžtingiau riboti globalistinių institucijų įtaką šalies sprendimams.
Ši partija įnešė naujos dinamikos į britų politinę sceną. Tradiciniai konservatoriai, siekdami neprarasti rinkėjų, ėmė švelninti savo pozicijas kai kuriais klausimais, artėdami prie „Reform UK“ naratyvo migracijos ir socialinių vertybių srityse. Tuo pat metu leiboristų vyriausybė stengiasi išlaikyti centrizmą, bet susiduria su spaudimu iš populistinės dešinės, kuri geba mobilizuoti visuomenės dalį, nusivylusią didėjančia gyvenimo kaina, migracijos krizėmis ir socialiniais pokyčiais.
Ekspertai Jungtinėje Karalystėje šį procesą vadina politinio peizažo pertvarka, panašia į procesus daugelyje Europos šalių. Jie pastebi, kad „Reform UK“ iškilimas yra tiesiogiai susijęs su platesne dešiniųjų jėgų banga, kuri remiasi nacionalizmo, tradicinių vertybių ir skeptiško požiūrio į tarptautines institucijas principais. Šios idėjos glaudžiai dera su buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo politine filosofija – „pirmiausia savo šalis“, migracijos ribojimu ir nepasitikėjimu globaliais susitarimais.
Politologai prognozuoja, kad jei ši tendencija išliks, Jungtinė Karalystė gali patirti dar vieną politinį pokytį per kitus rinkimus. „Reform UK“ gali sustiprinti savo pozicijas ir tapti rimta konkurente tiek konservatoriams, tiek leiboristams. Tokia raida, analitikų teigimu, galėtų prisidėti prie platesnių pokyčių Europoje, kur didėja partijų, akcentuojančių nacionalinius prioritetus ir skeptiškesnį požiūrį į tarptautines institucijas, įtaka.
